7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Netobuli žmonės

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 33 (1312), 2019-10-18
Kinas Rodo TV
„Prancūziška porelė“
„Prancūziška porelė“

Laurent’o Tirard’o filmą „Prancūziška porelė“ sekmadienio vakarą galėsime pasižiūrėti dukart, nes jį rodo ir TV1 (20 d. 21 val.), ir LRT (20 d. 22.30). Suprantu programų sudarytojų norą prieš naują darbo savaitę pasiūlyti grakščią prancūzišką komediją (deja, lietuviškas pavadinimas primityviai nešvankus), nors filmas – gana tikslus 2013 m. pasirodžiusios Argentinos komedijos „Liūto širdis“ perdirbinys. Jo herojus Dianą (Virginie Efira) ir Aleksandrą (Jean Dujardin) suveda restorane paliktas moters telefonas. Jį radęs Aleksandras pasiūlo susitikti ir išgerti kavos. Aleksandras – tarptautinio lygio architektas, žavus, protingas, turintis puikų humoro jausmą ir namą su baseinu, trumpai tariant, tikras princas. Tik jo ūgis, kaip rusiškame posakyje, „metras su kepure“. Kai advokatė Diana supras, kad yra jam neabejinga, ūgis taps problemų šaltiniu, nes kaip įtikinti pažįstamus, draugus ir net save, jog tai – ne kliūtis tikrai meilei? Juk, nepaisant nesėkmingos santuokos ir skyrybų, Aleksandra vis dar svajoja apie tvirtą riterį ant balto žirgo. Tirard’as jungia komediją su romantiška pasaka, negalima nesižavėti dialogais ir aktoriais, ypač Dujardinu, kurio humoro jausmo su kaupu užtektų kelioms dešimtims lietuviškų „komedijų“. Po tokių filmų supranti, kodėl lietuvių kinas liaudžiai niekad nebus toks kaip „Prancūziška porelė“. Tiesiog lietuvių režisieriams niekad neateis į galvą parodyti, kad širdies balsas svarbiau už menkų žmogelių juokelius, nes mūsiškiai atstovauja (arba advokatauja) būtent tiems menkiesiems. Beje, galiu nuraminti: gyvenime Dujardinas net septyniais centimetrais aukštesnis už savo partnerę, o kadrai, kur jis, tarkim, sėdi kėdėje, yra sinefiliška nuoroda į nebylųjį kiną, kai didesni nei iš tikrųjų baldai ar rekvizitas turėjo pabrėžti aktorių trapumą.

 

Kitas prancūziškas filmas apie meilę, režisierės ir aktorės Maiwenn Le Besco „Mano karalius“ (TV1, 20 d. 23 val.), daug dramatiškesnis, nors virėjas ir restorano savininkas Džordžio – taip pat kiekvienos moters svajonių įsikūnijimas. Keturiasdešimtmetė advokatė (matyt, prancūzų kine tai populiariausia moterų profesija) Toni su juo susipažino vakarėlyje ir susižavėjimas netruko virsti aistra. Po dešimties meilės, laimės, pavydo metų Toni išgyvena depresiją ir bando suprasti, kas buvo tas žmogus. Kuo tapo ji, būdama su juo? 

 

Filmas tarsi skyla į dvi dalis: pasakojama apie tai, kaip sunku iš naujo būti savimi po patirto pažeminimo ir žengti į brandos amžių, o kartu matome gana nuodingą Paryžiaus buržuazijos ir jos emocinio nestabilumo, pretenzingo gyvenimo būdo pamfletą. Aistringą, bet destruktyvią meilę ir gana glamūrišką jos foną. Nuo populiariosios psichologijos banalybių filmą gelbsti tik gana siurrealistiškas aktorių Vincent’o Casselio ir Emmanuelle Bercot tandemas. Ir tai tikrai aktorių filmas.

 

Belgo Michaelio R. Roskamo filmas „Lenktynininkė ir gangsteris“ (TV3, 19 d. 21 val.) taip pat apie aistrą. Ji išstumia profesinius iš pirmo žvilgsnio šaltakraujiško gangsterio Džino (Matthias Schoenaerts) interesus, kai šis susipažįsta su jauna lenktynininke Bendikt (Adele Exarchopoulos) – mergina iš aristokratiškos šeimos. Įvykiai klostosi greitai, tačiau herojus visur persekioja nelaimės. Režisierius neslepia pasakojantis šimtą kartų girdėtą istoriją, tik europietiško nekomercinio kino stiliumi. Todėl filme gausu metaforų, simbolių, nuorodų į gangsterių Orfėją ir Euridikę.

 

Trisdešimt aštuntasis Clinto Eastwoodo filmas „Stebuklas virš Hadsono“ (LNK, 20 d. 21 val.) sugrąžins į tikrovę. Stebuklas įvyko 2009 m. sausio 15 d., kai lakūnas Chesley „Sully“ Sullenbergeris avariniu būdu nutupdė lėktuvą (į jo variklius įsirėžė pulkas laukinių žąsų) tiesiai ant Hadsono upės, išgelbėdamas 155 žmones. Nepaisant visuomenės ir žiniasklaidos susižavėjimo bei šlovės, buvo pradėtas tyrimas, kėlęs grėsmę kapitono profesinei reputacijai ir jo karjerai. Mat incidentą tyrusi komisija apkaltino lakūną, kad jis sugadino kompanijos turtą, nors turėjo visas galimybes nuskristi iki artimiausio oro uosto.

 

Eastwoodas rodo kapitoną Salį („Sully“ – originalus filmo pavadinimas), kuriam kaip košmaras atrodo ir netikėtai užgriuvusi šlovė, ir komisija. Tačiau Tomo Hankso herojus ir pats abejoja, ar pasielgė teisingai, juk situacija ne kartą buvo sumodeliuota ir komputeriais, ir simuliatoriais. Tad pagrindinis filmo konfliktas yra tarp netobulo žmogaus ir tobulos technikos. Režisieriui tai ir filosofinis konfliktas. Eastwoodas visada gynė amerikietiškąjį individualizmą – mėgstamiausi jo herojai dažniausiai vienišiai, kovojantys su nusikaltėliais, niekšais, ideologijomis ir pan. Tačiau šįkart jo herojaus priešas – beveidė ir negailestinga korporacija. Gal todėl Eastwoodui taip svarbu parodyti, kad profesionalas Salis atsiduria vienas akis į akį su nelaime. Ir tik paskui keleiviams padės policija, gelbėtojai, katerių ekipažai. Bet dar svarbiau, kad Salis įrodys savo tiesą remdamasis būtent žmogaus netobulumu. Gal todėl filmo ištarmė skamba visai kaip garsioji Ernesto Hemingway’aus frazė: „Nugalėtojas negauna nieko.“

 

Jūsų – Jonas Ūbis
 

Žymos:
Jonas Ūbis,
„Prancūziška porelė“
„Prancūziška porelė“
„Mano karalius“
„Mano karalius“
„Lenktynininkė ir gangsteris“
„Lenktynininkė ir gangsteris“
„Stebuklas virš Hadsono“
„Stebuklas virš Hadsono“