7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Poetocentrinė fotografija

Algimanto Kunčiaus paroda „Susitikimai praėjusiame šimtmetyje“

Laima Franc
Nr. 42 (1321), 2019-12-20
Fotografija

Žinomas fotografas Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanojo visą savo paveiksluotų kultūros žmonių portretų archyvą: 80 000 negatyvų ir apie 2600 originalių atspaudų. 1963–2000 m. Lietuvos kultūros metraštis eksponuojamas gruodžio 4 d. atidarytoje parodoje.

Algimanto Kunčiaus paroda grąžina mus į poetocentrinės visuomenės laikus. Šį terminą su malonumu pasiskolinau iš gruzinų dokumentinio filmo režisieriaus praėjusią savaitę, nors nespėjau titruose perskaityti jo pavardės.

Pasiskolinau, nes tikrai žinau, kad ir Lietuvoje dvi valdžios egzistavo paralelinėse visatose: su partine vyriausybe piliečius siejo tik minimalūs privalomi santykiai, neišvengiamas, bet minimalus paklusnumas ir slapta panieka. Visuomenės jausmus ir mąstymą valdė kita šioje parodoje pristatyta hierarchija: rašytojai, poetai ir dailininkai, filosofai. Jei būtų buvę kitaip, Baltijos kelią galėtumėt paaiškinti tik taip: iš kosmoso ateivius nuleido...

Tarybiniais laikais visuomenės emocijas ir dėmesį valdė naujas pastatymas teatre arba nauja knyga, o kultūros spauda, kurioje dirbo ir Kunčius, ėjo šimtatūkstantiniais tiražais, kurie neįsivaizduojami šiais laikais. Kunčiaus paroda primena tikros, neformalios pagarbos kūrėjams laikus, deja, dabar tai išstumta už oficialaus gyvenimo ribų. Valstybė, vyriausybės, partijos pamiršo ir į užribį išstūmė tuos, kurie yra tautos gyvybės pagrindas ir egzistencijos įprasminimas.

Karta, kuri užaugo šiais laikais ir matė, kad ne menas, o tarnystė vietinei ideologijai yra karjeros garantas, imasi Lietuvos meno istorijos ir skandina ją kvapiam propagandos šampūne. Piliečių ir visuomenės veikėjų sąmonė subuitiškėjo.

Į svarbiausių praėjusio laikotarpio prisiminimų rangą šių žmonių sąmonėje labai dažnai iškyla prisiminimas, kad trūko tualetinio popieriaus. Bet jie nuoširdžiai nemato, kad anksčiau šimtatūkstantiniais tiražais ėjusios knygos tapo mažai kam prieinamos šiais geraisiais laikais. Kunčiaus „Susitikimai praėjusiame šimtmetyje“ yra priminimas, kad kultūra buvo svarbiau už buitį. Mes nedramatizavome nepriteklių, mes stovėjome eilėse prie knygų ir prie teatro bilietų...

Ne taip seniai vyko Lietuvos fotomenininkų sąjungos įkūrimo 50-mečio minėjimas. Jame buvo tiek kalbų apie komunistų partiją ir jos užsakymu kuriamą meną, kad didžiajam fotografijos kūrybiniam sprogimui aptarti visai neliko vietos, nors jis lig šiol stebina pasaulį. Algimantas Kunčius buvo vienas tos draugijos steigėjų ir tos didžiosios kūrybinės bangos kūrėjų. Apsidairykite, ši paroda iš to laikotarpio: kur čia partinis užsakymas? Čia matosi tik dvasios ir širdies užsakymas, aukščiausias profesionalumas, pagarba žmogui ir tautos kūrybingumui.

Paties Kunčiaus asmenybė yra tas raktas, kuris atrakina fotografuojamą žmogų, leidžia atsiskleisti nedeformuotam, be socialinės kaukės, su pravira asmens gelme. Žiūrėdamas į šiuos portretus jauti ir supranti, kodėl pastarosiose MO muziejaus parodose rodomi „tarybiniai“ menininkai galingai konkuruoja su šiuolaikiniu Lietuvos menu... Nes dažnai buvo laisvesni už „laisvuosius“, įkliuvusius į neprofesionalumo ir svetimo konceptualaus mąstymo figūras.

Kunčius man yra savarankiško ir laisvo kūrėjo pavyzdys. Taip pat ir kantrumo, ir ištvermės. Beveik neabejoju, kad ši kantrybė rėmėsi gilia įžvalga į esaties vertybes. Į supratimą, kad kūrybos sėkla žmoguje yra vertesnė už verslumą, taip garbinamą dabar. Įrodymų? Suskaičiuokite, kiek XX a. pirmosios pusės Lietuvos poetų mirė nuo bado sukeltų ligų – pradedant Biliūnu, Janoniu, baigiant Čiurlioniu. Bet jų vardai išliko istorijoje, o jų kūryba perkūrė mus, mūsų sąmonę.

Kodėl tiek kultūros politikos įpyniau į panegiriką Kunčiui? Vis dar negaliu užgesinti blogų jausmų, kuriuos sukėlė prieš dvi savaites vykęs Fotomenininkų sąjungos 50-mečio minėjimas. Ten ant Kunčiaus kartos korifėjų meno jaunoji karta klijavo socializmo epochos lipdukus, etiketes. Klijavo tol, kol nesimatė pačių paveikslų ir nuo anos epochos dogmų laisvų jų autorių.

Šią situaciją geriausiai paaiškino rašytoja Kristina Sabaliauskaitė prieš dvi savaites transliuotuose „Vilniaus lapuose“. Pačios Sabaliauskaitės kritikai sumaišė baroko epochą su baroko stiliumi. Toje epochoje gyveno daug labai įvairių kūrėjų ir tik dalis jų naudojo baroko raiškos priemonių komplektą bei kūrė baroko stiliumi. Tas pats atsitiko ir fotografų minėjime, kur menotyrininkai klijavo „socialistinio realizmo“ lipdukus.

Senieji, tarp jų ir Kunčius, eilinį kartą neapsiverkė – tik sudejavo vienu sakiniu per parodos atidarymą, kad net enciklopedijoje pirmas žodis po Kunčiaus pavardės yra „tarybinis“ (fotografas).

Dėl nepelnytų pravardžių senieji nelabai pykdavo ir anksčiau, nes turi tikėjimą, vertybes, tarp kurių ir profesinis meistriškumas, o jis suteikia savo darbų vertės supratimą ir pasitikėjimą savimi. Manau, Kunčius žino, kad galėtų drąsiai ant muziejaus sienos kabinti savo portretus greta vieno garsiausių XX a. antrosios pusės Amerikos portretisto Richardo Avedono. Juos sieja meistriškas nespalvotos fotografijos estetikos įvaldymas, reportažinis portretavimo būdas ir tai, kad abiem svarbiausia atskleisti charakterį ir asmenybę.

O lyginamas su 9-ajame dešimtmetyje kanonizuotu portreto meistru Mapplethorpe’u mūsiškis netgi būtų pranašesnis, nes kai amerikietis fotografuodavo ne gražuoles, o meno ir kultūros įžymybes, vis tiek svarbiausia buvo „estetinis sportas“: glostanti, idealizuojanti šviesa, kūno ir draperijų architektūra, rakursas, kuris paverčia kūną netikėta abstrakcija. Kunčius irgi puikiai valdo šviesą ir fotografuodamas, ir darydamas atspaudą, bet tai – ne galutinis tikslas: svarbu atskleisti Juozo Apučio nuoširdumą ir beveik vaikišką provincialo drovumą, o griežtas didmiesčio atstovo Lankausko profilis, įrėmintas prancūziškai stilinga lietpalčio apykakle, fotografo ir rakurso valia pabrėžia, kad jis – ne minios žmogus, jis atkakliai forsuoja modernistinės prozos aukštumas...

Ir jo nupaveiksluota Mūza Rubackytė – ne tik mitologinė gražuolė: iš akių ir laikysenos sklinda talento, disciplinuotos savikontrolės jėga – šių dalykų įžvalga Kunčius visada pasižymėjo ir mokėjo atskleisti vaizde. Kartu Kunčius toks subtilus, kad fotografuodamas nesudrumsčia į save panirusio Švėgždos ramybės, o freskų meistrą Petrą Repšį pristato kaip gudrų žemišką valstietį, kuris po tariamu paprastumu slepia amato ir meno paslaptis.

Dabar belieka tikėtis, kad žinia apie muziejui dovanotus turtus pasieks kultūros istorikus, menotyrininkus, literatūros tyrinėtojus ir kad savo knygoms iliustruoti jie rinksis ne mėgėjų, o meistro nuotraukas. Muziejus archyvą jau suskaitmenino, taigi tą padaryti bus paprasta. Beieškant siūlo galo, jums turbūt geriausia kreiptis į Kunčiaus parodos kuratorę ir muziejaus darbuotoją Onutę Butkutę.

 

Paroda veikia iki 2020 m. vasario 16 d.

Lietuvos nacionalinis muziejus (Arsenalo g. 1, Vilnius)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 10–18 val.

Algimantas Kunčius, „Rašytojas Juozas Aputis“. Vilnius, 1986 m.
Algimantas Kunčius, „Rašytojas Juozas Aputis“. Vilnius, 1986 m.
Algimantas Kunčius, „Rašytojas Romualdas Lankauskas“. Niūronys, Anykščių raj., 1985 m.
Algimantas Kunčius, „Rašytojas Romualdas Lankauskas“. Niūronys, Anykščių raj., 1985 m.
Algimantas Kunčius, „Dailininkas Algimantas Švėgžda“. Berlynas, 1991 m.
Algimantas Kunčius, „Dailininkas Algimantas Švėgžda“. Berlynas, 1991 m.
Algimantas Kunčius, „Pianistė Mūza Rubackytė Meno darbuotojų rūmuose“. Vilnius, 1977 m.
Algimantas Kunčius, „Pianistė Mūza Rubackytė Meno darbuotojų rūmuose“. Vilnius, 1977 m.