Mėgstu kokybiškus dienraščius. Lietuvoje jų nebeliko, tik įprotis niekur nedingo, todėl kelis prenumeruoju internete. Bet lietuviškų dienraščių likimas pamokomas: norėdamas įtikti kvailai masei, užsidirbti įtakos, valdžios bei pinigų, neišvengiamai atsidursi šiukšlyne. Gera pamoka – ir Steveno Spielbergo filmas „Valstybės paslaptis“ (TV3, 21 d. 21 val.). Pagrindiniai filmo herojai – „The Washington Post“ leidėja Kay Graham (Meryl Streep) ir dienraščio redaktorius Benas Bradlee (Tom Hanks).
„Valstybės paslapties“ veiksmas prasideda 1971-aisiais, kai „The Post“ konkurentai dienraštis „The New York Times“ išspausdina valstybės sekretoriaus Roberto McNamaros užsakymu parengtą slaptą ataskaitą apie JAV ir Vietnamo santykius, vadinamuosius „Pentagon Papers“, ir kyla skandalas, kurį kursto prezidentas Richardas Nixonas. Ataskaita apima kelis dešimtmečius ir liudija, kad JAV nuolat kišosi į Vietnamo politiką, pradėjo karą, kuris trunka jau ne vienus metus ir yra vis labiau pralaimimas. Teismas priverčia „The New York Times“ nutraukti dokumentų publikavimą, bet šie atsiduria „The Post“ žurnalistų rankose. Tada ir kyla konfliktas tarp Graham ir valdybos, mat norėdama užtikrinti žurnalistikos kokybę ir mokėti dvidešimt penkiems žurnalistams, ji rengiasi parduoti laikraščio akcijas biržoje. Skandalas, areštas, teismo procesas gali pakenkti dienraščiui. Gali nukentėti ir Graham, nes „The Post“ buvo jos tėvo nuosavybė. Graham šeima visada priklausė Vašingtono aukštuomenei. Tarp jos draugų – ir ataskaitą užsakęs McNamara bei kiti su tuo susiję politikai. Tačiau ir Graham, ir Bradlee suvokia, kad politikus priversti sakyti tiesą gali tik nepriklausoma spauda.
Spielbergas atgaivina Graham namų interjerą, anų laikų redakcijų atmosferą ir viską, kas ją kuria, – tarškančias rašomąsias mašinėles, laidinius telefonus, popieriuose skendinčius darbo stalus, dauginimo aparatus, bet daugiausia nostalgijos, regis, sukelia laikraščio spaustuvė – stambiu planu rodomi laužomi tekstai, spausdinimo mašinos. Tai išnykęs pasaulis, o Spielbergas visada moka perteikti laiko dvasią detalių ir garsų prisodrintais vaizdais. (Gal po daugelio metų kas nors filme atkurs spaustuvę Trakuose ant ežero kranto, kurioje laikraštis buvo spausdinamas po to, kai 1991 m. sausį kareiviai išvijo iš Spaudos rūmų, arba nežinomų niekšų pavogtą „7md“ redakcijos sofutę? Deja, ir redakcijų prisiminimai senka, kai autoriai ir redaktoriai bendrauja internetu, o ne prie Juozo Baltušio prisiminimuose pašlovinto puodelio kavos.)
Iš pradžių Spielbergas seka abi siužeto linijas – Graham santykius su dienraščio taryba, Bradlee ir žurnalistų pastangas gauti slaptą ataskaitą, tačiau filmui įsivažiavus daug įdomesnė tampa Graham. Pakliuvusi į sudėtingą situaciją, pusamžė moteris, kuri anksčiau, regis, tik augino vaikus ir rengė prašmatnius priėmimus, pradeda keistis. Spielbergas filmo pradžioje vis pabrėžia, kad vien iš vyrų sudaryta laikraščio taryba atsainiai žiūri į po vyro – buvusio „ The Post“ redaktoriaus – mirties leidybą paveldėjusią jo našlę. Streep herojė iš pradžių visąlaik sutrikusi. Tačiau konfliktui aštrėjant ji vis labiau įgyja pasitikėjimo savimi. Spielbergas Graham dažnai rodo namų aplinkoje – aukštosios kultūros prisodrintos jų erdvės yra herojės atrama, čia glūdi jos moralinių principų šaknys. Streep įtaigiai atskleidžia, kaip iš visų pusių spaudžiama moteris pasiryžta priimti sprendimą, kuris grįstas visuomenės interesu. Graham rizikuoja turtu, padėtimi, net savo vaikų ateitimi, kad apgintų amerikietiškos demokratijos esmę – laisvą ir nepriklausomą spaudą.
Neišgalvoti ir Jameso Wano 2016 m. „Išvarymo 2“ (LNK, šįvakar, 20 d. 23.15) veikėjai – garsūs paranormalių reiškinių tyrėjai amerikiečiai Lorraine (ji buvo ir filmo konsultantė) ir Edas Warrenai, kuriuos filme suvaidino Vera Farmiga ir Patrickas Wilsonas. „Išvarymo“ tęsinyje jie vyksta į Londoną, kur apsėstame name gyvena vieniša motina ir keturi jos vaikai. Į dvylikametę mergaitę, regis, ir persikėlė piktoji dvasia.
Parapsichologai atsiraitoja rankoves: reikia pataisyti vamzdžius, papuošti Kalėdų eglutę, nupirkti Elvio Presley plokštelę, kurią į naują šeimą išsinešė tėtis. Jie nuoseklūs: galima netikėti anapusiniu pasauliu, bet sužinojus demono vardą reikia jį užsirašyti, o pagavus demoną – surišti. Wanas, dažnai vadinamas šių dienų siaubo kino klasiku, moka priversti žiūrovus laukti vis didesnio siaubo. Jis daro tai taip meistriškai, kad, sako, Indijoje vienam žiūrovui plyšo širdis, o paskui dingo ir jo kūnas. Jis gali būti net Lietuvoje, kur viduramžių baimės (ypač svetimo, kitokio) tyko už kiekvieno kampo.
Prisiminimų vakarui tiks ir Johno Dahlo filmas „Smagus pasivažinėjimas“ (BTV, šįvakar, 20 d. 21.30), kurį pirmąkart greičiausiai matėte pasiskolinę vaizdajuostę. Tai pasakojimas apie du brolius – Liuisą (Paul Walker) ir Fulerį (Steve Zahn). Jie važiuoja susitikti su gražuole Vini (Leelee Sobieski), o pakeliui, naudodamiesi senu radijo imtuvu, krečia pokštus sunkvežimio vairuotojui. Jie nežino, kad tai psichopatas ir kad pasivažinėjimas virs košmaru.
Jūsų – Jonas Ūbis
