1987-aisiais sukurtą „Geismo įstatymą“ (LRT Kultūra, 9 d. 23 val.) Pedro Almodovaras vadina esminiu karjeros ir vienu mylimiausių savo filmu. Kartu su juo gimė režisieriaus ekonominė ir meninė nepriklausomybė, mat „Geismo įstatymas“ buvo kurtas režisieriaus kartu su broliu Agustinu įsteigtoje prodiuserių kompanijoje, į kurią jie abu investavo viską, ką turėjo. Filmo herojus yra kino režisierius, bet Almodovaras neigia kūręs autobiografinį pasakojimą: „Kai pradėjau rašyti scenarijų, norėjau pakalbėti apie kūrybos procesą, apie tai, kad režisieriaus gyvenimas visiškai persmelkia jo kūrybą. Apie tai, kaip jis atsisako savo gyvenimo ir, regis, gyvena tik tam, kad kurtų istorijas. Ir apie tai, kaip šiame procese jo gyvenimo ir rašomosios mašinėlės ryšys tampa tiesiog siaubingas ir net pavojingas jam pačiam ir kitiems. (...) Filme norėjau papasakoti, kad kiekvienas jaučia būtinybę jaustis geidžiamas ir kad šiame geismų rate du geismai labai retai susitinka ir atitinka vienas kitą, todėl tai viena didžiausių žmogiškosios būties tragedijų.“ Filmas kupinas netikėtumų, mirčių, drastiškų scenų, galinčių papiktinti puritonus, bet man labai svarbūs pasirodė ne siužeto vingiai, o aktoriai – pavydų režisieriaus meilužį įkūnijęs Antonio Banderasas bei transeksualę režisieriaus seserį suvaidinusi Carmen Maura.
„Geismo įstatymo“ personažas režisierius (Eusebio Poncela) – keista, kūrybos traumuota būtybė, gyvenimas lyg slenka jam pro šalį. Kino režisieriai dažnai tampa filmų veikėjais, nors kartais realios jų istorijos atrodo daug dramatiškesnės. Ukrainiečių kilmės Holivudo klasikas Edwardas Dmytrykas (1908–1999) per antikomunistinę Holivudo raganų medžioklę pateko į garsųjį juodąjį sąrašą: 1948 m. Dmytrykas atsisakė liudyti JAV Kongreso sukurtai antiamerikinės veiklos komisijai ir buvo apkaltintas JAV Kongreso įžeidimu. Netrukus po to jis išvyko į D. Britaniją, ten sukūrė du filmus, bet 1949 m. grįžo, kalėjime atliko pusės metų bausmę ir nusprendė bendradarbiauti su senatoriaus McCarthy komisija. Liudydamas 1951-aisiais Dmytrykas atskleidė komisijai daug vardų, todėl iki gyvenimo pabaigos kolegos jį smerkė. Tačiau filmus jis galėjo kurti, nors ir prisipažino buvęs komunistu.
Kai 1954 m. Dmytrykas pradėjo filmą „Maištas „Keino“ laive“ (LRT Kultūra, 4 d. 22.05), Hermano Wouko romanas tuo pačiu pavadinimu jau buvo išleistas trijų su puse milijono tiražu, didelio pasisekimo sulaukė ir pagal romaną parašyta pjesė. „Maištas „Keino“ laive“ – drama, demaskuojanti karininkų savivalę. Iš turtingos šeimos kilęs ir karo mokyklą baigęs Vilis gauna paskyrimą į minininką „Keinas“. Pastarasis iškart sukelia nusivylimą: laivas primena seną geldą, apsileidusi komanda nerodo jokios pagarbos, regis, kad vadui Devrisui tai nerūpi. Tačiau netrukus laive pasirodys naujas vadas, pasipils incidentai, dramatiški susidūrimai tarp jūreivių ir vadų, mūšiai su japonais bei karinis tribunolas, po kurio Vilis pagaliau suvoks visą tiesą. Vis dėlto Dmytrykui, regis, labiau rūpėjo antikarinė ištarmė ir žmogiškųjų silpnybių gynimas. Jis surinko puikų aktorių ansamblį – net septynias tuometines Holivudo žvaigždes, iš kurių iki šiol garsiausias lieka Humphrey’is Bogartas.
Iš prancūzų režisieriaus Michelio Hazanaviciaus po „Oskarais“ apdovanoto „Artisto“ ir ankstesnių šnipų filmų parodijų tikrai niekas nelaukė „Ieškojimų“ (LRT, 9 d. 21.50), kurie 2014 m. buvo parodyti Kanų kino festivalio konkurse. „Ieškojimai“ – 1948 m. Fredo Zinnemanno filmo apie berniuką, Aušvico kalinį, kuris po karo Europoje ieško savo motinos, perdirbinys. Hazanaviciaus filmas nukelia į karo Čečėnijoje laikus. Po to, kai devynmečio berniuko šeimą nužudo rusų kareiviai, su išgelbėtu kūdikiu ant rankų jis ieško savo sesers, kuriai pavyko pabėgti. Berniukui padeda tarptautinių žmogaus teisių gynimo ir humanitarinių organizacijų darbuotojos (Berenice Bejo, Annette Bening). Pamažu jis „atitirpsta“, pradeda bendrauti, mokosi reikšti jausmus. Trumpai tariant, sugrįžta į gyvenimą. Vaiko istorija filme supinta su jaunuolio iš Permės, kuris atsitiktinai patekęs į karą tampa tikru žudiku. Hazanavicius rėmėsi Annos Politkovskajos, Arkadijaus Babčenkos tekstais, jo gerais ketinimais suabejoti būtų neįmanoma, tačiau supaprastinimų filme tiek daug, kad apie meną kalbėti vis dėlto neverta.
Jei jau apsirūpinote alaus atsargomis (laukdami pabrangimo, tuo dabar užsiima visi mano pažįstami), šįvakar (TV1, 3 d. 22.50) galite pasižiūrėti Joe Swanbergo filmą „Sugėrovai“ (2013). Jo herojai Keitė (Oliwia Wilde) ir Lukas (Jake Johnson) dirba alaus darykloje. Jų draugystė gali virsti kažkuo daugiau, bet abu turi partnerius, o Luko draugė Džil būtinai nori žinoti, ar jis jau pasirengęs vedyboms. Šis filmas visas buvo improvizuotas – režisierius sukūrė tik fabulos apmatus, kurių filmavimo grupė turėjo griežtai laikytis, visa kita priklausė nuo aktorių. Sakysite, kad režisierius – tinginys, bet aš įsitikinęs, kad jis mėgsta alų.
Jūsų – Jonas Ūbis
