In memoriam

Gražina Mareckaitė

Iš arti ir iš toli

In memoriam Aurelijai Ragauskaitei (1924–2017)

Dabar, kai Aureliją Ragauskaitę išlydėjome į kitus pasaulius, matau ją, tolstančią erdvėje, kaip vientisą, scenos menui gimusią, scenos menui kurti pasiaukojusią figūrą. Matau be laikinų buities priemaišų, be dviprasmybių naštos. Aurelijos Ragauskaitės (1924–2017) gyvenamą metą lydėjo daugybė tragiškų istorinių ir politinių situacijų, tačiau jos kelrodė žvaigždė visados buvo teatras, tik teatras, tarsi atribojęs tikrovę nuo realybės, nuo politikos ir visuomeninių peripetijų, teatras, plukdęs ją per nepakeliamą pokario veidmainystą, per negyvas meno dogmas, per vadinamus „atšilimo“ metus ir vėlesnius lietuvių sovietinio meno egzistencijos etapus – „novatoriškus ieškojimus“, atradimus ir naujųjų laikų eksperimentus. Teatre ir su teatru vyko Aurelijos Ragauskaitės asmenybės tapsmas, jos kaip žmogaus ir menininkės brendimas. Tik scenoje koncentravosi jos viltys ir baimės, drąsūs žingsniai ir politiniai atkryčiai, neįveikti riboženkliai ir rezignacijos kartėlis. 

„7md“ redakcija

In memoriam Juliui Andrejevui

(1942–2016)

2016 m. lapkričio 29 d. po sunkios ligos mirė žymus kompozitorius, pianistas, pedagogas profesorius Julius Andrejevas.

 

Dėmesingas, nuoširdus, sąmojingas ir galantiškas, plataus išmanymo ir reto profesionalumo pedagogas, įdomus kompozitorius, puikus atlikėjas – tai tik maža dalis tų šiltų žodžių, kuriais buvę studentai ir kolegos apibūdina nepaprastai šviesią asmenybę Julių Andrejevą. Kilęs iš intelektualų menininkų šeimos (jo tėvas Rostislavas Andrejevas buvo žinomas tenoras, režisierius), Maestro spinduliavo inteligenciją, toleranciją, jaunatvišką tobulėjimo siekį. Vis rečiau pasirodydamas scenose, o dažniau Muzikos ir teatro akademijoje, Balio Dvariono muzikos mokykloje, didžiausią savo meilę ir rūpestį J. Andrejevas skyrė jaunųjų atlikėjų meistriškumui, studentams, savo ugdomiems kameriniams ansambliams, kuriuos išpuoselėjo iki puikių koncertuojančių kolektyvų, tarptautinių konkursų laureatų. Muzikai kurti likdavo mažiau energijos ir laiko. Ji nėra itin gausi, dominuoja kūriniai fortepijonui, pedagoginis repertuaras bei kamerinė muzika. J. Andrejevo kūriniai visuomet žavi emociniu raiškumu, minties gilumu, nuoseklia dramaturgija, muzikinės medžiagos vientisumu. Tiesa, nuo šiol jau kitokią prasmę įgaus ir vienos populiariausių J. Andrejevo kompozicijų – „Negrįžtančiam paukščiui“ fortepijonui ir styginiams, arba „Lemtis“ fortepijonui, sukurta tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso užsakymu, tapusi ne vieno atlikėjo repertuaro puošmena...

In memoriam

Mirė operos solistė Regina Tumalevičiūtė

(1922–2016)

Su giliu liūdesiu pranešame, kad spalio 30 d. eidama 95-uosius metus mirė iškili Lietuvos operos dainininkė Regina Tumalevičiūtė (1922–2016). R. Tumalevičiūtė buvo vienas pagrindinių XX a. vidurio Lietuvos operos scenos sopranų.

 

Regina Tumalevičiūtė gimė 1922 sausio 7 d. Kaune. 1942 m. baigė Trakų mokytojų seminariją. 1942–1944 m. lankė dramos studiją prie Kauno dramos teatro. Dainuoti mokėsi pas Vladislavą Grigaitienę, jai emigravus 1944–1949 m. Kauno konservatorijoje studijavo vokalą Ninos Karnavičienės dainavimo klasėje. Į operos sceną R. Tumalevičiūtę atvedė dirigentas Mykolas Bukša – jo kvietimu 1944 metais solistė atliko Ramunės vaidmenį Jurgio Karnavičiaus operoje „Gražina“. Vis dėlto didžiuoju R. Tumalevičiūtės debiutu tapo Džuljetos vaidmens atlikimas 1948 m. greta Kipro Petrausko (Romeo) Charles’io Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“.

Dalė Puodžiukienė, Linas Tuleikis

In memoriam

Algimantas Kančas (1954–2016)

2016 spalio 19 d. mirė Algimantas Kančas. Architektų gildija neteko žymaus kūrėjo, palikusio ryškų pėdsaką modernioje Lietuvos architektūroje.

Algimanto Kančo kūrybinį palikimą sudaro daugiau kaip šimtas įvairios paskirties statinių. Paminėtini Maltos ordino senelių namai (1987 m.), Aleksoto Šv. Kazimiero bažnyčia (1993 m.), Kauno gerojo Ganytojo bažnyčia ir parapijos namai (1999 m.), įmonės „Kraft Foods Lietuva“ administracijos ir laboratorijos pastatų kompleksas (2001 m.; bendraautoriai archit. G. Kančaitė, L. Kazakevičiūtė, L. Savickas), Kauno gyvenamasis kvartalas „Fredos miestelis“ (2003, bendraautoriai archit. L. Kazakevičiūtė, L. Savickas, M. Preisas), Norvegijos ambasados pastatas Vilniuje (2000 m.), Kauno dramos teatro rekonstrukcija (2004 m.), Prekybos ir pramogų centras „Akropolis“ Kaune (2005 m.; bendraautoriai – architekto G. Jurevičiaus studija), tarpukario gamyklos „Pieno centras“ konversijos projekto pirmieji etapai (2012–2016 m.), Nidos menininkų kolonija (2008–2016 m.), Kauno valstybinio muzikinio teatro pastato rekonstrukcija (2008–2015 m.) ir kt.

Živilė Pipinytė

In memoriam Andrzejui Wajdai

1926–2016

Rugsėjo 23 d. Gdynėje Andrzejus Wajda pristatinėjo dokumentinį filmą „Wróblewskis pasak Wajdos“ („Wróblewski wg Wajdy“). Tądien dar neatrodė, kad didžiojo režisieriaus netrukus neliks. Tai filmas apie jaunystės draugą, iš Vilniaus kilusį dailininką, su kuriuo jie kartu mokėsi Krokuvos Dailiųjų menų akademijoje. Wajda prisipažino: supratęs, kad niekad negalės tapyti taip, kaip Wróblewskis, jis nusprendė mesti dailės studijas. Susitikimas nedidelėje Gdynės kino centro salėje buvo ypatingas – dieną prieš tai Gdynės kino festivalis pagerbė 90-metį švenčiantį režisierių – jį sveikino aktoriai, įvyko naujausio Wajdos filmo „Povaizdis“ („Powidoki“) premjera. Nors ir gana sunkiai judantis, Wajda kalbėjo tiksliai, jo frazės buvo logiškai išbaigtos, taupūs rankų gestai skatino įsivaizduoti, kaip jis elgiasi filmavimo aikštelėje. Jokio valdingumo, tik ryžtas pasiekti norimo rezultato, tiksliai suformuluotos užduotys bendradarbiams. Kaip ir jo filmai, Wajda įkūnijo lenkų inteligento etosą, erudiciją ir nepakantumą bet kokiai prievartai.

Darius Kuolys

In memoriam Leonidui Donskiui

(1962–2016)

Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,

Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,

Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,

Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.

 

Šias Kristijono Donelaičio eilutes Leonidas mėgo cituoti. Kaip ir Williamo Shakespeare’o 66-ąjį sonetą. Buvo lituanistas. Sykiu – stropus ir ištikimas Vytauto Kavolio, Aleksandro Štromo, Tomo Venclovos mokinys. Jautėsi įsipareigojęs jų puoselėtai atvirai ir kūrybingai lietuvybei.

Gražina Daunoravičienė

In memoriam Algirdui Ambrazui

(1934–2016)

Liepos mėnesį, šurmuliuojant nerūpestingai vasarai ir skambant Thomo Manno festivalio Nidoje garsams, muzikų bendruomenę pasiekė tragiška žinia: eidamas 83-iuosius metus, staiga mirė muzikologas, profesorius, habilituotas daktaras, Nacionalinės premijos laureatas Algirdas Ambrazas. Nors ir prabėgus šiek tiek laiko, kviečiame atversti puslapį, skirtą ištikimo šio laikraščio skaitytojo atminimui, o prie jo kapo išsakytos mintys teneleidžia pamiršti šios iškilios asmenybės ir prasmingų  jo darbų.

Kristina Stančienė

Sugrįžimas namo

In memoriam Juozapas Miliūnas (1933–2016)

Gegužės 9-ąją pasklido liūdna žinia – mirė dailininkas, ilgametis Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos vadovas, mokytojas Juozapas Miliūnas. Visi, artimiau pažinoję dailininką, o ypač – šios mokyklos darbuotojai, nusiminėme ir sutrikome – nejau apie šį gerbiamą, taurų ir šiltą žmogų nuo šiol turėsime kalbėti būtuoju laiku? Juk ką tik, dar prieš keletą mėnesių, mokykloje su juo kone kasdien labindavomės, šnekučiavomės. Buvo taip įprasta matyti Juozapą, besiruošiantį eilinei tapybos ar kompozicijos pamokai, dėliojantį molbertus, kėdes, ruošiantį natiurmortą... Nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, dailininkas išliko visai toks pat, kaip ir anais laikais, kai vadovavo mokyklai – didelis, galingo stoto vyras, įtaigaus balso, nepamirštamos, jaukios kalbėjimo manieros, išlaikęs šviesią galvą, puikų humoro jausmą, atviras, atidus, rūpestingas ir geras.

 

Banali, tačiau skaudi tiesa, su kuria susiduriame netekę kažko brangaus – mūsų kasdienybė, įprasti ritualai, kurie, rodos, tęsis amžinai, iš tiesų tėra trumpa ir neįkainojama laiko atkarpa. Visa neišvengiamai baigiasi. Suėmė apmaudas, kad savo pirmojo tapybos ir kompozicijos mokytojo, kurio globėjišką ranką, palaikymą jutau ne tik besimokydama šioje mokykloje, bet ir gerokai vėliau, studijų Vilniaus dailės akademijoje metais, taip pat – pradėjusi dirbti mokykloje, taip niekada giliau ir nepakalbinau. Tiesa, kalbėdavomės dažnai ir daug: ir apie mokyklą, ir apie mokinius, kartais – tiesiog apie šį bei tą. Ne sykį esu mačiusi dešimtis dailininko paveikslų, teko rašyti apie jo kūrybos parodas. J. Miliūnas yra nemažai papasakojęs apie savo kolegas, kurių taip pat jau nebėra – apie Vytautą Šerį, Mariją Teresę Rožanskaitę, Igorį Piekurą, Vincą Kisarauską ir kitus. Tačiau juk besistengdama surankioti ano laiko nuotrupas galėjau kur kas daugiau pakamantinėti apie ilgą ir turtingą paties dailininko gyvenimą...

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Atvėręs duris į pasaulį

In Memoriam Saulius Sondeckis (1928 10 11 – 2016 02 03)

Profesorius Saulius Sondeckis augino mūsų meilę muzikai, jos supratimą, atsakingumą, pagarbą genijui ir talentui. Reiklus profesionalas, ypač darbštus, principingas, unikalus smuiko Mokytojas, nuo pirmųjų susitikimų su mažaisiais jau 1950 m. pradėjo ugdyti grojančiųjų ir klausančiųjų gebėjimą suprasti orkestro kalbą. Ne kartą sakė: „Niekada neketinau diriguoti. Tik mokyti vaikus muzikos. Visada maniau, kad pagrindinis pedagogo tikslas – padėti vaikams pajusti džiaugsmą muzikuojant, bendraujant su muzika. Ar nenuostabu visiems kartu nedideliu savo indėliu, kad ir maža partijėle orkestre, sukurti nuostabų muzikos rūmą!“ Profesorius, dvidešimt septynerius metus vadovavęs Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) Styginių instrumentų katedrai. Išugdė ne vieną smuikininkų kartą, sukūrė unikalią stygininkų – orkestro artistų – profesinio rengimo sistemą, besiremiančią vieningu vertybiniu požiūriu į muziką ir jos atlikimą. Dirigentas, orkestro artistų širdyse siekęs įžiebti muzikavimo džiaugsmą, gilia intuicija ir nuolat ugdomu intelektu atskleisti sudėtingiausių partitūrų gelmes. Kūrybingas koncertinės veiklos organizatorius, su savo orkestrais gebėjęs įsitvirtinti plačioje ir kaprizingoje menų rinkoje, sėkmingai dalyvauti pasauliniame koncertų maratone. Individualybė, savo erudicija, diplomatiškumu ir profesionalumu įprasminusi kūrybinį menininko aktą politinių ir ekonominių transformacijų trikdomoje Lietuvos visuomenėje. Savo atradimų džiaugsmu dalinęsis su meninių išgyvenimų laukiančiais žmonėmis didmiesčiuose ir toliausioje provincijoje, reprezentacinėse salėse ir kaimo mokyklose. Inteligentas, dėmesingai, pagarbiai bendravęs su žymiais pasaulio menininkais, karūnuotais asmenimis ir muziko kelią tik pradėjusiais jaunuoliais ar kukliais koncertų salių raktininkais. Lietuvos patriotas, pilietis, dėmesingai sekęs ir kiek galėdamas dalyvavęs kultūros kūrimo procesuose.

Algimantas Mačiulis

In memoriam

Vytautas Nasvytis (1928–2016)

Palydėjome Anapilin vieną mūsų moderniosios architektūros lyderių, Inteligentą iš didžiosios raidės, architektą Vytautą Nasvytį. Jį prisimenant neužtenka išvardyti kartu su broliu Algimantu sukurtus projektus, reikšmingus visuomeninius pastatus (,,Neringos“ restoranas, Centrinis paštas, dab. Lietuvos Respublikos seimas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, ,,Lietuvos“ viešbutis), bet kartu būtina nušviesti ir laiko situaciją, šių įžymių architektų vaikystę, jų šeimą, tą aplinką, kurioje formavosi Vytauto meninė pasaulėjauta, intelektas.

 

Gali kilti klausimas – kur slypi asmens prigimties, būdo šaknys? Manyčiau, kad pirmiausia šeimoje. Kazimiero ir Elenos Nasvyčių šeimoje augo broliai dvyniai, būsimieji architektai, ir vyresnioji sesuo Undinė, vėliau žymi Lietuvos radijo diktorė. Tėvas Kazimieras studijavo mediciną Berlyne, Humboldtų universitete, grįžus į Lietuvą paskirtas dirbti Lietuvos kariuomenėje karo gydytoju, jam suteiktas pulkininko laipsnis. Jo broliai buvo jaunosios Lietuvos valstybės kūrėjai: Steponas – vienas Lietuvos farmacijos pradininkų (jo duktė Birutė ištekėjo už LR Prezidento Antano Smetonos sūnaus Juliaus); Motiejus – žymus medikas, bakteriologas, kūrė Medicinos draugiją, buvo jos pirmininkas (jo duktė Danutė Marija Nasvytytė Nepriklausomoje Lietuvoje garsėjo kaip choreografė, išraiškos šokio pradininkė); Antanas – agronomas, Belvederio mokyklos direktorius. Jie ir jų vaikai emigravo į JAV, kur garsėjo kaip žymūs menininkai, inžinieriai.