7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kaip apsiginti nuo pabaisų

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 30 (1309), 2019-09-27
Kinas Rodo TV
„Absoliuti valdžia“
„Absoliuti valdžia“

Liuteris Vitnis – patyręs brangenybių vagis. Jis nori baigti nusikaltėlio karjerą, bet nusprendžia paskutinį kartą imtis apiplėšimo. Liuteris jam kaip visada kruopščiai rengiasi. Vagies taikinys – įtakingo ir turtingo Vašingtono politiko Salivano namai. Pagal visus kino dramaturgijos dėsnius, planas turi žlugti. Tai puikiai žino ir filmo „Absoliuti valdžia“ (BTV, spalio 1 d. 21 val.) režisierius bei Liuterio vaidmens atlikėjas Clintas Eastwoodas, ir žiūrovai. Bet tam ir egzistuoja žanrinis kinas, kad galėtum ne tik iš anksto spėti siužeto vingius, bet ir gilintis į aplinkybes, su kuriomis susidurs filmo veikėjas. Jos šįkart bus ypatingos, nes Liuteris taps Salivano žmonos nužudymo liudininku. Žudikai – JAV prezidento (Gene Hackman) apsauga. Liuteris tapo nusikaltimo liudininku, todėl jo gyvybei kils pavojus. Jis išdrįs kovoti už savo ir dukters gyvybę bei tiesą.

 

1997 m. pasirodęs ekranuose, filmas žiūrovus turėjo šokiruoti. Dabar, ko gero, jau nieko nebenustebintų, o kova už tiesą melagingų žinių amžiuje atrodo naiviai. Bet filmą pasižiūrėti verta ir todėl, kad dar kartą įsitikintume, kaip pastaruoju metu degradavo politika ir politikai.

 

Nors, tiesą sakant, tam nereikia nė filmų. Pirmadienio vakarą Edmundas Jakilaitis savo laidoje kalbino „šviežiai“ išrinktus Seimo narius. Abejingai klausiausi jų banalių kalbų, kol viena frazė privertė suklusti: Žirmūnuose laimėjusi konservatorė nuoširdžiai prisipažino, kad jai pavyko „sunaviguoti rinkėjus“. Suprantu, kad tai įprastas politikų žargonas, bet jis puikiai atskleidžia požiūrį į mus: mus reikia „sunaviguoti“, nukreipti, nepalikti manevro laisvės, paskambinti į duris, pakviesti į susitikimą su televizoriuje ne kartą matytu veidu. Trumpai tariant, suprantau, kad įvairaus pobūdžio manipuliavimas dabar yra darbas su rinkėjais. Filosofas Janas Tokarskis neseniai atkreipė dėmesį, kad anksčiau politikoje įprastas vertybių sistemų susidūrimas šiais laikais paskęsta organizuotame beprasmiškume: „Būtent suorganizuotame, nes beprasmiškumas buvo sumanytas taip, kad nei galėtume išgirsti, kas ką sako, nei tai turėtų prasmės. Svarbu tik gestai, mimika ir cirko fokusai.“ Pridėčiau – ir navigavimas.

 

Michaelo Noero filmo „Drugelis“ (TV3, 28 d. 21 val.) herojus taip pat vagis, kaip ir „Absoliučios valdžios“ veikėjas. Filmo pagrindu tapo Drugeliu praminto Henri Charriere’o memuarai. Anri (Charlie Hunnam) gyvenimas Paryžiuje buvo kupinas nuotykių ir pavojų. Iki gyvos galvos nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė, jis atsidūrė kalėjime Prancūzijos Gvianoje. Sako, kad iš šio kalėjimo neįmanoma pabėgti. Bet kartu su turtingu aferistu Luisu Dega (Rami Malek) jie bandys ištrūkti į laisvę. Drugelis išmoks kęsti skausmą, išgyventi kalėjime ir supras, kad pabėgimas – tai tik kelio į laisvę pradžia.

 

Šis „Drugelis“ – klasikinio 1973 m. Franklino J. Schaffnerio filmo, kuriame pagrindinius vaidmenis kūrė Steve’as McQueenas ir Dustinas Hoffmanas, perdirbinys. Visada įtariai vertinu perdirbinius, nes jie dažniausiai supaprastina originalą. Danų režisierių Noerą ištiko kita liga: jis bando padaryti daugiau, „kiečiau“, aštriau, trumpai tariant – viską, kas klasikiniame filme buvo gerai, dar labiau pagerinti, todėl filme daug kraujo, žarnų, sekso, prievartos. Vis dėlto „Drugelio“ žiaurumas, gal ir atrodantis efektingai, yra labai netikras.

 

Tikro žiaurumo bus Neilo Jordano 2007 m. filme „Nepalaužiama drąsa“ (LNK, 30 d. 22.30). Jodie Foster herojė Erika veda radijo laidą „Pasivaikščiojimai po Niujorką“ ir jaučiasi miesto gatvėse saugi, kol vieną vakarą drauge su sužadėtiniu tampa užpuolimo aukomis. Deividas nužudomas, Erika – sunkiai sužalojama. Nuo tos akimirkos ji nuolat jaučia baimę. Ankstesnė jos tapatybė mirė kartu su Deividu, ir dabar Erika siekia keršto. Pati ji nesugebės nutraukti užburto prievartos rato. Erikos viltimi tampa policininkas Merseris (Terrence Howard), pats balansuojantis ties savojo „aš“ riba.

 

Prieš kelerius metus amerikiečių aktoriaus ir režisieriaus Johno Krasinskio filmas „Tylos zona“ (LNK, 29 d. 21.40) ne vienam tapo atradimu. Tai siaubo filmas, perkeliantis į netolimą ateitį, bet kartu kalbantis apie tai, kas dabar tapo madinga politikų tema, – apie šeimą. Ebotų šeima gyvena uždaroje erdvėje – jų nuošali ferma atrodo lyg gyvybės sala neaiškios kilmės pabaisų terorizuojamoje teritorijoje. „Tylos zonoje“ daug tamsos ir nedaug veikėjų: filmo pradžioje pabaisa sutraiško mažąjį broliuką, bet ir praėjus laikui tėvai bei du jų vaikai vis dar negali susidoroti su skausmu ir kaltės jausmu.

 

Pabaisos nemato, jos reaguoja tik į garsą, todėl siaubas filme auga su kiekvienu garsu. Įtampos prideda ir tai, kad duktė Regan kurčia, o senas klausos aparatas nelabai gali padėti orientuotis erdvėje. Dar labiau įtampą didina Evelyn (Emily Blunt) nėštumas: kūdikiui jau parengta karstelį primenanti dėžė su dangčiu (kad sklistų mažiau garsų).

 

Krasinskis rodo tėvus, kurie myli savo vaikus ir dėl jų aukojasi. Rodo vaikus, kurie suvokia, kad iškilus būtinybei turės tapti mamos ir kitų šeimos narių gynėjais ar globėjais. Rodo, kaip tėvai turi nepamiršti kalbėti vaikams apie savo meilę. Galų gale jis rodo tėvų pasiaukojimą, juk beveik nebyliame filme skambiausia frazė yra žmonos šūksnis vyrui (jį suvaidino pats Krasinskis): „Mes turime juos apginti!“

 

Krasinskis sako: ateitis nebus paprasta, juolab kad pabaisoms vis labiau pavyksta griauti įprastą pasaulį ir įbauginti žmones. Vienintelė išeitis yra šeima. Uždara, solidari, nieko nesitikinti iš kitų. Tik ji gali padėti apsiginti ne tik nuo pabaisų, bet ir nuo pasaulio.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Absoliuti valdžia“
„Absoliuti valdžia“
„Tylos zona“
„Tylos zona“