Kinas
Ką tik „Kino pavasaris“ surengė prancūzų kino režisierės Claire Denis filmų retrospektyvą, o kino teatruose jau galima pamatyti naujausią jos filmą „Gyvenimas aukštybėse“ („High Life“, 2019). Jis nukelia į ateitį. Mirti nuteisti nusikaltėliai gali išvengti bausmės, jei sutiks skristi į kosmosą, už Saulės sistemos ribų. Paranoja ir izoliacija priveda filmo personažus prie pavojingų psichologinių ir seksualinių eksperimentų. Išgyventi pavyks tik daliai kosmoso keliautojų. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Juliette Binoche, Robertas Pattinsonas, Mia Goth, André Benjaminas, Agata Buzek. Pateikiame Antono Dolino pokalbio su režisiere, išspausdinto meduza.io, fragmentus.
„Gyvenimas aukštybėse“ – pirmas Jūsų filmas anglų kalba. Kas privertė pereiti prie svetimos kalbos?
Veiksmas vyksta kosmose, o ten egzistuoja tik dvi kalbos – anglų ir rusų. Nei prancūzų, nei portugalų, nors greit atsiras dar ir kinų. Bet kokiu atveju anglų kalbą moku geriau nei rusų. Tačiau aš esu pratusi dirbti, kai bendraujama keliomis kalbomis. Dalis „Gyvenimo aukštybėse“ filmavimo grupės buvo iš Vokietijos.
Anglų kalba suteikia naujas aktorių atrankos galimybes. Vargu ar būtumėte galėjusi panaudoti Robertą Pattinsoną prancūziškai kalbančiame filme.
Nežinau. Kad ir kaip būtų, jis pats pasiprašė pas mane. Jis seniai norėjo dirbti su manimi, o šis scenarijus jį ypač sudomino. Taip viskas ir susiklostė.
Šuo Jūsų filme primena ir „Stalkerį“, ir kosmonautę Laiką. Prisiminiau ir Stanley Kubricko „2001 m. ksminę odisėją“. Ar šios mano asociacijos paaiškina tai, kas vyksta ekrane?
Ne ne ne, jos niekur neveda. Šuo atskleidžia Roberto personažo praeitį, o ji svarbi, kad rutuliotųsi siužetas. Ir tiek! Laika niekuo dėta, ir nepamirškite, kad ji skrido Saulės sistemoje, o mano veikėjai nuskrido daug toliau. Nors kiekvienas iš jų – kaip Laika: žmonės čia niekuo nesiskiria nuo gyvūnų, nes su jais taip pat atliekami bandymai. Bet ir Kubrickas užsiėmė kažkuo visiškai kitu nei mano sau kelti uždaviniai. Jis bandė sukurti laiko kilpą, sujungdamas tolimą žmonijos ateitį ir jos atsiradimo momentą. Neįtikėtina! Aš nesiekiau nieko panašaus. Tarkovskis – taip, jis man buvo labai svarbus.
Tačiau labiausiai mane įkvėpė naujausi astrofizikos tyrinėjimai. Juodoji materija, juodosios skylės. Juk dabar galima matematiškai tiksliai įrodyti jų egzistavimą, tai jau nebe mokslinės hipotezės. Visata nepaklus žmogui. Apie tai kalba naujausi laiko tyrinėjimai ir mane tai taip pat jaudina. Kas žino, kas ir kaip pasikeis rytoj? „Gyvenimas aukštybėse“ – mokslinis filmas tiek, kiek mokslinis gali būti meninis prasimanymas. Tačiau vis dėlto man svarbiausia – ne mokslas.
O kas?
Žinoma, kad žmonės. Tai, kaip jie, tegu ir būdami kaliniai, išnaudojami mokslui. Tai siaubinga, todėl mano filme jie nepasižymi jokiu didvyriškumu. Čia jums ne „Tarp žvaigždžių“. Piliečiai skundėsi, kad valstybė leidžia tiek daug pinigų mirti nuteistų kalinių išlaikymui, ir klausė, ar negalima jų kaip nors panaudoti visuomenės labui. Aš pagalvojau: štai jums ir filmo siužetas.
Mes taip ir nesužinome, kokius nusikaltimus padarė Jūsų veikėjai.
Nežinau, kaip paaiškinti, bet visai nenorėjau kurti nusikaltimų katalogo. Atskleidžiu tik tą informaciją, kuri man pačiai atrodo svarbi. Beje, ar tai apskritai svarbu? Nebent moters gydytojos atveju, nors abejoju. Be to, šuo padeda labiau suprasti pagrindinį veikėją. Kuo mažiau apie tai žinai, tuo geriau... Pasakysiu taip: kaliniai mažai kuo skiriasi nuo mūsų. Nuo manęs taip pat. Kiekvienas svajoja apie geresnį likimą, kiekvienas nori lemties permainos. Kievienas tikisi, kad atsiras viltis – artumo, supratimo, meilės.
Kiek tos viltys bus pateisintos? Jei ne filmo personažų, tai žiūrovų. Jūsų požiūris atrodo kraštutinai pesimistinis.
Kai buvau mergaitė, man atrodė, kad du pasauliniai karai išmokė žmoniją kažko svarbaus: humanizmo, kiekvieno konkretaus gyvenimo vertės suvokimo. Maniau, kad karų daugiau nebebus. Matote, kaip aš klydau. Gyvenimas Žemėje kiekvienais metais vis sunkesnis.
Jūsų filmai dažnai susiję su seksu, „Gyvenimas aukštybėse“ – ne išimtis. Kaliniai kosminiame laive tenkina savo poreikius kambaryje, skirtame masturbuotis.
O kuo dar jiems užsiimti, kai yra izoliuoti ir neturi jokių vilčių dėl ateities? Vienam užtenka tos kameros, kitas kraustosi iš proto, nes nori daugiau.
Didžioji Jūsų gyvenimo dalis praėjo Afrikoje. Kaip tai paveikė Jūsų kūrybą ir mąstymą?
Manau, kad stipriai, nors apskaičiuoti būtų sunku. Afrikoje praleidau vaikystę, o juk mus visus suformavo tai, ką išgyvenome vaikystėje. Vaikystė – laikas ir vieta, kur nuolat sugrįžtame, ir ne tik kūryboje, bet ir gyvenime. Afrika – tai kitas žvilgsnis, skonis, tikėjimas. Man pasisekė, kad tai patyriau. Vaikystė – tai mano tėvai. Mano mama mirė vos prieš metus, tėvo nėra jau seniai. Mama išėjo iš gyvenimo būdama šviesios sąmonės, aš buvau šalia ir galvojau apie tai, kaip stipriai mano likimas susietas su motina, kokia svarbi mano filmų medžiaga buvo vaikystė, kuri būtų buvusi kitokia be jos. Taip ir pradedi galvoti, kas tu toks, iš kur atėjai.
Prisimenu, man septyneri metai, Afrikoje mes randame šuniuką, aš prie jo prisirišu, o paskui išvažiuojame į Prancūziją ir aš tą šuniuką palieku, išsiskiriu su juo. Iki šiol prisimenu savo pirmojo šuns kvapą. Sriubos, kuria mane maitino mama, kvapą. Mažučiai prisiminimai milžiniškame begaliniame pasaulyje. Prisimenu begalybės pojūtį. Ir tai, kaip gyvenimas sumažėjo, kai mes atsidūrėme Prancūzijoje. Tai išlieka visam gyvenimui.
Parengė K. R.
