Vaizdo detektyvai – ironiškai

Jei ne paveikslinis dydis, daugelis Mikko Waltari kadrų būtų gana kasdieniški. Sujauktų peizažų, nejaukių komercinių pastatų, apleistų statybų dokumentai. Nieko dramatiško nematyti. Išskyrus kelis kartus pradėto ir nebaigto, galbūt vėl pradėsimo nacionalinio stadiono griaučius. Tačiau dydis ir vaizdo kokybė įtraukia į detektyvą. Renki detales kaip įkalčius (iš kur Vilniuje prie to gelžbetoninio „koliziejaus“ atsirado lama?). Pamažu iššifruoji ne tik tos konkrečios vietos, bet ir šiuolaikybės „nusikaltimą“. Šiuo požiūriu Waltari „paveikslai“ primena vokiečių fotografo Andreaso Gurskio panoramas. Pavyzdžiui, Atėnų Eksarčėjos (Exarcheia), gyvenamojo rajono, vaizdas iš viršaus: baltoje namų begalybėje, kuri nesibaigia ties horizontu, – vos keletas žalumos intarpų; civilizacija nusiaubė žemę kaip dirbtinė stichija ir vien į ją bežiūrint darosi karšta; bet vos ne ant kiekvieno stogo – saulės kolektoriai, turintys pristabdyti katastrofą. Pats fotografas čia mato ką kita – „radikalios politikos ir intelektualinio aktyvizmo vietą“, kur „renkasi anarchistai ir narkotikų prekeiviai“, o „riaušių malšinimo policijos būriai patruliuoja nuolatos“. Tačiau tiesiog dokumentuodamas tai, kas yra, jis man leidžia susikurti savo versiją, pagrindžiamą vaizdo įrodymais.

Detalaus, bet apibendrinto vaizdo abejingumas slepia Waltari šypsnį, nujaučiamą bent jau tiems, kurie jį pažįsta (šis suomis jau senokai gyvena daugiau Vilniuje nei Helsinkyje). Jis žino, ką paslėpė akivaizdybėje, ir laukia, kada tai pamatysime. Prisimenu, kaip Mikko man rodė vieną pirmųjų šios serijos darbų, padėjusių jam užčiuopti „dokumentinio spektaklio“ paradoksą – kad, norint jį sukurti, net nereikia aktorių. Akimis klaidžioju po įprastai ištaigingą Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos interjerą ir galvoju, ką čia autoriui apie tai pasakyti. Tada truputį sau netikėtai aptinku mažytį restauratorių, besidarbuojantį apšviestoje plėve pridengtoje celėje ant pastolių. Tai net nėra šviesiausia vieta šiame vaizde, ją nustelbia langų atšvaitai, bet ji prikausto dėmesį – interjerą staiga paverčia scena. Restauratoriui nematomos skulptūros ir nutapyti šventieji ima vaidinti, gestais perdėtai reikšti jausmus, visa arkikatedra pilna emocijų. Šypteliu – juk seniai žinau, kad barokas teatrališkas, bet prireikia statiškos, į savo darbą panirusio, viso to sujudimo nematančio restauratoriaus figūros, kad tai patirčiau kaip tikrovę.

Meno istorikas Michaelas Friedas kaip tik nagrinėjo tokias susikaupimo išraiškas, sukurtas tam, kad mizanscenoje dalyvaujantys personažai galėtų saugiai vaidinti. Saugiai, nes susikaupimas į veiksmą įtikins žiūrovą, kad aktoriai turi priežastį nepastebėti jo žvilgsnio. Tik taip galima paslėpti teatro dirbtinumą. Todėl Friedas tai pavadino „antiteatrališkumu“, kurio subtiliausias išraiškas įžvelgė kanadiečio Jeffo Wallo fotografijose. Waltari neslepia Wallo įtakos. Jam irgi įdomus kasdienybėje paslėptas teatras, užsimaskavęs kaip tikro susikaupimo akimirka ar atsitiktinumas. Jis net užfiksavo kadrą, primenantį Wallo fotografiją „Suniokotas kambarys“ – suniokotas taip, kad daiktų chaosas paklustų paveikslo geometrijos tvarkai. Kažkur Vilniuje Waltari rado kažkieno sumestą „tapybišką“ natiurmortą – šalia silikoninių plytų priestatėlio sukrautus apsilaupiusius medinius baldus, pintą kėdę ir mėlynai dažytas duris (ar menininkas pataisė kompoziciją?). O Turku prie upės ant parudavusios žolės paliktas patiesalas (piknikui?) priminė apgedusį Malevičiaus kvadratą. Abu šie peizažai menininkui turėjo „performanso pėdsakų“ ir kėlė „fotografijos autentiškumo klausimą“.

Juk fotografija kaip dokumentas turi būti tiesa. Bet fotografuojant – bet ką – susikuria spektaklis, kuris turi būti surežisuotas, taigi netiesa. Režisavimo veiksmą automatiškai primetame fotografui – tai jis turėjo pasirūpinti, kad šalia nacionalinio stadiono griaučių tarsi prerijose nekaltai ganytųsi baltoji lama. Gal būtent jis bažnyčioje įkurdino restauratorių? O gal požeminius Salamino griuvėsius žymintys „Suomių archeologai“ yra jo sukviesti aktoriai? Nes juk taip dirba Jeffas Wallas, juo sekdamas kurį laiką gyvuosius paveikslus kūrė ir Waltari. Todėl tyrinėdama „tipiškai turistinę“ Čarlio kontrolės punkto Berlyne nuotrauką svarstau: gal tiedu jaunuoliai kairėje tik vaidina Rytų ir Vakarų susitikimą? Gal toji moteris su akiniais nuo saulės dešinėje, nesiryžtanti išeiti iš kadro, tik vaidina susimąstymą istorinėje vietoje? Bet iš tiesų vaidinti nė nereikia, nes pats punktas yra tapęs dekoracijomis turistiniam spektakliui. Tie trys vyrukai su vienodomis juodomis kepurėmis, laikantys Amerikos vėliavą, ne itin gerai matomi už punkto namelio ir smėlio maišų, – jie greičiausiai „netikri“, tik aktoriai, už pinigus pozuojantys juos fotografuojantiems turistams. Pats namelis, skaičiau, irgi netikras, nes tikrasis perkeltas į muziejų, galbūt į tą, kurį anonsuoja užrašas gretimo pastato languose. Bet ir tie vitrininiai langai yra „spektaklio visuomenės“ architektūra, dar Berlyno sienos laikais sukurta taip, kad vakariečiai gerdami kavą galėtų stebėti sovietų kontroliuojamą zoną kaip spektaklį. Iš tiesų – griuvus sienai, mes jutome, kad jie čia atvažiuoja į gyvą „liaudies buities muziejų“.

Tikriausiai tai ir sieja skirtinguose Europos miestuose Waltari nufotografuotus objektus – jie visi yra dekoracijos politiniams spektakliams. Štai ir suomių architekto Eero Saarineno 7-ajame dešimtmetyje Atėnams suprojektuotas oro uostas pabuvo ir pagarbos skandinavų minimalizmui, ir atnašavimo senovės graikų olimpinei dvasiai, ir dabartinės migrantų dramos scena, „kol nebuvo nuspręstas jo tolesnis investicinis planas ir vystymas“. Dabar jis laukia to vystymo – kaip ir Vilniaus nacionalinis stadionas, ir Rygos spaudos namai, ir Salamino griuvėsiai, tos praeities ambicijų pamėklės ir ištuštėjusios scenos. Laukia politinio režisieriaus. Bet sulaukia fotografo-likimo ironijos detektoriaus. Waltari miestų panoramose surežisuoja dar nepatenkintą šiuolaikinės kultūros spektaklio geismą – kažko didingo, blizgaus, prašmatnaus ir pritrenkiančio dydžiu, kad tik nebūtų kada pagalvoti apie viso to prasmę. Kad nebereikėtų tiesos. Nes „tiesą“ pakelti lengviau.

Paroda veikia iki vasario 8 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.