Susižavėjimo kupinu žvilgsniu

Kalbinamas Edmundo Jakilaičio ir Nemiros Pumprickaitės, Donatas Ulvydas neslėpė susižavėjimo savo filmo „Valstybės paslaptis“ (Lietuva, 2019) heroje. Net pradėjau tikėti, kad tai bus autorinis ir nuoširdus režisieriaus pasakojimas apie Dalią Grybauskaitę. Pamaniau, gal jam tikrai pavyko suprasti, kaip atsitiko, kad buvusią komunistę, buvusią Aukštosios partinės mokyklos Vilniuje dėstytoją lietuviai išsirinko prezidente. Juk asmeninis virsmas gali „iš vidaus“ daug pasakyti ir apie šalį, kelis dešimtmečius išgyvenančią transformaciją – sudėtingą perėjimą iš sovietinės sistemos į kapitalistinę. Kino salėje supratau, kad klydau. Autorinio požiūrio naujame Ulvydo filme ne daugiau ir ne mažiau nei kituose jo filmuose, t.y. nė kiek. Užtat „Valstybės paslaptyje“ nenuskamba nė vienas kritiškas žodis apie Grybauskaitę. Tik pagyrimai, komplimentai, net susižavėjimo šūksniai. Bene daugiausia jų ištaria Vytautas Landsbergis. O su mano klausimu Ulvydas susidoroja labai paprastai: problemiški Grybauskaitės praeities momentai pateikiami kaip oligarchais įvardijamų priešų pinklės, juos tarsi panaikina ilgas prezidentės monologas apie tai, kad ją pripažino, suprask, ir atleido, tremtiniai. Jokių asmeninių refleksijų, jokių argumentų. Kam gilintis į istoriją, jei tautos žiedas viską atleido? Galima sėkmingai tęsti pasakojimą apie Grybauskaitės indėlį į Lietuvos ir pasaulio istoriją.

„Valstybės paslaptis“ – ne tik atvira panegirika, bet ir Prezidentūros politologų stropiai sustyguota paskaita: visi akcentai sudėlioti tiksliai, palaipsniui einama nuo vienos svarbios temos prie kitos, tiesa, apie vidurį filmas pradeda klimpti, nes tarsi ir nuskamba aukščiausia gaida – Europos premijos teikimas Achene 2013 m., lydimas holivudinio patoso persmelktos Kipro Mašanausko muzikos, o pasakojimas vis dar tęsiasi toliau.

Iš pat pradžių filme Grybauskaitė pateikiama kaip kovotoja su vidaus priešais – „oligarchais“. Konkrečiai jie neįvardijami, tačiau sumontuotos kronikos kadruose galima pamatyti gerai pažįstamus veidus, net Artūro Zuoko. Priešų kėslais paaiškinama net „tulpių pašto“ ar Daivos Ulbinaitės istorija. Tokiu pat principu rutuliojama ir kita tema – prezidentės kova su „Leo LT“. Tada tampa akivaizdu, kad „Valsybės paslapties“ tikslas – iš naujo sukurti pastarųjų dešimties metų Lietuvos istoriją. Vėliau bus dar ir kitos temos – teismų sistemos pertvarka, prokuroro paieškos ir susikirtimai su Seimu, energetinė nepriklausomybė, santykiai su Vladimiru Putinu bei Rusija, leidžiantys suformuluoti kitą svarbų akcentą – Rusijos grėsmę, ir perėjimas prie NATO temos: prezidentę matome karo laive, kariniame sraigtasparnyje, lėktuve, prie kulkosvaidžio ir tarp tankų. Taip filme pamažu pereinama prie tarptautinio Grybauskaitės indėlio ir svarbos pristatymo. Mirga Briuselio, Vašingtono, Varšuvos, kitų pasaulio miestų vaizdai, ES vadovų posėdžių ir susitikimų kadrai, daug pokalbių su svarbiais Europos politikais, kurie, ypač Angela Merkel, vis pabrėžia, kokia svarbi yra Lietuvos prezidentės pozicija, kaip ji moka kalbėti tiesiai, nevyniodama žodžių į vatą. Ir taip iki pat filmo pabaigos – pagyrimai, rankų paspaudimai, komplimentai.

Į oficiozinę kroniką (kartu su Ulvydu titruose nurodytas Prezidentūros operatorius Valentinas Voitovas, naudojami LRT archyvai) vis įterpiami Ulvydo nufilmuoti pokalbio su Grybauskaite kadrai, kai ji pati pasimėgaudama vairuoja automobilį. Tiek tos asmeninės intonacijos filme, nors gana iškalbingas ir prezidentės polinkis nuolat fotografuoti ir fotografuotis. Jis, matyt, taip pat priskirtinas prie, prezidentės žodžiais, „žmogiškų silpnybių“. Grybauskaitė palyginti daug kalba apie save, vis pabrėždama savo charakterio stiprybę, intuiciją ir tai, kaip svarbu neturėti šeimos ar artimųjų, kurie ją padarytų pažeidžiamą. Jai nuolat antrina patarėjos ir patarėjai, aistringai besižavintys savo vadove. Tačiau gimtadienio šventė kavinėje, susirinkusiųjų kūnų kalba kartais byloja visai ką kita. Laimė, energingas montažas (žiūrėdama filmą vis galvojau, kaip išversti rusišką tokio tipo montažo pavadinimą „narezka“) ir labai stambūs kalbančiųjų planai leidžia išvengti nepatogių asociacijų. Tiesa, filmo pradžios pokalbyje su Jensu Stoltenbergu nuskambėjęs vieno iš Prezidentūros klerkų pasakymas, kad Grybauskaitė galėtų vėl kandidatuoti po penkerių metų pertraukos trečiai kadencijai, nepageidautinų asociacijų vis tiek sukelia.

Tradiciškai pasakojimą „sušildo“ kadrai iš kelionės į Laplandiją, kur prezidentė lydėjo vaikų namų auklėtinius, ir jos prisiminimas apie berniuką, kuris būdamas šalia Kalėdų Senelio paprašė Grybauskaitę, kad ši nuvestų jį „siusiuko“. Totalitarinės kino propagandos patirtis Ulvydo įsisavinta gana gerai, ačiū Leni Riefenstahl ir Dzigai Vertovui, tik man pristigo tokio pobūdžio filmuose rodomo pagrindinio personažo dėmesio kultūrai. Bet gal valstybės paslapties su kultūra niekaip ir nesusiesi? Kultūra visada atvira. Pabaigoje dar bus dvynių krikštynos ir kunigas Julius Sasnauskas, o finalinius titrus iliustruos nepavykę dubliai, kai prezidentė ne taip ištaria žodžius ar šaiposi. Žiūrovams šiltų emocijų niekad nebūna per daug.

Visuose savo filmuose – ir vaidybiniuose, ir dokumentiniuose – Ulvydas ką nors reklamuoja: maisto papildus lieknėjančioms, madingas paslaugas ir kavines, miestus ir idėjas ar patriotišką Lietuvos istoriją. Man regis, šįkart „Valstybės paslaptis“ reklamuoja ne tik prezidentę, bet ir būtent per pastarąjį dešimtmetį atgimusią, dar iš sovietinių laikų pažįstamą valstybės ir jos vadovo susiliejimo idėją. Filme prezidentė dažnai tapatinama su valstybe, jos stiprybė ir valdžia – su šalies. Pastaraisiais metais valstybės sakralizavimas vyksta gana sparčiai, prie to prisideda ir sakralinės partizanų aukos mito kūrimas. Minėtuose pokalbiuose su Jakilaičiu ir Pumprickaite Ulvydas neslėpė norėjęs, kad „Valstybės paslapties“ premjera įvyktų prieš prezidento rinkimus. Pažiūrėjusi filmą supratau, ką jis norėjo pasakyti.