Praėjus daugiau nei šimtui metų po sufražisčių judėjimo Didžiojoje Britanijoje pradžios, 2015 m. pasirodė filmas, atiduodantis pagarbos duoklę pirmosioms už savo teises kovojusioms moterims. Tai Sarah Gavron „Sufražistė“ („LRT Plius“, 30 d. 21.20). Prisimenu, laukiau, kada filmą rodys kino teatruose, bet, jei neklystu, „Sufražiste“ nesusigundė ne tik nė vienas platintojas, bet ir nė vienas festivalis. Todėl visai nesistebiu, kad žodis „feministė“ pas mus vis dar skamba kaip keiksmažodis.
Gavron filme susitelkia į lūžio momentą, kai simpatizuojantys sufražistėms parlamentarai neišpildė pažado pakeisti konstituciją ir nugalėjo požiūris pakeisti žodžius veiksmais. Jo šalininkė buvo ir judėjimo lyderė Emmeline Pankhurst (pasak savaitraščio „Times“, tai viena įtakingiausių XX a. asmenybių). XX a. pradžioje Londono gatvėse nuolat vyko mūšiai. Vienoje barikadų pusėje stovėjo vyrai, policija, teismų sistema, kitoje – nevilties apimtos moterys. Sufražistės ne tik daužė parduotuvių vitrinas, bet ir skelbė bado streikus, padeginėjo pašto dėžutes, rengė demonstracijas, akcijas ir net gamino sprogmenis.
Nors Pankhurst ir vaidina Meryl Streep, ji nėra pagrindinė filmo herojė. Kovos už lygias teises istoriją „Sufražistėje“ matome jaunos, iš pradžių į politinę veiklą neįsitraukusios, nuo septynerių metų dirbančios skalbėjos Mod akimis. Dieną jį dirba kaip vergė, naktį rūpinasi vyru ir sūneliu. Iš pradžių Mod patriarchalinėse taisyklėse nemato nieko blogo ir yra paklusni žmona, bet paskatinta sufražisčių žengia į maišto kelią. Įdomiausia filme ir yra tai, kaip keičiasi Mod tapatybė, kai ji bręsta, tampa politiškai angažuota ir galiausiai pasako: „Kariausime, nes karas yra vienintelė kalba, kurią supranta vyrai.“ Tačiau ne tik stiprią ir valingą moterį Mod suvaidinusi Carey Mulligan („Didysis Getsbis“) gelbsti filmą nuo publicistinio patoso ir silpnos dramaturgijos. Policijos persekiojamoms moterims padedanti Helena Bonham Carter herojė gydytoja feministė suteikia filmui dar ir humoro dozę, juolab kad ir aktorės pasirinkimas gana ironiškas, nes jos prosenelis Didžiosios Britanijos premjeras Herbertas Asquithas buvo nuožmus feminisčių priešas.
TV1 (27 d. 21 val.) parodys Paulo Waltzo filmą „Bel Canto“ (2018), kurio herojė – taip pat stipri moteris. Operos primadona Roksana Koss (aktorei Julianne Moore balsą „paskolino“ Renee Fleming) atvažiuoja į vieną Lotynų Amerikos šalį dainuoti prabangiame priėmime, skirtame japonų magnato (Ken Watanabe) vizitui. Jis – didžiulis dainininkės gerbėjas. Tačiau skambant pirmiesiems „Undinės“ arijos taktams į viceprezidento rezidenciją įsiveržia ginkluoti žmonės. Jiems reikia prezidento, kuris turėjo atvykti į priėmimą, bet liko namie, norėdamas pažiūrėti mėgstamą serialą. Ginkluoti žmonės norėjo pateikti reikalavimą prezidentui paleisti politinius kalinius. Dabar operacija tarsi netenka prasmės, bet sustoti jau nebegalima, ir užpuolikai paima įkaitus. Tarpininku tarp jų ir pasaulio už rezidencijos sienų tampa šveicaras, Raudonojo Kryžiaus atstovas, visai atsitiktinai patekęs į šią istoriją.
Įtakinga amerikiečių rašytoja Ann Patchett, kurios romanas ir tapo filmo pagrindu, atsispyrė nuo tikrų įvykių Peru sostinėje Limoje, kai 1996–1997 m. revoliucinio Tupaco Amaru judėjimo dalyviai per japonų pasiuntinio priėmimą pagrobė įkaitus ir laikė juos 126 dienas. Filme iš romano liko mažai, bet pagrindinę jo temą – ribų tarp žmonių ištrynimą pasitelkiant meną – galima perskaityti.
Kitokią įkaito istoriją pasakoja Ridley Scottas filme „Visi pasaulio pinigai“ (LNK, 27 d. 21.40), nors jis taip pat remiasi tikrais įvykiais, kai vieną 1973-iųjų vakarą nepažįstamieji įgrūdo į savo mašiną Romos gatvėmis vaikštinėjantį bohemai akivaizdžiai priklausantį vaikiną. Netrukus paaiškėjo, kad vaikinas – naftos magnato ir vieno turtingiausių pasaulyje žmonių Paulo Getty anūkas. Tiesa, anūką auklėjo mama Geil (Michelle Williams), seniai nesutarianti su turtuolio šeima. Ji atvirai prisipažįsta banditui (Romain Duris), kad pinigų neturi. Šis pasiūlo kreiptis į uošvį.
Vis dėlto Scottą labiau domina ne pagrobimo istorija, o magnatas, kurį meistriškai suvaidino Christopheris Plummeris, kai iš filmo buvo pašalintos scenos, kuriose senąjį turtuolį įkūnijo Kevinas Spacey. Milijardierius filme gana karikatūriškas, kalba sentencijomis ir tik apie turtą, nuolat skundžiasi, kad laikai sunkūs, visų nekenčia ir niekam neduoda pinigų. Plummeris ir Scottas paverčia Getty tikru siaubūnu, godumo simboliu. Jo namai užversti meno kūriniais, kai Romoje jam atsisako parduoti Herkulanumą, Kalifornijoje magnatas stato kopiją, bet jo Londono rezidencijoje stovi telefonas automatas, skirtas svečiams. Žinoma, būtų įdomu pamatyti, kaip jį vaidina Spacey, bet neprarandu vilties, nes kino juosta juk nedega.
Jūsų – Jonas Ūbis
