Fotografija
Monika Krikštopaitytė
Gaivalo jėga
Geistės Kinčinaitytės paroda „Atvira erdvė, klostuota“ galerijoje „Vartai“
Geistę Kinčinaitytę įsidėmėjau 2017 metais „Vartuose“ vykusioje parodoje „Kūnas ir tamsa“. Tada jos autoportretais pavadinti kūriniai buvo priskirti tamsai, mat nuotraukose nei gyvas, nei miręs gamtoje gulėjo autorės kūnas (aprengtas ir nuogas). Tas gulėjimas miške ir pievoje niekaip neatliepė moters atvaizdo emancipacijos istorijos, bet ne itin galėjo maloninti ir vyrišką žvilgsnį, nebent nekrofilišką. Tada negalėjau sutikti su kuratoriaus Pauliaus Andriuškevičiaus parinkimu priešpriešinti Kinčinaitytės nuotraukas Mikalojaus Povilo Vilučio ankstyvajai grafikai. Juoda ir raudona šilkografija dvelkė vyriška agresija („Agresija“ III, 1979) ir vertė Kinčinaitytės heroję atrodyti labiau mirusią, labiau nuskriaustą – tipišką auką.
Agnė Narušytė
Nėra žmogaus, nėra svajonės
Marijos Kapajevos paroda „Nuostabi svajonė, nors ir neaiški“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Kai priklausai etninei daugumai, lengva negalvoti, kaip jaučiasi mažumos. Ypač rusai – netipiška mažuma, nes mums jie asocijuojasi su „didžiąja kaimyne“, o dar neseniai būtent jie buvo (okupantų) dauguma. Marija Kapajeva yra iš tokios mažumos. Užaugusi rusiškame Estijos mieste Narvoje, prieš daugiau nei dešimt metų persikėlusi į daugiatautį Londoną kaip Europos Sąjungos šalies pilietė, dabar ir ten tapusi nepageidaujama mažuma, kurios likimą spręs nepalankiai imigrantų atžvilgiu nusiteikusi dauguma. Grįžti į Estiją? Ten ji vėl būtų okupaciją primenanti mažuma, tad ji lieka Londone. Kas bus, tas. Todėl 2014–2017 m. jos kurta instaliacija apie Narvoje 2010 m. uždarytą tekstilės fabriką „Kreenholm“ yra ne tik simbolinis grįžimas namo, bet ir pamąstymas apie daugumos, virtusios praeities iliuzijose uždaryta mažuma, būsenas.
Monika Krikštopaitytė
Laimė, vienaragiai vis dar egzistuoja (II dalis)
Meno knygų apžvalga
Atskirai norisi patyrinėti parodų katalogus ir parodų knygas bei spektrą tarp jų. Brandžiose Europos šalyse su sena elitinio meno tradicija parodų katalogai dažnai primena knygas, nes dirbama siekiant gylio, vengiama nepritekliaus provokuojamos kiekybės. Manoma, kad parodų katalogai turėtų būti ne mažiau rimti tyrimai, išsamiai pristatantys ir savo objektą, ir parodos idėją, ir net kontekstą, plačiau arba prasmingai papildantys ekspoziciją. O, ko gero, svarbiausia – katalogai turi tapti laiko kapsule kūriniams, ekspozicijai ir svarbiausioms jos idėjoms, kai šių nebelieka. Tokių parodų knygų Lietuvoje dažniau pasitaiko solidžiose institucijose, kur ir parodos veikia ilgiau, ir užmojai ambicingesni. Lekiančiame galerijų gyvenime puikus albumas retai pasitaiko, bet būna išimčių.
Agnė Narušytė
Praskrenda paukštis (fotografijai)
Gidas po Vilniaus dabartį – šiame ir aname Neries krante
Pagaliau gavau ilgai lauktą knygą – Algimanto Kunčiaus „Fotorefleksijas“ apie Vilnių 1990–2019 metais (išleido „artseria“). Lauktą, nes žinojau, kad ją kartu su Kunčiumi kūrė netikėta kompanija: Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos direktorė Saulė Mažeikaitė, fotomanipuliatorius, dizaineris (proginių monetų kūrėjas) Liudas Parulskis ir rašytojas, meno rinkos tyrinėtojas Ernestas Parulskis. Kitaip tariant, ne fotografijos žinovai ir ne rimtuoliai.
Monika Krikštopaitytė
Laimė, vienaragiai vis dar egzistuoja (I dalis)
Meno knygų apžvalga
Knygų mugės proga nusprendėme apžvelgti 2019 m. ir ką spėjom iš 2020 m. meno leidinių. Dalis jų jau aptarti leidinio puslapiuose, daliai dar teks palaukti (redakcija laukia leidinių). Akivaizdu, kad leidybiniai metai turtingi, todėl bus ir ką skaityti, ir ką vartyti bei diskutuoti apie tai, kas yra knyga, kokių jų būna ir kaip dar galima tobulėti.
Martyna Jurkevičiūtė
Už mūzos etiketės – ryški kūrėja
Doros Maar retrospektyva „Tate Modern“ galerijoje Londone
„Raudanti moteris juokiasi paskutinė“, – skelbia „The Guardian“ laikraščio antraštė. Tik šį kartą kalbama ne apie Picasso ir garsųjį paveikslą, o apie jo mūza, modeliu bei meiluže vadintą prancūzų kilmės dailininkę Dorą Maar (1907–1997, tikrasis vardas Henriette Theodora Markovitch). Praėjusiais metais viena įtakingiausių Paryžiaus meno erdvių – George’o Pompidou meno centras – visuomenei pristatė menininkės retrospektyvinę parodą, kuri šiuo metu perkelta į „Tate Modern“ galeriją Londone, o vėliau keliaus į Paulo Getty muziejų Los Andžele. Ilgai buvusi nustumta į paraštes, ne tik visuomenės atmintyje, bet ir meno kritikų darbuose, Dora Maar galiausiai iškilo iš už Picasso mūzos šešėlio. Ši paroda – trijų didžiųjų galerijų bendras darbas siekiant ne tik parodyti, kokia buvo Maar, bet ir nubraukti jai kabintas etiketes.
Agnė Narušytė
Vaizdo detektyvai – ironiškai
Mikko Waltari paroda „Dokumentinis spektaklis“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Jei ne paveikslinis dydis, daugelis Mikko Waltari kadrų būtų gana kasdieniški. Sujauktų peizažų, nejaukių komercinių pastatų, apleistų statybų dokumentai. Nieko dramatiško nematyti. Išskyrus kelis kartus pradėto ir nebaigto, galbūt vėl pradėsimo nacionalinio stadiono griaučius. Tačiau dydis ir vaizdo kokybė įtraukia į detektyvą. Renki detales kaip įkalčius (iš kur Vilniuje prie to gelžbetoninio „koliziejaus“ atsirado lama?). Pamažu iššifruoji ne tik tos konkrečios vietos, bet ir šiuolaikybės „nusikaltimą“.
Agnė Narušytė
Wilna-Dessau-Paris-Cfat
Paroda „Moišė Ravivas-Vorobeičikas. Modernybės montažai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Tai buvo ryškiausias prisiminimas iš kadaise mano aplankyto festivalio Arlyje „Fotografijos susitikimai“. Buvo karšta, nors pūtė mistralis. Po penkių dienų vaikščiojimo po visą miestą, ieškant galerijų, garažų, muziejų, kiemų su parodomis, niekur nebesinorėjo eiti. Vis dėlto su drauge užsukome į Arlio ligoninę ieškoti van Gogho pėdsakų. Vidiniame kiemelyje, kuris atrodė tarsi perkeltas iš jo paveikslo ir taip užkonservuotas, buvo per karšta gėrėtis sodu, tad palindome po arkomis. Ten prekiavo keletas bukinistų. Tingiai per viršelius slenkančias akis sustabdė pavadinimas: „Ein Ghetto im Osten – Wilna“. Autorius – Moišė Vorobeičikas, kurio iki tol nebuvau girdėjusi. Knyga kainavo gal 800 eurų – man neįmanoma suma net dabar.
Valentyn Odnoviun
Ukrainiečių įniršis Klaipėdoje
Ukrainos fotografija KKKC parodų rūmuose, arba Fotografijos šventės II dalis
Sovietmečiu Ukrainos ir Lietuvos fotomenininkų sąveika buvo labai produktyvi. Dažniausiai iniciatyvą rodydavo ukrainiečiai. Fotografai – Charkovo grupės „Vremia“ („Laikas“) nariai Borisas Michailovas, Jurijus Rupinas, Olegas Malevany ir Jevgenijus Pavlovas – važiuodavo pas lietuvių fotografus į Nidą ir Vilnių, domėjosi Aleksandro Macijausko, Vito Luckaus ir Rimanto Dichavičiaus kūryba. XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Jurijus Rupinas persikėlė į Vilnų ir čia gyveno daugiau nei 30 metų iki mirties 2008-aisiais. Fotografų grupė iš Černivcių (miestas Ukrainoje) taip pat atvažiuodavo į Lietuvą. Čia, Lietuvoje, jie net sukūrė keturių fotografų grupę, kurią pavadino lietuvišku žodžiu „Keturi“, ir 1973 m. surengė savo pirmąją parodą Šiaulių fotografijos muziejuje.
Laima Franc
Poetocentrinė fotografija
Algimanto Kunčiaus paroda „Susitikimai praėjusiame šimtmetyje“
Žinomas fotografas Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanojo visą savo paveiksluotų kultūros žmonių portretų archyvą: 80 000 negatyvų ir apie 2600 originalių atspaudų. 1963–2000 m. Lietuvos kultūros metraštis eksponuojamas gruodžio 4 d. atidarytoje parodoje.
