Woody Alleno filmą „Purpurinė Kairo rožė“ („LRT Plius“, 13 d. 21 val.) pavadinčiau režisieriaus meilės prisipažinimu kinui. Pasakodamas apie Sesiliją (Mia Farrow), kuri patiria skurdą, neturi jokių vilčių iš jo išbristi, nes aplink siautėja Didžioji depresija, kurios vyras – niekšelis ir menkysta, o kasdienybė – pilka, Allenas rodo, kokią galią gali turėti kinas. Rodo taip atvirai, kaip mes nedrįstame sau prisipažinti, nors, kaip ir Sesilija, laukiame iš kino stebuklo. Filme jis įvyksta – mylimas aktorius Tomas Baksteris, pamatęs moters akis, nusprendžia palikti ekraną, nors gyvenime ne viskas klostysis kaip kine.
Allenas neatsitiktinai veiksmo laiką nukėlė į Didžiosios depresijos laikus. Kaip tik tada kinas tapo didžiuoju guodėju, kino teatruose žmonės rasdavo tą viltį, kurios neteko tikrame gyvenime. Tada susiformavo ir nauji žanrai, iki šiol suteikiantys paguodos, pavyzdžiui, romantinė komedija ar kelio filmas. Jie savaip sutaiko žmogų su gyvenimu, juk todėl Holivudas ir yra nemirtingas.
Richardas Linklateris 2014 m. filme „Vaikystė“ („LRT Plius“, 17 d. 21.30) taip pat užfiksavo stebuklą. Nors filmavimas iš viso truko tik 39 dienas, filmas apima vienuolika pagrindinio herojaus gyvenimo metų tiesiogine to žodžio prasme. Mat Linklateris kasmet surinkdavo filmavimo grupę ir nufilmuodavo po naują „Vaikystės“ fragmentą. Su pagrindiniu filmo veikėju Meisonu (Ellar Coltrane) susipažįstame, kai jam šešeri metai. Filmo pabaigoje jis pradeda mokytis koledže, bet dar iki galo nėra įžengęs į suaugusiųjų pasaulį. Linklaterio eksperimentas pasiteisino, nes filmas labai įtikinamai pasakoja apie brendimą, su juo susijusius džiaugsmus ir problemas. Režisierius nemoralizuoja ir nemoko. Jis rodo, kaip sunku atsiplėšti nuo tėvų, nors jais vis labiau nusivili. Šis filmas – apie tipišką amerikietišką vaikystę, bet kartu apie tai, kokie esame skirtingi, kaip tampame tuo, kuo esame.
„Vaikystė“ tiksliai perteikia laiko tėkmę, kad ir rodydama, kaip keičiasi mados. Filme, pavyzdžiui, užfiksuotas Hario Poterio atsiradimas Meisono kartos gyvenime, skamba autentiška muzika. Taip pat vyksta karas Irake, Obama kandidatuoja į prezidento postą. Ir viskas čia tikra. Linklaterio kamera viską fiksuoja gyvai, o ne iš laiko distancijos, kuri visada suteikia filmui nostalgijos arba ironijos. „Vaikystėje“ nuolat rodomas esamasis laikas. Tokiam požiūriui į tikrovę paklūsta ir dramaturgija – čia nėra tradicinių dramaturginių akcentų, nes filmo pasakojime susilieja svarbūs įvykiai ir kasdienybės detalės, gyvenimo proza ir magiškos akimirkos. Beje, visas pastarųjų subtilumas sumaniai paslėptas po banalybe.
TV1 (15 d. 21 val.) primins retai rodomą Paulo Thomo Andersono filmą „Žmogiška silpnybė“, sukurtą pagal Thomo Pynchono romaną. Vargu ar tai geriausias šio režisieriaus filmas, bet jis sugrąžina į magišką laiką – 7-ojo dešimtmečio pabaigą Kalifornijoje. Pagrindinį filmo veikėją – privatų detektyvą Doką Sportelą (Joaquin Phoenix) – supa hipiai, narkomanai, kerinčios gražuolės, gangsteriai ir paslaptingų grupuočių atstovai, jis nuolat balansuoja ties absurdo ir siurrealistinių haliucinacijų riba. Andersono „arkliukas“ – nostalgiškas retro, ir šiame filme verčiantis ilgėtis kažko, ko taip ir nespėjai pažinti. Bet šiame filme retro su film noir atspalviu, mat Dokas narplioja iškart tris bylas – ieško dingusio prekiautojo nekilnojamuoju turtu, tiria tariamą federalams dirbančio saksofonininko mirtį ir neonacio nužudymą, o pakeliui susidomi, kur dingo buvusi jo mergina. Bet nesistenkite suprasti visų „Žmogiškos silpnybės“ siužeto vingių. Tai keistas filmas, todėl nebūtina visko sudėlioti į lentynas. Verčiau pasimėgaukite narkotine filmo atmosfera, tuo, kaip režisierius fiksuoja absurdiško gyvenimo procesą, o siužetas ir pats susidėlios galvoje.
Galvodamas apie šį filmą supratau, kokia teisi neurolingvistė Tatjana Černigovskaja, sakydama, kad smegenys prisimena absoliučiai viską. Todėl leisiu sau pacituoti vieną jos įžvalgą: „Kiekvienas iš mūsų gimsta su savo neuronų tinklu, negana to – maži vaikai neuronų turi daugiau nei suaugusieji, nes nenaudojami jie dingsta. Toliau šiame neuronų tinkle rašomas mūsų gyvenimo tekstas. Kai ateis susitikimo su Kūrėju momentas, kiekvienas pateiks savo tekstą ir jame bus matyti viskas: ką valgė, gėrė, su kuo bendravo. Jei nėra Parkinsono ar Alzheimerio ligos, smegenys saugo visą informaciją: pro ką žmogus praėjo, ką pauostė, pabandė, išgėrė ir taip toliau – ten yra viskas. Jei jūs to neprisimenate, nereiškia, kad to nėra jūsų smegenyse. Egzistuoja daugybė būdų tai įrodyti, pats paprasčiausias – hipnozė. Todėl aš nuolat tvirtinu: negalima skaityti kvailų knygų, bendrauti su debilais, klausytis blogos muzikos, valgyti nekokybišką maistą, žiūrėti netalentingus filmus. Jei išeisime iš proto ir gatvėje suvalgysime kebabą, iš skrandžio jį bus galima išimti, bet iš galvos – niekad, nes jeigu kas čia pateko, tai visam laikui.“
Bet kartais susilaikyti nuo ko nors pigaus ir saldaus sunku, ypač sekmadienio vakarą. Tokiam atvejui siūlau Davido Leitcho „Atominę blondinę“ (TV3, 14 d. 22 val.). Tai filmas apie Mi16 agentę Loren (Charlize Theron), apie pavogtą dvigubų agentų sąrašą, sienos padalytą 1989-ųjų Berlyną ir perdegusius šnipus, kurie seniai nebeprismena, kas yra moralė ar sąžinės balsas. Loren – aukščiausio lygio profesionalė, ji gali nužudyti žvilgsniu, jos raumenys tvirti ir ji niekad nekelia balso, bet visada išliks tikra moterimi. Pagalvojau, kas būtų, jei Loren kaip Tomas Baksteris nužengtų iš ekrano, pamačiusi susižavėjusį žvilgsnį. Tiesiai į absurdiško gyvenimo procesą.
Jūsų – Jonas Ūbis
