Kai visa žiniasklaida (net lietuviška) kalba apie JAV ir Ukrainos prezidentų pokalbį telefonu, kurį, manau, netrukus pamatysime ir kokiame nors vaidybiniame filme, LNK (7 d. 22.30) siūlo prisiminti kitą garsų netolimos praeities JAV skandalą. Dougo Limano „Žaidimas be taisyklių“ (2010) sukurtas pagal autobiografinę amerikiečių žvalgybininkės Valerie Plame knygą. Filmo herojė Valeri (Naomi Watts) – slaptoji CŽA agentė, dalyvaujanti svarbiausiose operacijose, diplomato Džozefo (Sean Penn) žmona ir dviejų vaikų motina. Kai 2003-iaisiais Džozefas straipsnyje „New York Times“ apkaltina JAV administraciją ir prezidentą Bushą melavus, kad Irakas turi branduolinį ginklą, žiniasklaida, žinoma, neatsitiktinai, sužino apie Valeri ryšius su CŽV. Tai sugriauna žvalgybininkės karjerą ir ją diskredituoja. Valeri nusprendžia kovoti už savo gerą vardą ir nubausti kaltuosius.
Kam Limanui, išgarsėjusiam filmais apie Borną, reikėjo veltis į vieną garsiausių JAV politinių skandalų, nelabai suprantu. Kaip visada tokiais atvejais, režisierius atsiduria tarp kūjo ir priekalo: malonu pakritikuoti šalies prezidentą ir parodyti jį kaip idiotą bei melagį, bet tada kyla pavojus, kad įžvalgus žiūrovas suabejos demokratija, net ir amerikietiška. Limanas iš situacijos išsisuko vikriai, tik kokia kaina? Režisierius pasirinko kuklų, reportažinį stilių, jis rodo asmeninę filmo herojės tragediją, tačiau kartu išsaugo distanciją. Todėl „Žaidimui be taisyklių“ pristigo emocionalumo, autentiškos žmogiškos patirties – Valeri ir jos vyras tampa gana retoriškomis figūromis. Tai du vienas kitą mylintys žmonės, kurių gyvenimą naikina tai, kam jie dešimtmečius ištikimai tarnavo. Kita vertus, lieka neaišku, kodėl tokius daug mačiusius ir patyrusius žmones stebina, kad valdžia manipuliuoja faktais, siekdama sau naudos. Manau, net Lietuvoje tai būtų akivaizdu. Bet Limanas kuria neva politinį filmą, kurio ištarmė primena plakatą: valdžia yra korumpuota, todėl piliečiai turi būti būdrūs. Deja, piliečiai visur jaučia malonumą, kai jais manipuliuoja politikai ar tautos numylėtiniai – televizinių šou vedėjai ir grafomanai, neturintys humoro jausmo.
Gal todėl taip sparčiai artėjame prie šviesios ateities, kurią galima pamatyti ir 1996 m. sukurtame Johno Carpenterio „Pabėgime iš Los Andželo“ (BTV, 9 d. 21 val.). Šiame filme JAV prezidentas įsako buvusiam specialiųjų tarnybų kovotojui Sneikui (Kurt Russell) vykti į Los Andželą, kuris po milžiniško žemės drebėjimo tapo sala, o ją valdo įvairaus plauko banditai. Į šią vietą ir pabėgo JAV prezidento duktė Utopija, su savim išsiveždama kosminio atominio ginklo valdymo pultą. Sneikas turi padaryti viską, kad ginklas nepatektų į nusikaltėlių rankas. Filme rodomi 2013-ieji, tad tai tikrai bus prisiminimai apie ateitį.
Tikriausiai pastebėjote, kad amerikiečiams ar prancūzams patinka, kai filmų veikėjais tampa jų prezidentai ir garsūs politikai. Filmuose jie dažniausiai kvaili, pretenzingi nevykėliai ir labai retai – dramatiški personažai. Tokie filmai – geri terapijos seansai. Man regis, jau spėjusiems pavargti nuo kalbų apie gerovės valstybę lietuviams toks seansas taip pat būtų ne pro šalį, juolab kad Lietuvos prezidentai – spalvingos ir nevienprasmiškos asmenybės. Šiaip ar taip, pasvajoti galima, net jei mūsų režisieriai kol kas sugeba kurti tik panegirikas valdantiesiems.
Kurtą Russellą dar bus galima pamatyti ir Demieno Lichtensteino filme „3000 mylių iki Greislando“ (LNK, 6 d. 24 val.) – kriminalinėje istorijoje apie „genialų“ Las Vegaso kazino apiplėšimo planą: plėšikai planuoja apsimesti Elvio Presley antrininkais ir dalyvauti jų suvažiavime.
Rono Howardo filmo „Dilema“ (LRT, 5 d. 23.10) veikėjas Ronis (Vince Vaughn) nusprendžia tapti namudiniu tyrėju, kai užklumpa geriausio draugo ir verslo partnerio (Kevin James) žmoną (Winona Ryder) su kitu vyru. Ronis nežino, kaip pasielgti: papasakoti draugui viską ar nutylėti. Tačiau jo asmeninis tyrimas taps daugybės komiškų situacijų priežastimi.
Melas, tegu ir šventas, tapo svarbiausiu Piero Messinos 2015 m. filmo „Laukimas“ („LRT Plius“, 9 d. 21 val.) klausimu. Jo veiksmas nukelia į karštą Sicilijos vasarą. Į senus, turtingus ir gražius namus beldžiasi jauna mergina (Lou de Laâge). Ji atvyko paviešėti pas savo vaikiną. Jo nėra, bet vaikino mama Ana (Juliette Binoche) siūlo palaukti kartu. Jos abi laukia, nors Ana ir žino, kad sūnus niekad nebesugrįš. Jis mirė. Ana nieko nesako sūnaus draugei apie savo skausmą, vienatvę ir kančią. Man „Laukimas“ – pretenzingas, sakyčiau, net lėkštas filmas, tačiau žinau, kad Binoche gerbėjų tai neatbaidys, ir jie, ko gero, bus teisūs, nes vaidmuo įsimintinas. Kita vertus, klausimas, kas verčia meluoti ir slėpti tiesą, universalus ir kaip niekad aktualus.
Jūsų – Jonas Ūbis
