Išimtis iš taisyklės

Ko gero, net ir akylai sekdami lietuviško interjero dizaino naujienas, tarp visuomeninių pastatų erdvių niekada neaptiktume originaliai suprojektuotos paprasčiausios bendrojo lavinimo mokyklos patalpų. Tai apie mūsų visuomenę ir jos būvį šį tą pasako, tiesa?

Lietuvos švietimo problemos šiuo metu yra tikrai „ant bangos“ – apie mūsų bendrojo lavinimo sistemą daug diskutuojama ir ginčijamasi. Štai kad ir neseniai praūžusi audra dėl mokslo metų trukmės ilginimo arba suglumimas vertinant Lietuvos mokinių mokymosi rezultatus. Tačiau kai kurie dalykai lieka nepakitę – mūsų vaikai neretai trina tuos pačius suolus, už kurių sėdėjome mes patys (tarkim, dabartiniai keturiasdešimtmečiai), o apie tai, kad daugelio mūsų mokyklų aplinka yra morališkai atgyvenusi, paprastai nekalbama.

Tiesiog – šiuolaikinės Lietuvos visuomenės prioritetai aiškūs be žodžių. Pagalvokime – koks radikalus kontrastas tarp kokio nors tviskančio banko interjero su modernaus dizaino šviestuvais, lygutėlėmis grindimis, baldais arba kokio nors prekybos centro prabangos ir eilinės nutriušusios, aplopytos vidurinės mokyklos klasės, blausaus beveidžio koridoriaus, kuriuo kasdien žingsniuoja mokiniai... Išeitų, kad mokyklinio amžiaus vaikai, nors galbūt jie apie tai ir nesusimąsto, yra kone kasdien blaškomi tarp modernios estetikos (už mokyklos ribų), suponuojančios finansinį klestėjimą, besaikio vartojimo džiaugsmą, ir antiestetikos (mokykloje), besisiejančios su skurdu, beviltiškumu. Jie kasdien būna ten, kur laikas tarsi sustojo, o praeitis virto erzinančiais rudimentais, kurie ne tik kad nepakylėja, bet ir, ko gero, po daugelio metų prisiminimuose apie mokyklą siesis su kažkuo nemaloniu, sunkiu, slegiančiu.

Taip yra todėl, kad mūsų dienomis daugelis tipinių mokyklų pastatų, dažniausiai pastatytų sovietmečiu, apie XX a. 7–8-ąjį dešimtmetį, yra „apvelkami“ šiltais putplasčio „kailiniais“, jų fasadai nudažomi ir nutinkuojami, tačiau vidus lieka tas pats – lieto marmuro grindys, į kurias įsigėręs dešimtmečių purvas, ar nutryptas linoleumas, šimtus kartų aliejiniais dažais perdažytos koridorių sienos. Tai tikra būties nykumos, masinės standartizacijos apoteozė. Sovietmečiu šie interjerai bent jau dvelkė švara ir naujumu. Dabar gi, nors mokyklose kasdien sunkiai pluša valytojos, šiose erdvėse, regis, tuoj įsiveis šmėklos, kaip kad Henriko Natalevičiaus siurrealistinėse vizijose, kur sienose staiga atsiveria baugios akutės, jos virsta minkštais antropomorfinių būtybių kūnais ar apdarais. Tokius interjerus kaip nors „fiziškai“ sudėliojus po gabalėlį greta vienas kito, o dar pridėjus patalpų kvapus, sumišusius su asmeniniais mokyklos laikų prisiminimais, išeitų geras Algimanto Julijono Stankaus niūriojo„Žaliojo sąsiuvinio“ komentaras ar konceptualus tęsinys...

O išvertus į pedagoginį profesinį žargoną, šią situaciją galima apibūdinti taip – ugdymo formos, kaip ir mokyklų išorė, gal ir keičiasi, bet jo turinys (vidaus erdvė ir mokymosi aplinka) deja, dažniausiai lieka ta pati. Bandant ją „kosmetiškai“ pagražinti, rezultatas dažnai nuvilia – nepadeda nei ant sienų pakabinti ryškiaspalviai paveikslai ar fotografijos, nei stendai su mokyklos pasiekimų liudijimais. Iš viso to išeina beprasmė kakofonija.

Užtat Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazija, įsikūrusi Naujamiestyje, šiuo požiūriu tapo išimtimi. Nors pati šios istorijos su laiminga pabaiga pradžia buvo panaši į daugelio – gimnazijos vadovai, nutarę, kad reikia bent kažkaip pagražinti mokyklos valgyklą, ėmė ieškoti dailės kūrinių, kuriais galėtų pasipuošti. Taip užsimezgė gimnazijos ir Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos bendradarbiavimas, virtęs kapitalinio valgyklos remonto ir autorinio jos erdvės dizaino projektu. Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba. Tačiau ir finansavimo aspektas – iškalbingas mūsų kultūros politikos požiūriu. Buvo skirta pinigų medžiagoms, o architekto paslaugoms lėšų neatsirado – tarsi sumanyti interjero koncepciją, idėją yra niekai...

O gal tai irgi rodo požiūrį į bendrojo lavinimo mokyklas? Nepaisant visų nesklandumų, idėja buvo išgryninta ir įgyvendinta. Valgyklos interjero dizaino projekto autorius – Mantas Maziliauskas, o tarp klaidžių „popierizmų“, finansinių problemų, įvairių projekto dalyvių pageidavimų ir realybės sumaniai laviravo J. Vienožinskio dailės mokyklos direktorius Algis Lankelis-Elvich, matyt, panaudodamas čia ir savo plačiai žinomos kuratorinės veiklos patirtį, ir išlavintą meninę pajautą. Į projektą įsitraukė ir šios dailės mokyklos dizaino studijos mokinės. Padedamos studijos vadovės Rūtos Kukevičienės, pagal Manto interjero koncepciją trys šaunios merginos – Vikenė Vaitkevičiūtė, Arina Jaršova ir Rūta Tranaitė – sukūrė valgyklos patalpai šviestuvus, kurie vėliau pagal jų brėžinius buvo specialiai pagaminti.

Kartą su Algiu ir Mantu specialiai atėjome į valgyklą per pietų pertrauką, kai čia šurmuliavo mokiniai, kad galėtume kartu įvertinti naująjį projektą, pajusti banalios kasdienės erdvės virsmą į teminį, neunifikuotą interjerą.

Prie įėjimo į valgyklą, kur nuo seno styrojo keli praustuvai, Maziliauskas sumanė švelniai ironišką repliką garbingam mokyklos titului. Virš naujos santechninės įrangos čia vienas šalia kito pakibo du simetriški apvalūs veidrodžiai, pasak Manto – tarsi paties patriarcho akiniai. Jie ir stebi, ir atspindi aplinką. Tai kartu ir švelniai ironiška pastaba, kad vaikai – mūsų pačių veidrodinis atspindys. Tiesiog jie elgiasi taip, kaip mato elgiantis mus, o ne taip, kaip jiems kategoriškai nurodome.

Pati M. Maziliausko pertvarkytos valgyklos erdvė – šviesi, jauki, nors yra įrengta cokoliniame mokyklos aukšte, beveik pusrūsyje. Vietoje anksčiau buvusių kampuotų stalų valgykloje įkurdinti apvalūs balti lakoniško dizaino stalai, o juk toks „apvalus“ sėdėjimo būdas savaime skatina glaudžiau bendrauti. Valgantieji mato vienas kitą, ir tai jau primena ne greitą šlamštimą už medžio drožlių plokštės suolo, bet pasisėdėjimą kavinėje ar restorane, taip, kaip tai daro suaugusieji, arba patys vaikai už mokyklos ribų. Tačiau kodėl taip negali būti mokykloje? Platūs kūgio formos šviestuvai (arba, kaip sako pats Mantas, – skraidančių lėkščių simfonija), kybantys virš stalų, skleidžia jaukią šiltą šviesą. Taškinis apšvietimas, žinoma, pasirinktas dėl to, kad dar labiau sutelktų sėdinčius už atskirų stalų į malonias valgymo ir bendravimo salas.

Pertvarą, skiriančią mokinių ir mokytojų erdvę valgykloje, su ovalo formos praėjimu, M. Maziliauskas sukūrė, ko gero, interpretuodamas secesijos, simbolizmo estetiką, taigi ir Basanavičiaus epochą. Toks ryšys gali atrodyti dar artimesnis prisiminus amžiaus pradžios vinjetes, to meto spaudos antraštes, t.y. tą estetiką, kuri žadino tautos patriotizmą. Specialus apšvietimas pertvaroje išpjaustytose kiaurymėse sukuria minkštus grafiškus šešėlius, nusidriekiančius per visą patalpą tarsi saulė, laiminanti visus čia užsukančius... Vertas dėmesio ir M. Maziliausko piešinys ant sienos – paprasčiausiu pieštuku nupiešti medžių siluetai, kurie virsta „veidrodiniu“ čia pat ošiančių Vingio parko pušų atspindžiu.

Visų naujai įrengtos patalpos paslapčių, rebusų ir naujovių čia nevardinsiu (vien pakeista grindų danga ją gerokai atgaivino). Mantas kiekvienam interjero elementui turi savo „autorinį“ pavadinimą su atskira filosofija ir argumentais, paslaptingais užrašais, kurie verčia praeivį pasukti galvą ir paspėlioti, kas čia turėta mintyje, kaip tai siejasi su konkrečia mokykla ir jos savastimi.

Atrodytų, nereikia įrodinėti, kad mūsų vaikai nėra koks nors niekas. Jie verti būti ten, kur patogu, jauku, tvarkinga, estetiška, o gal net ir rafinuota. Nes ne žodžiai auklėja ir įkvepia, o tai, kas juos supa. Kitaip postringavimai apie kūrybiškumą ir pan., kuriuos nuolat „varto“ biurokratai, yra tik tuščias formalumas ir laiko gaišimas.

Šis bendradarbiavimo atvejis rodo, kad tokia mokyklos ir profesionalaus dizaino, architektūros simbiozė iš principo yra įmanoma, žadanti daugybę intelektualių nuotykių bei kokybiškai naują požiūrį į mus pačius ir mūsų aplinką. Juolab kad ši bendradarbiavimo idėja, nors ir po truputį, plinta toliau. Po 2017 m. įgyvendinto J. Basanavičiaus gimnazijos valgyklos atnaujinimo projekto užsimezgė nauja dailės mokyklos veikla. To paties vardo progimnazijoje M. Maziliauskas kuria psichologo kabineto interjerą. Taigi, galbūt greitai bus galima ne tik palyginti architekto braižą, bet ir rimčiau analizuoti visa tai, kuo ir kaip gyvena viena svarbiausių valstybės institucijų – mokykla.