7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Paukščio požiūriu

„Kino pavasario“ dienoraščio

Živilė Pipinytė
Nr. 15 (1294), 2019-04-12
Kinas
Kadras iš filmo „Rūgštus miškas“
Kadras iš filmo „Rūgštus miškas“

„Kino pavasario“ uždarymo filmas – debiutinis Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“ – paliudijo, kad lietuvių kine atsirado dar viena originaliai mąstanti kūrėja. Barzdžiukaitei pavyko filme nuosekliai sujungti šiuolaikinio meno konceptualumą ir, manyčiau, dokumentikos esmę – tikrovės stebėjimą. Pasitelkus minimalias išraiškos priemones ekrane gimsta daugiaprasmė metafora, leidžianti kalbėti ir apie ekologiją, ir apie šių dienų Babelio bokštą, ir apie simbolinį Svetimą.

 

„Rūgštus miškas“ nukelia į Juodkrantės kormoranų koloniją. Miško apžvalgos aikštelėje juos stebi įvairiomis kalbomis kalbantys turistai. Šiuos savo ruožtu stebime nuo medžių viršūnių, nes režisierė ir jos bendraautoris Dovydas Korba pasirinko paukščių perspektyvą. Filme nėra jokio užkadrinio teksto – lyg girdėtume tai, ką girdi kormoranai. Matome jų ritualus, kartais primenančius rytinę gimnastiką ar šiuolaikinę choreografiją, kamera priartėja ir prie lizdų: stebi, kaip pora pasikeisdama šildo kiaušinius, iš kurių išsiris jaunikliai. Ant kiekvienos pušies – po keletą lizdų, todėl kolonija primena daugiabučių kvartalą, kuriame gyvenimas apmiršta atslinkus tamsai. Ši taip pat filme turi daug prasmių, kurios susiskleis į niūrų finalinį vaizdą, kai virš tamsaus miško nušvintantys fejerverkai ir į tamsą pakilę išbaidyti paukščiai reikš, kad per naktį atšalusiuose kiaušiniuose nebeliks gyvybės.

 

Tačiau „Rūgštus miškas“ – filmas ne apie gamtą. Tai filmas pirmiausia apie žmones, kurių balsus fiksuoja apžvalgos aikštelės žolėse paslėpti mikrofonai. Jų reakcija į kormoranų mišką daug pasako ir apie jų požiūrį į kitus bei gyvenimą. Vieniems miškas atrodo kraupus, lyg po atominės katastrofos, kitiems primena Alfredo Hitchcocko filmus. Tai gana įprasta reakcija. Man labiausiai įsiminė euforijos apimta jauna rusė – ji negali atsistebėti, kaip čia nuostabu, ir ragina savo Tišą grožėtis kartu su ja. Tiša, regis, draugės jausmams nelabai pritaria. Nebuvusiems Juodkrantėje pridursiu, kad apžvalgos aikštelės kvapai, švelniai tariant, specifiniai, nes ir miškas nudžiūvo dėl rūgščių kormoranų išmatų gausos.

 

Filme girdime vienuolika kalbų, žmonės čia atvažiuoja iš įvairiausių šalių. Japonai ir kinai stropiai viską fotografuoja, vokiečiai prisimena praskrendant kormoranus virš jų namų ir klausia savęs, kur jie skrenda. Kormoranai ir miškas žadina įvairias mintis. Kažkas sako, kad kormoranai čia įsikūrė, nes juos po karo išvijo iš Europos, taip tarsi nubrėždami paraleles su šių dienų karo pabėgėliais. Atvykėlis iš Vakarų aikštelėje sutiktų kaliningradiečių teiraujasi, ar žmonės pas juos dirba. Pasigirsta net labai filosofiškų pamąstymų. Tai suprantama, nes apžvalgos aikštelė skatina susimąstyti net apie istoriją, ypač kai gidas lyg atskleisdamas paslaptį rodo į kažkokį betono gabalą, sakydamas, kad čia buvo Gitlerio būstinė. Taip miškas tampa vieta, kuriame klaidžioja Gitlerio (ne Hitlerio) mitas. Kaip ir kiekvienas mitas jis žadina vaizduotę, o kartais net agresiją. Todėl visai nenustebau išgirdusi lietuvius, kurių vienas nelabai literatūrine kalba dalijasi svajonėmis, kaip iššaudytų visus kormoranus. Matyt, po to, jo nuomone, Juodkrantėje įsigalėtų harmonija. Nenustebino ir lietuvių pavydas kormoranams, esą išgaudantiems visas žuvis. Tokia jau esame pavydi ir pikta tauta. Keista, bet agresyvumu lietuviams prilygo tik suomis, su pasididžiavimu pasakojantis, kaip vienoje Suomijos saloje naikino kormoranų kiaušinius ir slapstėsi nuo atvykusios policijos.

 

Daug paaiškina toje pačioje aikštelėje žurnalistės kalbinama mokslininkė, kuri mano, kad kormoranų žmonės nemėgsta todėl, kad tai juodi paukščiai. Kormoranai čia gyveno dar kai Kuršių nerijoje augo ąžuolų miškai, paskui žmonės juos iškirto ir norėdami sustabdyti smėlio slinkimą kopas apsodino pušimis. Dabar pušys kolonijoje nyksta, bet rūgščios kormoranų išmatos – puiki trąša būsimam lapuočių miškui, kurio mes jau nesulauksime. Gamtoje viskas tikslinga, o bet koks žmogaus įsikišimas dažniausiai baigiasi katastrofa. Dauguma apžvalgos aikštelės lankytojų, matyt, to nesuvokia, bet gal išnaikinus kormoranus gamtai bus padaryta didesnė žala? Filmo kūrėjai, be abejo, yra kormoranų pusėje. O jūs?

Kadras iš filmo „Rūgštus miškas“
Kadras iš filmo „Rūgštus miškas“
Kadras iš filmo „Rūgštus miškas“
Kadras iš filmo „Rūgštus miškas“