Nauji filmai – „Valstybės paslaptis“
Kalbinamas Edmundo Jakilaičio ir Nemiros Pumprickaitės, Donatas Ulvydas neslėpė susižavėjimo savo filmo „Valstybės paslaptis“ (Lietuva, 2019) heroje. Net pradėjau tikėti, kad tai bus autorinis ir nuoširdus režisieriaus pasakojimas apie Dalią Grybauskaitę. Pamaniau, gal jam tikrai pavyko suprasti, kaip atsitiko, kad buvusią komunistę, buvusią Aukštosios partinės mokyklos Vilniuje dėstytoją lietuviai išsirinko prezidente. Juk asmeninis virsmas gali „iš vidaus“ daug pasakyti ir apie šalį, kelis dešimtmečius išgyvenančią transformaciją – sudėtingą perėjimą iš sovietinės sistemos į kapitalistinę. Kino salėje supratau, kad klydau. Autorinio požiūrio naujame Ulvydo filme ne daugiau ir ne mažiau nei kituose jo filmuose, t.y. nė kiek.
Claire Denis apie „Gyvenimą aukštybėse“
Ką tik „Kino pavasaris“ surengė prancūzų kino režisierės Claire Denis filmų retrospektyvą, o kino teatruose jau galima pamatyti naujausią jos filmą „Gyvenimas aukštybėse“ („High Life“, 2019). Jis nukelia į ateitį. Mirti nuteisti nusikaltėliai gali išvengti bausmės, jei sutiks skristi į kosmosą, už Saulės sistemos ribų. Paranoja ir izoliacija priveda filmo personažus prie pavojingų psichologinių ir seksualinių eksperimentų. Išgyventi pavyks tik daliai kosmoso keliautojų. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Juliette Binoche, Robertas Pattinsonas, Mia Goth, André Benjaminas, Agata Buzek. Pateikiame Antono Dolino pokalbio su režisiere, išspausdinto meduza.io, fragmentus.
Xaco Baño apie filmą „Risčia“
Šiais metais „Kino pavasaryje“ buvo gausu premjerų, prie kurių prisidėjo lietuviai. Viena tokių – bendros Ispanijos ir Lietuvos gamybos filmas „Risčia“. Jį režisavo debiutuojantis režisierius iš Ispanijos Xaco Baño. Iki tol jis kūrė trumpo metražo filmus ir buvo pakviestas dirbti „Kino pavasario“ trumpo konkurso žiuri. Režisierių Vilniuje kalbino Laura Šimkutė.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Mirė Bibi Andersson
Balandžio 14 d. Stokholme mirė aktorė Bibi Andersson. Jai buvo 83-eji. Andersson gimė 1935 m. Stokholme, studijavo teatro mokykloje prie Karališkojo dramos teatro. Pasaulinės šlovės 6-ajame dešimtmetyje sulaukė suvaidinusi keliuose Ingmaro Bergmano filmuose. Režisierius ją pastebėjo dar 1951-aisiais, kai ieškojo aktorių savo kuriamai muilo „Bris“ reklamai.
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
„Kino pavasario“ uždarymo filmas – debiutinis Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“ – paliudijo, kad lietuvių kine atsirado dar viena originaliai mąstanti kūrėja. Barzdžiukaitei pavyko filme nuosekliai sujungti šiuolaikinio meno konceptualumą ir, manyčiau, dokumentikos esmę – tikrovės stebėjimą. Pasitelkus minimalias išraiškos priemones ekrane gimsta daugiaprasmė metafora, leidžianti kalbėti ir apie ekologiją, ir apie šių dienų Babelio bokštą, ir apie simbolinį Svetimą.
Krėsle prie televizoriaus
Woody Alleno filmą „Purpurinė Kairo rožė“ („LRT Plius“, 13 d. 21 val.) pavadinčiau režisieriaus meilės prisipažinimu kinui. Pasakodamas apie Sesiliją (Mia Farrow), kuri patiria skurdą, neturi jokių vilčių iš jo išbristi, nes aplink siautėja Didžioji depresija, kurios vyras – niekšelis ir menkysta, o kasdienybė – pilka, Allenas rodo, kokią galią gali turėti kinas. Rodo taip atvirai, kaip mes nedrįstame sau prisipažinti, nors, kaip ir Sesilija, laukiame iš kino stebuklo. Filme jis įvyksta – mylimas aktorius Tomas Baksteris, pamatęs moters akis, nusprendžia palikti ekraną, nors gyvenime ne viskas klostysis kaip kine.
Nauji filmai – „Vagiliautojai“
Sukūręs tryliktą pilnametražį vaidybinį filmą „Vagiliautojai“ („Manbiki kazoku“, Japonija, 2018), režisierius Hirokazu Kore-eda pagaliau sulaukė Kanų „Auksinės palmės šakelės“ ir „Oskaro“ nominacijos už geriausią užsienio filmą, o San Sebastiano kino festivalyje buvo apdovanotas už nuopelnus kinui. Ar tai geriausias Kore-edos filmas – kitas klausimas. Peržiūrėjusi beveik visus jo kūrinius drįsčiau teigti, kad „Vagiliautojai“ turbūt suprantamiausi Vakarų pasauliui ir dėl ne visai optimistinės (kaip būdinga režisieriui) pabaigos, ir dėl ne tokio akivaizdaus lengvumo.
François Ozonas apie „Ačiū Dievui“
Naujausio prancūzų režisieriaus François Ozono filmo „Ačiū Dievui“ („Grâce à Dieu“) premjera įvyko vasarį Berlyno kino festivalyje. Filmas paremtas garsia byla: 1971–1991 m. kunigas Bernard’as Preynat rūpinosi Liono apylinkių skautais ir vasaros stovyklose seksualiai išnaudojo maždaug 70 nepilnamečių. Liono arkivyskupas kardinolas Philippe’as Barbarinas apie tai žinojo ir mažiausiai kelerius metus bandė viską nuslėpti. Filmo herojai, būdami jau suaugę vyrai, nusprendžia paduoti kunigą į teismą.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Balandžio 3 d. mirė lenkų kino operatorius ir režisierius Jerzy Wójcikas. Jam buvo 88-eri. Wójcikas 1955 m. baigė Lodzės kino mokyklą, kino karjerą pradėjo Andrzejaus Wajdos „Kanalo“ (1956) kameros operatoriumi. Wójcikas buvo nespalvotos kino juostos meistras. Tarptautinį pripažinimą jam pelnė svarbiausi Lenkų kino mokyklos filmai – Wajdos „Kanalas“, „Pelenai ir deimantas“ (1958), pirmas savarankiškas operatoriaus filmas – Andrzejaus Munko „Heroika“ (1957), Jerzy Kawalerowicziaus „Joana – angelų motina“ (1960). Iš spalvotoje juostoje filmuotų išsiskiria Kawalerowicziaus „Faraonas“ (1965) ir Jerzy Hoffmano „Tvanas“ (1973–1974). Hoffmanas yra sakęs, kad Wójcikas buvo atmosferos meistras, jam sekėsi atkurti įvairius spalvų atspalvius, gamtos grožį. Tačiau jis puikiai filmavo ir avangardinius filmus. Iš tokių išsiskiria Kazimierzo Kutzo „Nikt nie wola“ (1960), kuriame apšvietimas toks išskirtinis, kad nespalvotas filmas primena tapybos albumą.
Krėsle prie televizoriaus
Praėjusį sekmadienį prie vienos Gdansko bažnyčios kunigų raginami žmonės degino „pavojingas“ knygas, pavyzdžiui, romanus apie Harį Poterį. Pirmadienį lietuviškos televizijos rodė Seimo nario surengtą sambūrį prieš vakcinas. „Info TV“ reportažas buvo išsamesnis – ir su bukais tautos sveikata susirūpinusio seimūno sekėjų pasisakymais, ir su gitara pritariant dainuojamomis maldomis, ir su seimūno, buvusio fizinio lavinimo mokytojo, rodomais pratimais bei apsikabinimais. „Panorama“ tik sausai informavo apie šį kuriozišką vyksmą. Net nustebau, kad priimu šį siaubą tiesiog kaip kasdienybę, juk ir Umberto Eco, ir Zygmuntas Baumannas jau prieš kelis dešimtmečius perspėjo, kad artinasi naujieji viduramžiai. Jie jau čia, ir ne tik Seime.