7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie šį bei tą

Edmundas Gedgaudas
Nr. 35 (1314), 2019-11-01
Mums rašo
Mikėno paminklo Petrui Cvirkai fragmentas. E. Gedgaudo nuotr.
Mikėno paminklo Petrui Cvirkai fragmentas. E. Gedgaudo nuotr.

Kai visuomenė rinko, kokiu akcentu papildyti Lukiškių aikštę, buvau už Andriaus Labašausko pasiūlytą projektą. Jis man patiko, kol nepamačiau realizuoto jo maketo fragmento. Ir maždaug tada internete aptikau architekto Audriaus Ambraso siūlomo galingo obelisko Aukų gatvėje vizualizaciją. Ji taip iš karto paveikė mano vaizduotę, kad dabar, kai Lukiškių aikštė pagaliau sėkmingai sutvarkyta, mintyse matau tą didingą, su aikšte bendraujantį statinį Aukų gatvėje. Tai būtų dar vienas netikėtumas (o jie Vilniui būdingi): eini Gedimino prospektu ir mažutėje gatvelėje išvysti tokį gigantą! Visai kitokią Gedimino prospekto staigmeną pateikia Stasio Kuzmos „Trys mūzos“. Jas įpratau matyti praeivių fotografuojamas, tad nekantriai laukiu Nacionalinio dramos teatro remonto baigties ir karališko mūzų sugrįžimo į jų valdas.

Galėtume nemažai kalbėti apie kitus mūsų sostinės netikėtumus – kad ir apie kvapą gniaužiantį gotikos, renesanso ir baroko sąskambį, sukurtą trijų bažnyčių (Šv. Onos, Šv. Mykolo ir Bernardinų). Aptinkame jų Vilniuje dar daug kur, ir vis kitokių. Obeliskas Aukų gatvėje papildytų tą vilnietiškų netikėtumų šeimą. Lukiškių aikštėje jam atlieptų Vyčio vėliava, kurią derėtų vakarais iškilmingai nuleisti, o rytais pakelti – juk tamsoje vėliavos nepagerbsi. Šiai ceremonijai tiktų šalia esančios Šv. Jokūbo bažnyčios karilionas, o prie obelisko derėtų garbės sargyba. Bet kol kas labiausiai rūpi, kad paikai nepraleistume šios išties nekasdienės galimybės.

 

***

Rimantas Gučas pradeda straipsnį („Kultūros barai“, 2019, Nr. 7/8 ) nuo rusų literatūros klasiko Michailo Saltykovo-Ščedrino minties: „Prašneko apie patriotizmą. Vadinasi, nori ką nors pavogti.“ Ir tuos žodžius kilsteli virš konkrečių epochų. Išties vertėtų man dabar, senatvėje, to rašytojo kūrybą vėl paskaitinėti. Tik kada? Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje ją didžiai vertinęs mokytojas Alfonsas Šimėnas reikalaudavo šio autoriaus knygas ne tik skaityti, bet ir jas deramai (būtent!) suvokti. Gal pamiršdavo, kad dėsto ne universiteto filologams, o aštuoniolikmečiams gimnazistams. Ir nors anuomet kasmet vykusių egzaminų programos gerokai labiau sureikšmindavo Nikolajų Černyševskį, mūsų mokytojas sakė, jog pakaks „tik pasklaidyti“ programos nurodytą knygą, nes tai išvis nesanti literatūra. Kaip šitokių žodžių (ištartų 1951-aisiais!) neprisiminus dabar, kai prasiveržė plepalų apie pedagogo autoritetą srautas?

 

Dažnokai atvažiuodavau į Vilnių. Matydavau įkalnėn kylančią plynę ir įsivaizduodavau ją kaip tinkamą vietą naujam Operos teatrui. Netrukus prieš plynę, ties gatvių sankryža, pradėjo statyti „stalininės architektūros“ namą, įkalnę palikdami tuščią. O namą statė kaip tik ten, kur architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (pianisto, muzikologo ir politiko tėvas) bene 1940-aisiais ketino projektuoti nemažą viešbutį.

 

Gerokai vėliau, man dirbant profesoriaus Antano Budriūno dirigavimo klasės koncertmeisteriu (bazilijonų vienuolyno patalpose įsikūrusiame Pedagoginiame institute), mūsų šneka pamokoms pasibaigus kartą nukrypo į dykvietės vietoje atsiradusį skverą ir jo centre iškilusį paminklą rašytojui. Džiaugiausi, kad profesoriui šie dalykai irgi rūpi. Jis dar kalbėjo ir apie tai, jog tokioms vietoms reikia laiko, nes ten pasodinti medžiai juk turintys suaugti. Dabar matome tik apytikrį, nors gerą vaizdą.

 

Ir štai mintyse bandau susieti tuos už miesto sienos atsiradusius žalumos plotus ir plotelius – jau brandžiu vadintiną skverą ties Naugarduko gatve, Reformatų kapinių vietoje įkurdintą parką, o toliau ir Petro Cvirkos paminklą apsupusius medžius bei krūmus. Nuo Naugarduko gatvės skvero žvelgdamas kiton pusėn, įsivaizduoju galimybę jaukia (aptverta?) žaluma paversti Pylimo ir Vingrių gatvių sanbėgą, o kiek tolėliau gal panašiai pasielgti ir su aikštele ties Šv. Stepono ir Raugyklos gatvių ištakomis.

 

Bet grįžkime prie išties gražiai suvešėjusio, tik deramai neprižiūrimo Petro Cvirkos skvero. Čia bėda ta, kad jis, atsiradęs miesto centre, parūpo žmonėms, apie kuriuos teisybę išklojo muzikologas (girdžiu sakant „ir vėl...“) Rimantas Gučas. Ne tik „Kultūros baruose“, bet ir „Bernardinuose“, o ir dar kitur. Jo rašinių apie Vilnių išties apstu, ir jų pasiskaičiusiam juk nebūtina visais požiūriais su autoriumi sutikti. Štai, jis nelinkęs pastebėti gerųjų Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus darbų, o aš juos matau. Bet tai būtų dar viena tema.

Mikėno paminklo Petrui Cvirkai fragmentas. E. Gedgaudo nuotr.
Mikėno paminklo Petrui Cvirkai fragmentas. E. Gedgaudo nuotr.
Audriaus Ambraso obelisko Aukų gatvėje vizualizacija
Audriaus Ambraso obelisko Aukų gatvėje vizualizacija