7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kurdamas nesiremiu autoritetais

Xaco Baño apie filmą „Risčia“

Laura Šimkutė
Nr. 16 (1295), 2019-04-19
Kinas
Kadras iš filmo „Risčia“
Kadras iš filmo „Risčia“

Šiais metais „Kino pavasaryje“ buvo gausu premjerų, prie kurių prisidėjo lietuviai. Viena tokių  – bendros Ispanijos ir Lietuvos gamybos filmas „Risčia“. Jį režisavo debiutuojantis režisierius iš Ispanijos Xaco Baño. Iki tol jis kūrė trumpo metražo filmus ir buvo pakviestas dirbti „Kino pavasario“ trumpo konkurso žiuri. Režisierių Vilniuje kalbino Laura Šimkutė.

 

Kino pavasaryje“ esate trumpo metražo filmų konkurso komisijos narys. Kaip į ją patekote?

Mane festivalis pasikvietė pats. Kodėl – nežinau. Tiesą sakant, esu trumpametražių filmų gerbėjas, juos mėgstu net labiau. Manau, kad trumpas formatas yra atviresnis ir suteikia daugiau kūrybinės erdvės. Kai turi pinigų pilnametražiam filmui, reikia persvarstyti, kaip viską padaryti kuo įmanoma teisingiau, viskuo kaip įmanoma labiau pasirūpinti. Net jei esi drąsus, kurdamas pilnametražį filmą turi būti labai preciziškas. Kita vertus, trumpametražiai filmai yra ta erdvė, kurioje galima užsiimti formos, naujų kalbos būdų paieškomis. Tai tyrinėjimui skirta zona. Man, kaip kuriančiam žmogui, tai daug artimesnis dalykas už bandymą sukurti tobulą filmą. Užtenka puikių filmų, dabar reikia tikrų, nemeluojančių. Gerų filmų jau yra net per daug. Tai pinigų klausimas – jei turi pinigų, gali viską nušlifuoti iki tobulybės.

 

Kokia trumpametražių filmų situacija Ispanijoje?

Ispanijoje gyvena maždaug 48 milijonai gyventojų, tad, savaime suprantama, kuriančiųjų trumpametražius filmus yra nemažai. Taip pat nemažai ir kino festivalių, mano nuomone, jau net per daug. Šiais metais trumpametražis filmas iš Ispanijos buvo nominuotas „Oskarui“, prieš trejus metus taip pat buvo nominuotas, ispanams pavyko laimėti apdovanojimą Kanuose. Manau, kad Ispanijoje gera kūrybinė aplinka trumpukams kurti. Tačiau ispanų kino industrija nėra labai atvira jų kūrėjams, sunkiai įsileidžia naujus žmones. Jai reikia filmų vis tomis pačiomis temomis, tų pačių veidų ekrane. Tad atsiranda skirtis tarp jaunų kūrėjų ir industrijos.

 

Kiekviename festivalyje turbūt galima pamatyti, kas aktualu šių dienų žmogui, kokios temos ir formos ateina į madą. Kokias tendencijas galima buvo įžvelgti šių metų „Kino pavasaryje“?

Žiūrėdamas lietuviškų trumpametražių programą pastebėjau, kad jie primena ištraukas iš pilnametražių filmų: nėra užbaigtumo, susidaro įspūdis, jog istorijas galima plėtoti. Jei ruošiesi kurti trumpą filmą, turi sukurti pasaulį, kuris sutilptų į šitą formatą. Reikia susikurti savo taisykles, tada ir prasideda tikroji kūryba. Taip, galima pademonstruoti, kad gerai išmanomos naratyvo taisyklės, gražiai sudėlioti kadrus, kitaip tariant, uždaryti filmą į taisyklingumo rėmus. Iš trumpų filmų reikalauju daugiau – išeiti iš tų rėmų. Jei kalbėtume apie temas, žiūrėdamas pirmąją konkurso dalį atkreipiau dėmesį, kad filmai daugiausia pasakoja apie tėvų ir vaikų santykius.

 

Pakalbėkime apie Jūsų filmus. Kas Jus įkvepia? Gal galite atskleisti savo asmeninę filmo kūrimo formulę?

Į šį klausimą gana sunku atsakyti, nes reikia prisiminti savąjį režisieriaus kelią. Iš tiesų į kiną atėjau todėl, kad nežinojau, ką noriu daryti gyvenime. Niekada nebuvau sinefilas, laisvalaikiu nefilmuodavau. Dvejus metus universitete studijavau inžineriją, tačiau supratau, kad ši veikla ne man, kad noriu kūrybos, nes negalėčiau visą dieną praleisti tarp skaičių. Taigi, net ir nematęs daugybės filmų, neskaitęs scenarijų, kitaip tariant, neturėdamas jokių kino pagrindų, vien vedamas intuicijos, pasukau į kiną, kuriame, atrodė, galiu atrasti save. Kurdamas filmą nesistengiu remtis jokiais autoritetais, semtis idėjų iš kitų filmų – kuriu savo taisykles, skirtas konkrečiam kūriniui, kurių filmuodamas ir laikausi. Turbūt padeda inžinerijos mokslai, nes mano metodas labai tikslus.

 

Filme „Risčia“, kurį pristatėte „Kino pavasaryje“, kalbate apie žmones, įstrigusius savo pasaulyje, vienišus, nesusikalbančius su aplinka.

Taip, žinoma, tie žmonės vieniši. Tačiau, mano akimis, jie ne tiek vieniši, kiek atsisakantys savęs ir savo poreikių – jiems svarbiausia tai, ko reikia kitiems. Norėjau sukurti filmą apie šeimą, gyvenančią autentiškoje kultūrinėje aplinkoje. Viena iš priežasčių, kodėl personažai gali atrodyti vieniši, ta, kad nenorėjau kurti netikro, fiktyvaus pasakojimo (fiction). Pasitelkdamas fikcijos įrankius bandau priartėti prie pasakojimo, kuris artimesnis dokumentikai. Personažai nėra vienasluoksniai, jie neišgyvena akivaidžių vidinių permainų (character arc).

Taip pat tai filmas apie žmogų ir gyvūnus. Norėjau žmogų sulyginti su gyvūnu. Tokiu atveju atsiranda bendravimo barjeras, nes tik bendravimas, kalba mus paverčia žmonėmis. Šitaip gali atsirasti nesusikalbėjimas, dėl kurio ir pajaučiama vienatvė.

 

Per susitikimą su žiūrovais minėjote, kad „Risčia“ yra filmas, kuriame žmonės kovoja su stipriais, kone gaivališkais savo troškimais.

Taip, kiekvienas personažas kovoja su savo gyvūniškąja dalimi. Pavyzdžiui, šeimos tėvas – tai gyvūnas, ieškantis vietos, kurioje galėtų ramiai numirti. Jis buvo drąsus, energingas, bet dabar yra senas žmogus ir vis bando išeiti iš namų. Šis personažas gana artimas man, nes primena mano senelį. Jis nelabai supranta emocijų, yra kietas vyrukas. Tokie žmonės gerai sutaria su gyvūnais, nes su jais gali būti jautrūs, nereikia užsidėti šarvų ir svarstyti, ką gyvūnas pagalvos ir kokį įspūdį susidarys. Karmen – gyvūnas, kuris nori pabėgti, pradėti visiškai kitokį gyvenimą, išeiti iš gaujos. Tačiau žmogiškumas neleidžia jai to padaryti – ją stabdo serganti mama, kurią reikia prižiūrėti. Šitaip ji išgyvena moralinę dilemą, vidinę kovą tarp to, kur ją veda instinktas, ir to, kas atrodo socialiai priimtina. Luisas – gaujos vadas, kuris stengiasi neparodyti, ką jaučia, nes vyrui negalima būti jautriam. Tačiau, manau, tokiam personažui svarbu suvokti, kad būdamas jautrus netampi silpnas, – yra per daug stereotipų, bandančių nusakyti, ko reikia norint būti vyru.

 

Žirgų vaizdai sudaro nemažą filmo dalį. Kaip žirgai atsidūrė filme?

Žirgus galima laikyti „Risčios“ pradžia. Filmo pabaigoje matome dvikovą tarp žmogaus ir žirgo, labai norėjau panaudoti tokį įvaizdį. Tokio noro vedamas, atsispirdamas nuo šios idėjos, ir konstravau visą istoriją. Taip atsirado ir filmo kulminacija, kuri, manau, įdomi ir neįprasta – joje tik žirgai, nes norėjau, kad šioje vietoje prabiltų instinktas. Tokia ir filmo konstrukcija: iki kulminacijos matome preciziškai sudėliotus kadrus su žmonėmis, o pabaigoje viską perima intuicija. Manau, kad tai savotiškas kūrybinio proceso simbolis: kurdamas filmą turi suderinti logiką su intuicija, atrasti balansą, šitaip bandydamas sukurti kažką visiškai naujo.

 

„Risčia“ – lėto tempo filmas, veiksmas vyksta Ispanijos kaime. Kiek jis autentiškas?

Dauguma filmų, kuriuose bandoma parodyti kaimo gyvenimą, mano akimis, yra melagingi. Atrodo, kad tuos filmus kuria režisieriai, gyvenantys mieste. Dabar XXI amžius, ir, manau, atėjo laikas bandyti parodyti tikrąjį kaimo gyvenimą. Daugelio filmų veikėjai – turtingi žmonės, gyvenantys mieste ir išvykstantys į kaimą, kad patirtų gamtos grožį, įkvėptų gryno oro. Jei visą gyvenimą gyveni kaime, jautiesi visiškai kitaip. Yra daug apribojimų, mažai žmonių aplink, tuštuma. Manau, kad tempas, kurį pasirinkau „Risčioje“, atspindi tikrąjį, autentišką gyvenimo provincijoje pojūtį ir vaizdą. Man labai svarbu žiūrovams parodyti tikrovę, o ne tai, ką jie norėtų pamatyti.

 

„Risčioje“ nėra muzikos. Kodėl nusprendėte nenaudoti muzikinio garso takelio?

Man muzika – tai žmogaus proto sukurtas dalykas, kuris filme tampa įrankiu, padedančiu manipuliuoti auditorija, nusakančiu, kokius dalykus turi jausti žiūrovas atitinkamais momentais. Sprendimą priėmiau racionaliai, norėdamas priversti žiūrovus mąstyti savarankiškai, nemėtydamas lengvų užuominų. „Risčia“, manau, labiau kalba instinktui nei racionaliam protui, todėl tegu žiūrovai klausosi savęs, tegu tai būna atvira erdvė, kurioje jie gali išbandyti šitokią filmo formulę. Man sakė, kad filmas labai griežtas, tamsus, jame nėra emocijų. Bet jame tiesiog nėra tiesioginio manipuliavimo emocijomis.

 

Kalbėjosi Laura Šimkutė

Kadras iš filmo „Risčia“
Kadras iš filmo „Risčia“
Kadras iš filmo „Risčia“
Kadras iš filmo „Risčia“