François Ozonas apie „Ačiū Dievui“
Naujausio prancūzų režisieriaus François Ozono filmo „Ačiū Dievui“ („Grâce à Dieu“) premjera įvyko vasarį Berlyno kino festivalyje. Filmas paremtas garsia byla: 1971–1991 m. kunigas Bernard’as Preynat rūpinosi Liono apylinkių skautais ir vasaros stovyklose seksualiai išnaudojo maždaug 70 nepilnamečių. Liono arkivyskupas kardinolas Philippe’as Barbarinas apie tai žinojo ir mažiausiai kelerius metus bandė viską nuslėpti. Filmo herojai, būdami jau suaugę vyrai, nusprendžia paduoti kunigą į teismą.
Ozonas gimė 1967 m. Paryžiuje, 1993 m. baigė kino mokyklą „La Fémis“. 1998-aisiais debiutavo pilnametražiu filmu „Sitkomas“. Tarptautinę šlovę jam pelnė filmas „8 moterys“, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Catherine Deneuve, Isabelle Huppert, Danielle Darrieux, Fanny Ardant. Ozonas mėgsta žaisti postmodernistinius žaidimus – savo filmuose dažnai reflektuoja skirtingas kino tradicijas ir stilius, kuria įvairaus žanro filmus, kuriuose vaidina garsūs aktoriai. Ozonas laikomas vienu svarbiausių šiuolaikinių prancūzų režisierių. Pateikiame vasarį vykusio Mateuszo Demskio pokalbio su šiuo režisieriumi, išspausdinto žurnale „Przekroj“, fragmentus.
„Ačiū Dievui“ yra filmas, kuriame atsisakote polinkio į įvairiausių stilių naudojimą ir žaidimą kinu, eruditiškos gimnastikos bei simbolinių poteksčių. Šįkart Jums svarbūs faktai, su kuriais siejasi milžiniška atsakomybė.
Taip, atsakomybė, kurią prisiėmiau, milžiniška. Ji tuo didesnė, kad nusprendžiau pasakoti apie tikrus žmones, gyvenančius ir kasdien kovojančius už savo reikalą. Iš pradžių, norėdamas apsaugoti jų orumą, atlikau kažką panašaus į žurnalistinį tyrimą. Viskas prasidėjo nuo to, kad atsitiktinai patekau į organizacijos „La Parole Libérée“ („Išlaisvintas žodis“) interneto puslapį, skatinantį teikti liudijimus prieš pedofilija įtariamus dvasininkus. Ten perskaičiau kunigų aukų liudijimus. Mane labai sujaudino šių žmonių padorumas, tai, kaip jie pasakoja intymiausius išgyvenimus. Ypač mane paveikė nuoširdžiai tikinčio Alexandre’o žodžiai apie tai, kaip praėjus beveik trisdešimčiai metų po skautų katalikų vasaros stovykloje atsitikusios tragedijos jis nusprendė nutraukti tylą. Alexandre’as kovojo su Liono diecezijos valdžia siekdamas, kad jo tvirkintojas kunigas Bernard’as Preynat būtų nušalintas nuo kunigystės ir pirmiausia nuo tiesioginio darbo su vaikais. Mūsų susitikimas atrodė neišvengiamas. Jaučiau, kad jis paliks žymę mums abiem.
Susitikimas su Alexandre’u turėjo paveikti visą filmą, kurio forma, ypač pirmosios dalies, primena epistoliarinį romaną. Išeities taškas buvo jo laiškai, kuriuose jis aprašo būtinybę susirungti su vaikystėje patirta prievarta.
Laiškai, apie kuriuos kalbate, yra tikrovės dalis. Alexandre’as ne vienus metus bandė susisiekti su Liono metropolitu Philippe’u Barbarinu. Šis susirašinėjimas Alexandre’ui buvo tam tikra terapija. Kai susitikome aptarti projekto detalių, jis buvo toks atviras, kad net galėjau pamatyti jo daugelį metų rinktų dokumentų prikimštą portfelį ir gauti sutikimą šiais dokumentais naudotis. Užsispyręs siekdamas teisingumo Alexandreֹ’as vienas pats pradėjo kovą su bažnytine institucija, o vėliau paskatino ir kitas aukas nebesislėpti. Mane sujaudino procesas, kuriame viešas Alexandre’o prisipažinimas suteikė visiems drąsos viešai pradėti dorotis su trauma. Todėl filme sutinkame dar du personažus – François, kuris nusprendė kuo plačiau pagarsinti bylą medijose, ir Emmanuelį, kuris iš visų trijų skaudžiausiai išgyveno kančią ir bandė rasti teisingumą, kad atgautų dvasios ramybę. Kiekvienas jų veikė skirtingais metodais, bet visus tris suvienijo kovos už teisingumą idėja.
Sakote, kad Jūsų susitikimai buvo nepaprastai emocingi, bet kartu jie siejosi su sprendimu garsiai pasisakyti apie patirtą kančią. Įdomu, kodėl nepasirinkote kurti dokumentinį filmą.
Vaidybinis filmas man pasirodė garbingesnis būdas perteikti šių žmonių dramą. Dokumentiniame filme sakant viską tiesiai į kamerą tai būtų turėję ekshibicionizmo atspalvį. Tačiau dvejonių dėl formos būta ir daugiau. Nusprendžiau nekurti ir teismo dramos, nors kai vyko mūsų pokalbiai, Prancūzijos teisme pradėtos nagrinėti bylos, galėjusios nulemti Liono bažnyčios hierarchų likimą. (Kovo 7 d. kardinolas Philippe’as Barbarinas buvo nuteistas lygtinai pusę metų kalėti už tai, kad nutylėjo pedofilijos aktus su nepilnamečiais – K. R.) Tačiau nusprendžiau, kiek tai įmanoma, likti ištikimas Alexandre’o, François ir Emmanuelio liudijimams ir nekurti ekrane fikcijos. Atkreipkite dėmesį, kad jau pirmoje filmo scenoje atsiranda tikri personažų prototipų vardai ir pavardės. Man atrodė, kad nedera slėpti nei aukų, nei kankintojų, kurie trisdešimt metų liko nenubausti, tapatybės. Taip dariau dar ir todėl, kad apie Preynat seksualinį vaikų išnaudojimą prancūzų žiniasklaida ne kartą rašė. Tad nesu joks demaskuotojas. Ko gero, kiekvienas, besidomintis šalies naujienomis, girdėjo apie tuos keliasdešimt išnaudojimo atvejų.
Suprantu, kad labiau nei faktų dokumentavimas ir skandalas Jus domino, kaip filmo herojai rado jėgų traumą paversti socialiniu judėjimu ir kovoti už permainas.
Labiausiai man rūpėjo sukurti pasakojimą, apie kurį žiniasklaida nekalba. Apie slopinamus jausmus, apie didelės kančios, kuri palieka neištrinamus pėdsakus, bet ir gali būti kaip perspėjimas pasauliui, universalumą. Kartu norėjau užduoti sudėtingesnį klausimą, kaip po viso to, ką išgyveno, auka dar gali atleisti kankintojui. Tai ypač svarbu kalbant apie Alexandre’o tikėjimą, nes juk būtent atleisti moko jo išpažįstama religija. Religija, kuri savo pagrindu laiko gailestingumo sąvoką.
Visas tas procesas turėjo būti sunkus ir filmo herojų šeimoms. Jis reikalauja ypatingos empatijos. Ne visiems užtenka drąsos, ne visi nori veikti kartu.
Be abejo. Viešai prisipažinti, kad esi seksualinio išnaudojimo auka, reikia didžiulės drąsos. Viena vertus, galime stebėti teigiamus rezultatus – vidinių jėgų atgavimą, daugiamečio tylėjimo pabaigą ir gal bene didžiausią žodžio laisvės liudijimą. Kita vertus, matome ir negatyvias pasekmes. Destruktyvumas pasireiškia keleriopai. Kai vaikas tampa pažymėtas išnaudojimo žyme, visa šeima turi tai išgyventi kartu. Deja, būna įvairiai. Susipažinau su žmonėmis, kurie šeimos palaikymo nesulaukė. Jie susidūrė su nesupratimu, pasmerkimu, taip pat su savo darbdavių ar net artimųjų prievarta. Tai tik skatina gėdą, dažnai pasireiškia prisiminimų išstūmimu ir, baisiausia, kaltės jausmu. Žmonės pradeda kaltinti save už tai, kas įvyko.
Ar manote, kad šios temos rodymas didžiajame ekrane suteikė išnaudojimo aukoms nusiraminimą? Man pasirodė, kad filme slypi tam tikra pagalbos deklaracija.
Norėjau būti vertas jėgos ir drąsos, padedančios šiems žmonėms kovoti su skausmingais prisiminimais, drąsos nutraukti tylą, kalbėti. Didžiausias iššūkis man, susijęs su didžiausia atsakomybe, buvo pasiūlyti meninę šios temos viziją, o paskui parodyti ją filme taip, kad šie žmones galėtų jame pamatyti save kaip veidrodyje. Toks atsivėrimas pasauliui galėjo tapti su niekuo nepalyginamu savęs žalojimo aktu. Laimė, visi trys filmą traktavo kitaip – kaip asmeninės misijos tęsinį. Emmanuelis sakė, kad pamatė filme svarbią savo gyvenimo dalį, kuri leidžia jam perduoti lazdelę kitiems drąsuoliams. Ne tik tiems, kurie patyrė kančią Lione, bet žmonėms iš viso pasaulio, išpažįstantiems Romos katalikų tikėjimą.
Ar ne pernelyg naivu tikėti, kad filmas paskatins permainas?
Didelis klausimas apie poveikį tikrovei lydi kiną nuo pat jo gimimo. Tikiu, kad kiekvienas filmas gali skatinti mus abejoti supančiu pasauliu, atvirai diskutuoti ir vienytis bendriems darbams, kurie paveiks mus visus. Ką tik pradėjome rodyti filmą Prancūzijoje ir nesusidūrėme su pasipiktinusiais tikinčiųjų ar Bažnyčios hierarchų balsais. Greičiau atvirkščiai – sulaukėme daug palaikymo iš parapijų: tikintieji nori, kad Bažnyčia nutrauktų tylą, atsikratytų nebaudžiamumo jausmo ir prisiimtų atsakomybę už amoralius veiksmus. Per kelias rodymo savaites sutikome žmonių, kurie paskatinti „Ačiū Dievui“ nusprendė stoti akistaton su savo vaikystės košmarais. Tai didžiausia dovana visiems, kurie dirbo prie šio filmo.
Parengė K. R.