Vasarą išgirdęs per televizijos žinias finansų ministro pasisakymą, negalėjau patikėti savo ausimis, mat ministras nedviprasmiškai teigė, kad viena rezistencijos prieš sovietus formų buvo vagystės. Esą žmonės buvo įpratę vogti iš savo darboviečių, nes taip priešinosi sovietų valdžiai. Pirmąkart nepatikėjau, bet antrą kartą išgirdęs jau supratau, kad praeitį ministro karta suvokia būtent taip. Matyt, dar ir todėl, kad kartu galima paprastai pateisinti tėvelius ar senelius, kurie ginkluotame pasipriešinime nedalyvavo, bet žiūrėkite, kokius namelius pasistatė iš kokiame nors sovietų fabrike pavogtos vilnos (siūlų, detalių, dešrų ir t.t.).
Suprantama, kad panašių įsitikinimų žmonėms kultūra atrodo trukdis, nes ji visada verčia galvoti ir abejoti net paprasčiausiais teiginiais. Todėl ministras nusprendė sumažinti išlaidas kultūrai. Juk iš kultūros žmonių jokios naudos. Ir vogti jie nemoka. Tegu sau plyšauja „Panorama“, tegu skundžiasi Filharmonijos direktorė (ar kada nors sutikote ministrą Filharmonijoje?), bet biudžetas turi tarnauti patriotams ir visuotinės gerovės valstybei. Ypač dabar, kai šalį apėmė neregėta paminklų statymo manija. Todėl nenustebčiau, jei ministrui ar jo draugams kiltų mintis pastatyti paminklą su komunizmu kovojusiems vagims. Realistinių skulptūrų gerbėjus, ko gero, įkvėptų chrestomatinis „Knygnešys“. Puikiai įsivaizduoju kur nors Kaune stovintį paminklą vietiniam rezistentui su plyta (krabu, vamzdžiu, dešros rinke ir t.t.) rankose. Tad, kaip sako vienas Viktoro Pelevino personažas, „kai negalvoji, daug kas tampa aišku“.
Vadovaujantis, matyt, ne vieno mūsų ministro logika, angliakasio sūnus turi domėtis boksu, o ne baletu. Bet vienuolikmetis Bilis Eliotas žavisi baletu. Jis nori šokti ir net gauna galimybę įstoti į Karališkąją baleto mokyklą. Stepheno Daldry filmas „Bilis Eliotas“ (LRT, 13 d. 22.30) šio amžiaus pradžioje gavo daugybę apdovanojimų – britų ir pasaulio. Filmą gyrė visi, jis jaudino ir įkvėpė ne vieną baltą varną siekti tikslo. Įkvepiančių keistis filmų niekad nebuvo daug. Kad taip atsitiktų, reikia ne tik įsimenančio personažo, bet ir slogios, lyg koncentruotos realybės, kurioje jo svajonė atrodo neįmanoma. Peržengti tikrovės ribas ekrane vis dėlto lengviau nei gyvenime, bet tai įkvepia, nes peržengimo akimirka jaudina, suteikia filmui emocionalumo. „Bilio Elioto“ įtaigumą stiprina kontrastas tarp švytinčio baleto pasaulio ir berniuko kasdienybės. Priešingai nei jo veikėjas, Bilį suvaidinęs Jamie Bellas užaugo šokėjų šeimoje ir šoko nuo šešerių metų. Jis tapo aktoriumi ir vaidina įvairiuose filmuose, dažnai – gerų režisierių.
Ar gera režisiere taps prancūzų aktorė ir dainininkė Mélanie Laurent, kuri, bent jau man, pirmiausia asocijuojasi su Quentino Tarantino „Negarbingais šunsnukiais“, dar sunku pasakyti. TV3 (13 d. 22 val.) rodys jos pernykštį, jau penktą, bet pirmą kurtą anglų kalba, filmą „Pabėgimas į Galvestoną“ pagal amerikiečių rašytojo Nico Pizzolatto knygą. (Beje, jis išgarsėjo romanu „Tikras detektyvas“ („True Detective“), vėliau tapusiu populiariu serialu).
„Pabėgimo į Galvestoną“ veikėjas Rojus (Ben Foster), gangsteris ir skolų išmušinėtojas, pastojo kelią įtakingam mafiozui ir tapęs taikiniu yra priverstas bėgti. Pakeliui į gimtąjį miestelį jis prisiima atsakomybę už jaunutę prostitutę Rakelę (Elle Fanning). Važiuodami jie dar sustos, kad paimtų iš patėvio jaunesniąją merginos sesutę. Rojus ne iškart supranta, kad seserys gali tapti jo bilietu (gal paskutiniu) į normalų gyvenimą.
Laurent sujungė neo noir stilių, melodramą ir trilerį, bet kartu „ištiesino“ knygos pasakojimą: Pizzolatto mėgsta derinti skirtingus veiksmo laikus, todėl filme man pristigo veikėjų evoliucijos. Tačiau jame vertingas aktorių ryšys, jų kūnų kalba, perteikianti veikėjų pasmerktumą, negebėjimą išpirkti kaltės. Tai ir paverčia „Pabėgimą į Galvestoną“ jaudinančiu pasakojimu.
Kartu su BTV (12 d., 00.05) siūlau prisiminti pas mus, deja, vis dar nežinomo prancūzų režisieriaus Barbeto Schroederio filmą „Apgalvota žmogžudystė“ (2002). Tai pasakojimas apie tobulą žmogžudystę, kurią tiria detektyvė Keisė (Sandra Bullock), bendradarbių praminta Hiena. Kartu su nauju partneriu Semu (Ben Chaplin) Keisė įtaria, kad miškelyje rastą merginą nužudė du mokiniai – protingasis Džastinas (Michael Pitt) ir turtingasis Ričardas (Ryan Gosling). Jie norėjo pasauliui įrodyti, kad gali tai padaryti ir likti nenubausti.
Schroederis dažnai renkasi detektyvinius siužetus, nes jie leidžia tyrinėti visuomenę, analizuoti valdžią ir blogį. Režisierius gimė Irane, šveicarų geologo šeimoje, vaikystę praleido Kolumbijoje, vėliau kartu su tėvais grįžo į Prancūziją, studijavo filosofiją Sorbonoje. Iš pradžių Schroederis buvo „Cahier du cinéma“ kritikas, paskui kartu su Ericu Rohmeru įkūrė legendinę filmų gamybos įmonę „Les Films du Losange“, bendradarbiavo su Jeanu-Lucu Godard’u. Kaip režisierius jis debiutavo 1969 m. filmu „Daugiau“ („More“). Schroederis kuria ir vaidybinius, ir dokumentinius filmus. Pasaulinį pripažinimą jam pelnė 1974 m. sukurtas „Generolas Idi Aminas. Autoportretas“ („General Idi Amin Dada: A Self-Portrait“). Pasak kino istorikų, šis filmas apie Ugandos diktatorių, žymintis vadinamosios Schroederio blogio trilogijos pradžią, buvo lūžis dokumentinio kino srityje ir kartu valdžios egoizmo studija, žadinanti siaubą. Vienas naujausių režisieriaus filmų „The Venerable W.“ (2017) pasakoja apie Mianmaro vienuolį, išsiskiriantį antimusulmoniška neapykantos retorika ir skatinantį etninius valymus.
TV1 „Snobo kinas“ iš penktadienio persikėlė į sekmadienio vakarą ir jame bus galima pamatyti, regis, ir mums aktualų Paulo Schneiderio filmą „Žmogus raketa“ (TV1, 13 d. 21 val.). Tai trijų pradedančiųjų verslininkų istorija. Filmo veikėjams teks susidurti su korupcija, vilkinimu, net kaltinimais žmogžudyste.
Jūsų – Jonas Ūbis
