Ukrainiečių įniršis Klaipėdoje

Sovietmečiu Ukrainos ir Lietuvos fotomenininkų sąveika buvo labai produktyvi. Dažniausiai iniciatyvą rodydavo ukrainiečiai. Fotografai – Charkovo grupės „Vremia“ („Laikas“) nariai Borisas Michailovas, Jurijus Rupinas, Olegas Malevany ir Jevgenijus Pavlovas – važiuodavo pas lietuvių fotografus į Nidą ir Vilnių, domėjosi Aleksandro Macijausko, Vito Luckaus ir Rimanto Dichavičiaus kūryba. XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Jurijus Rupinas persikėlė į Vilnų ir čia gyveno daugiau nei 30 metų iki mirties 2008-aisiais. Fotografų grupė iš Černivcių (miestas Ukrainoje) taip pat atvažiuodavo į Lietuvą. Čia, Lietuvoje, jie net sukūrė keturių fotografų grupę, kurią pavadino lietuvišku žodžiu „Keturi“, ir 1973 m. surengė savo pirmąją parodą Šiaulių fotografijos muziejuje.

Visa tai vyko dėl kelių priežasčių. Lietuva buvo vienintelė respublika visoje Sovietų Sąjungoje, nuo 1969 m. turėjusi savą Fotografijos meno draugiją (kitos respublikos tokias organizacijas galėjo įkurti tik 1989 m.). Geležinė uždanga taip pat atliko savo vaidmenį, nes buvo sunkiau susitikti su Vakarų menininkais, tad fotografai buvo priversti bendrauti Sąjungos teritorijoje. Ieškodami naujų idėjų jie keliaudavo į Lietuvą ir į Maskvą, kur fotografai buvo laisvesni nei kituose miestuose.

Žlugus sovietinei sistemai, laikai pasikeitė ir fotografai atsigręžė į Vakarus, kurie „priartėjo“. Lietuvai praradus Sovietų Sąjungos fotografijos šventovės statusą ir finansavimą, Lietuvos ir Ukrainos fotografai vis dar bendravo, bet gerokai mažiau. Dabar, kai visos sienos atidarytos ir abiejų valstybių fotografai gali laisvai dalyvauti prestižiniuose konkursuose visame pasaulyje, sąveikos, regis, turėtų vykti pagrindiniuose fotografijos centruose: Berlyne, Paryžiuje, Amsterdame ar internete. Bet vėl atstatomi Lietuvos ir Ukrainos fotografus suvedantys tiltai. Visą grandinę naujų ryšių išprovokavo vienas susitikimas, pasibaigęs 2016 m. Klaipėdoje vykusia Romano Piatkovkos paroda. Po kiek laiko, 2019 m., Jermilovo centre Charkove surengta paroda „Ekspozicijos. Klaipėdos fotografija XX amžiaus pabaigoje“, ukrainiečiams pristačiusi Viktoro Trublenkovo, Artūro Šeštoko, Arvydo Stubros, Juozo Meškio ir Raimundo Urbono fotografijas. Darius Vaičekauskas kartu su Artūru Šeštoku ir Tomu Tereku aplankė Charkovą, kur geriau susipažino su greitai kylančia Ukrainos jaunąja fotografija.

Nuo tada imta bendrauti dar intensyviau – LFS Klaipėdos skyrius jauniems Ukrainos fotografams bei kuratoriams suorganizavo rezidenciją. Ukrainiečiams keletą kartų apsilankius Lietuvoje, prasidėjo naujas sąveikų etapas, kurio rezultatas – dabar KKKC parodų rūmuose veikianti Ukrainos fotografų ir videomenininkų paroda „Meilė, geismas ir įniršis“. Joje pristatyti 12 menininkų ir kolektyvų darbai. Čia matome jaunosios fotografijos įvairovę, bet kartu ir kelias visus projektus siejančias temas.

Paroda prasideda jaunos dainininkės Stasik videofilmu „Lopšinė priešui“. Autorė patyrė karo siaubus pati dalyvaudama antiteroristinėje operacijoje – nepaskelbtame kare su Rusija. Šis karas – viena iš parodos dominančių. Andrejus Lomakinas serijoje „Amuletas“ pristato eilinius Ukrainos piliečius, kurie prasidėjus agresijai nusipirko automatus, kad jaustųsi saugesni. Šiuo metu vienas garsiausių Ukrainos fotografų Sergejus Melničenko sukūrė seriją „Karinis komisariatas“ – apie vaikinus, kuriems gresia tapti „dvyniais“, nes kariuomenė ištrins individų tapatybes.

Tapatybė – dar viena jauniesiems menininkams aktuali problema. Janos Kononovos portretų diptikai ir migloti Ukrainos peizažai kalba apie individo ir jo aplinkos ryšius, Julios Krivič filmas „Mano pasaulis nėra ten, kur esu“ – apie tapatybės paieškas. Kiti daugiau dėmesio skiria seksualumui: Bogdanas Gulyay (projektas „Nebaigtos ukrainietiškos erotikos studijos“), Anastasija Lazurenko („Perliniai vartai“), grupė „Gorsad“, tyrinėjanti vaikų seksualumą. Grupės „AntiGonStaff“ projekte „Begalinė ligų istorija. SBOYKA. Kijevo porno siaubai“ išreiškiamos daugelio Ukrainos visuomenės kartų patirtos slaptos baimės, abejonės ir traumos. Andrejaus Boiko serijoje „Naudota karta“ jaunosios kartos adrenalinas tarsi nutrūksta nuo viešosios nuomonės ir posovietinės moralės grandinių.

Kai kurie fotografai tęsia postmodernistinius žaidimus. Saša Kurmaz pristato anoniminių fotografijų, surinktų iš internetinių socialinių platformų, kolekciją „Oh Yeah, Yea, Yea, Yea!“. Igorio Čekačkovo projektas „NA4JOPM8“ atsirado sugedus kietajam diskui, kuris sumaišė jo fotografijas į vieną bloką, tačiau pats autorius atrinko darbus pagal savo skonį. Valentino Bo serija „Tavo kitas žingsnis būtų atlikti perdavimą“ išsiskiria kokybe – jis žvelgia tolyn į ateitį poetiškai piešdamas kiberhumanizmo viziją, artėdamas į postrealizmo ir virtualumo zoną.

Daugeliui menininkų vis dar aktualūs saviraiškos ir seksualumo klausimai – praeitas etapas Lietuvos menininkams. Tikėkimės, juos patyrinėję ukrainiečiai pereis prie šiuolaikiškesnių temų. Paroda gali patikti arba ne, bet kuratoriai Darius Vaičekauskas ir Galina Gleba puikiai padirbėjo. Romanas Piatkovka netgi pasakė: „Tai yra geriausias jaunosios Ukrainos fotografijos pristatymas per pastaruosius penkerius metus.“ Iš tiesų, paroda išskirtinė. Ji padės plėtoti Lietuvos ir Ukrainos fotografų ryšius, žadančius naują, įdomią sąveikų istoriją.

Paroda veikia iki sausio 19 d.

KKKC parodų rūmai (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)

Dirba trečiadieniais–sekmadieniais 11–19 val.