Daugiau temų
Suteikti balsą jo neturintiems
Agnieszka Holland apie „Žaliąją sieną“
Praėjusią savaitę Agnieszkos Holland filmas „Žalioji siena“ („Zielona granica“, Lenkija, Prancūzija, Belgija, Čekija, 2023) apie humanitarinę krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje pelnė Venecijos kino festivalio Specialųjį žiuri prizą. Rugsėjo 22 d. filmas pradedamas rodyti Lenkijos kino teatruose. Tačiau dar prieš „Žaliosios sienos“ premjerą Venecijoje prasidėjusi neapykantos režisierei kampanija Lenkijos valdantiesiems priklausančioje žiniasklaidoje, dešiniųjų politikų pasisakymuose, pseudopatriotiniuose tinklalapiuose ir socialiniuose tinkluose trunka iki šiol.
Jonas Ūbis
Mūsų laikų herojai
Krėsle prie televizoriaus
Paulo Thomo Andersono „Saldymedžio pica“ (LRT, 23 d. 22.40) – filmas apie meilę, kurio veiksmas nukelia į režisieriaus vaikystės San Fernandą. Pasakodamas apie penkiolikmečio Gerio Valentaino meilę dešimčia metų vyresnei merginai Alanai Kein, Andersonas seka klasikinės screwball komedijos takais.
Jonas Ūbis
Apie kaltę ir pasirinkimą
Krėsle prie televizoriaus
Žmonės dažnai stengiasi pabėgti nuo praeities, bet ši pasiveja. Dažnai tada, kai nesitiki. Apie tai ir Paulo Schraderio 2021 m. filmas „Kortų skaičiuotojas“ (TV3, 21 d. 22.30). Filmo herojus Viljamas (Oscar Isaak) važinėja iš vieno miesto į kitą. Jis yra pokerio lošėjas, bet niekad nesistengia išlošti daug – tik tiek, kad užtektų benzinui, maistui, motelio kambariui, kurio baldus Viljamas dangsto baltu audiniu. Jis elgiasi taip, tarsi bėgtų nuo tikrovės. Nepalieka jokių pėdsakų, nemezga draugysčių, neatskleidžia tapatybės, bando psichiškai izoliuotis nuo supančio pasaulio.
Julius Norvila
Perskaičius „Kuo pavirs Vilniaus koncertų ir sporto rūmai?“
Sykiu su Vilniaus didžiąja sinagoga, giliausios žydų religinės pagarbos objektas yra senosios istorinės žydų kapinės, kuriose palaidota daugybė iškilių žmonių – vilniečių. Pagal žodinę tradiciją, kapinės egzistuoja nuo 1487 m., o rašytiniuose šaltiniuose jos minimos nuo 1593 m. Tais metais žydai gavo iš karaliaus Zigmanto III privilegiją turėti savo kapines ir sinagogą. 1633 m. karalius Vladislovas IV ją patvirtino. Šiame dokumente sakoma: „ …suteikiant sklypą kapavietei mirusiųjų kūnams laidoti be jokių mokesčių, kaip jie tai jau turi ir turės amžinai“.
Jonas Ūbis
Kulinarinis ir visi kiti gyvenimo būdai
Krėsle prie televizoriaus
Įdėmiai skaitau LRT programas ir stebiuosi, kad naujojo sezono laidos staiga virto programomis. LRT siūlo „Jaukių pokalbių programą“, „Asmenybių ir įdomybių programą“, „Dvasinių ieškojimų programą“, „Religinę programą“, „Programą apie tai, kaip nepasenti“, „Kulinarinę gyvenimo būdo programą“, „Gyvenimo užmiestyje programą“, „Tautinės kultūros tradicijas skatinančią programą“, „Aktualijų programą“ ir „Visuomenės aktualijų programą“, „Gyvenimo būdo programą apie lietuvius emigracijoje ir sugrįžusius iš jos“ (spėju, pasakojama apie išskirtinį emigrantų gyvenimo būdą) ir t.t. Vis dėlto didžiausią įspūdį padarė „Programa, skirta visuomenės atsparumo išorės įtakoms didinti“.
Jonas Ūbis
Iš paralelinių tikrovių
Krėsle prie televizoriaus
Kiekvienas, kam tenka kovoti su kasdienybės rutina, gerai supras Dano Kwano ir Danielio Scheinerto filmo „Viskas iškart ir visur“ (LRT, šiandien, rugsėjo 1 d., 23 val.) heroję – nedidelės skalbyklos savininkę Evelin (Michelle Yeoh). Jos gyvenimas virto chaosu: vis nepavyksta pateikti mokesčių ataskaitos, pagyvenęs tėvas reikalauja dėmesio, vyras – nevykėlis, ir dar nori skirtis, o duktė atvedė supažindinti su šeima savo draugę, su kuria, regis, nori tuoktis. O dar reikia žūtbūt pasiruošti kinų Naujiesiems metams. Tačiau patekusi į tokią kritišką situaciją Evelin sužino, kad yra išrinktoji, gebanti laisvai judėti tarp paralelinių tikrovių, stebėti kitas savo gyvenimo versijas ir susikauti su tamsiomis jėgomis, kurios siekia sugriauti ne tik šį pasaulį, bet ir visatą.
Giedrė Nalivaikaitė
Garso spektaklis tamsoje „Eiti į pat vidurį“
Pokalbis su kūrėjais
Atsimerki. O aplinkui vis tiek tamsu. Taip tamsu, kad sunku orientuotis erdvėje, net jausti savo kūną. Šioje juodumoje pasigirsta skardos, medžio, popieriaus triukšmai, vėliau – žodžiai. Tai – kvietimas į garsinį pasaulį. Tokį, kokį jį „mato“ neregiai.
Liepos viduryje garso meno ir muzikos edukacijos projektas „Regėjimo fonas“ pakvietė reginčiuosius patirti visišką tamsą ir joje atrasti garsovaizdžius, kuriuos mato aklieji ir silpnaregiai, didžiąją dalį informacijos apie šį pasaulį gaudami garsiniu pavidalu.
Jonas Ūbis
Kaip netapti vergu
Krėsle prie televizoriaus
Švedijos sostinė, Joninės, sugriauti namai, tiltai ir keliai. Žmonės neišmano, kur slėptis nuo nežinomo priešo. Armija – bejėgė, todėl kiekvienas gelbėjasi, kaip sugeba. Žmonių laukia tamsi ateitis, bet Victoro Danello filmo „Nesuvokiamas blogis“ (LRT, šįvakar, 30 d., 22.15) pagrindinis veikėjas – garsus pianistas Aleksas – bando rasti mylimąją Aną, kurios gal jau ir nebėra. Jie išsiskyrė prieš dešimt metų. Aleksas stebi, kaip jo tėvynainiai praranda atmintį, kaip visoje Švedijoje neveikia elektra ir telefonai.
Martyna Jurkevičiūtė
Netikėtas menininkų duetas
Paroda „Gyvenimo formos“ Londono „Tate Modern“ galerijoje
Švedė Hilma af Klint (1862–1944) ir olandas Pietas Mondrianas (1872–1944) niekuomet nedirbo kartu. Niekuomet nebuvo susitikę, nesikeitė korespondencija. Niekuomet, savo gyvenamuoju laikotarpiu, kartu neeksponavo kūrybos. Nors abiejų darbuose, kaip naująja paroda „Gyvenimo formos“ įrodė „Tate Modern“ galerija, ir būta bendrų taškų, tokių prieštaringų menininkų eksponavimas, regis, laužtas iš piršto. Tarsi galerija būtų rengusi dvi parodas, bet pristigusi vietos jas sujungė. Kuo ilgiau galvoju apie parodą, mintyse bėgant begalei klausimų – kaip, kodėl, kam ar veiks? – tuo labiau esu intriguojama ir nekantrauju ją pamatyti. Gal toks ir sumanymas – provokuoti apsilankyti, išlikti aktualiems ir paskatinti į meną žvelgti kitokiu kampu.
Jonas Ūbis
Išeiti iš miško
Krėsle prie televizoriaus
Nemėgstu skraidyti, bet dažnai žiūriu dokumentinius filmus apie lėktuvų katastrofas. Matyt, todėl, kad jų tyrėjai demonstruoja analitinio mąstymo privalumus, ieško logiškų įvykusios nelaimės priežasčių. Šiais interneto triumfo laikais logika ir pasitikėjimas žmogaus protu – retas dalykas. Yanno Gozlano filmo „Juodoji dėžė“ (TV3, 26 d. 22.30) veikėjas Matjė (Pierre Niney) norėjo tapti pilotu, bet yra trumparegis. Jis dirba analitiku civilinės aviacijos saugumo biure. Vieną dieną Matjė paskiriamas tirti naujo lėktuvo, kuriuo iš Dubajaus į Paryžių skrido trys šimtai keleivių, katastrofos priežastis. Matjė privalumas – unikali klausa, todėl šifruodamas juodąją lėktuvo dėžę jis atkreipia dėmesį į keistus garsus.
