Perskaičius „Kuo pavirs Vilniaus koncertų ir sporto rūmai?“

Žydų bendruomenės kreipimasis į Vilniaus magistratą 1924 metais

Sykiu su Vilniaus didžiąja sinagoga, giliausios žydų religinės pagarbos objektas yra senosios istorinės žydų kapinės, kuriose palaidota daugybė iškilių žmonių – vilniečių. Pagal žodinę tradiciją, kapinės egzistuoja nuo 1487 m., o rašytiniuose šaltiniuose jos minimos nuo 1593 m. Tais metais žydai gavo iš karaliaus Zigmanto III privilegiją turėti savo kapines ir sinagogą. 1633 m. karalius Vladislovas IV ją patvirtino. Šiame dokumente sakoma: „ …suteikiant sklypą kapavietei mirusiųjų kūnams laidoti be jokių mokesčių, kaip jie tai jau turi ir turės amžinai“. Po Vladislovo IV visi Lenkijos karaliai, taip pat vyskupai, etmonai ir kunigaikščiai Radvilos patvirtindami šią privilegiją užtikrino kapinių apsaugą. Garbingieji globėjai visais laikais saugojo kapines nuo pasikėsinimų apkarpyti jų sklypą, naikinti kapus ir griauti paminklus. Pateiksime ištrauką iš 1710 m. LDK etmono Liudviko Pociejaus universalo: „....Man buvo pristatytos šviesiausiųjų karalių ir jų pirmtakų in genere Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydams suteiktos ir seimų konstitucijomis patvirtintos kapaviečių laisvės mirusių žydų kūnų laidojimui. Remdamasis šia privilegija, imuosi saugoti ir ginti šioms kapavietėms Vilniaus žydų įgytus žemės sklypus už Neries upės, Vilniuje…“

Taigi matome, kaip humaniškai ir teisingai senoji šalies valdžia elgėsi su žydų šventove – senosiomis kapinėmis. Kapinės yra šalia Pilies kalno, kur stovėjo karalių rūmai, kad žydai pilies jurisdikcijoje jaustųsi saugūs,  karaliams užtikrinant kapų ir kapinių neliečiamybę. Miesto žemėje pagal Magdeburgo teisę žydų kapinių negalėjo būti. Taip buvo tol, kol į Vilnių neįžengė okupanto koja. Dalis kapinių buvo atimta ir išniekinta, o 1831 m. jos buvo visiškai uždarytos, nes rusai neleido kapinių plėsti. Vilniaus žydai norėjo ir toliau laidoti mirusiuosius senosiose kapinėse, o ne rusų valdžios skirtoje vietoje Antakalnyje. Visą savaitę jie nelaidojo mirusiųjų, bet galiausiai turėjo paklusti prievartai: prie senųjų kapinių stovėjo sargyba ir neleido laidoti. Galima paminėti, kad 1831 m. siaučiant choleros epidemijai dalis mirusiųjų buvo palaidoti senosiose kapinėse, nors jiems laidoti buvo skirtos atskiros kapinės už miesto ribų.

Šiandien senosiose žydų kapinėse mirusieji nebelaidojami, tačiau jos išliko šventa vieta visiems žydams ir Vilniaus žydų pasididžiavimas. Iki šių dienų daugybė žydų iš visų pasaulio kampelių piligriminėmis kelionėmis keliauja į senąsias kapines, prie šventųjų ir didžiųjų tautos sūnų kapų. Juk čia palaidotas žymiausias XVIII a. žydų mokslininkas Elijas Ben Saliamonas Zalmanas, Vilniaus Gaonas, o šalia – iš kartos į kartą laidotų jo garsių tėvų ir protėvių palaikai. Be to, šiose kapinėse randame daug istorinių antkapinių paminklų žinomiems žmonėms, pvz., garsių gydytojų Gordonų šeimai, daktarui Jakubui Liubošicui, daugelio medicinos veikalų autoriui, iškiliems visuomenės veikėjams, pvz., Judui Lazarevičiui, Arje-Leibui Meitesui, Šimeliui Volfovičiui ir daugeliui daugeliui kitų. Sunku juos išvardyti trumpame  memoriale, taip pat sunku paaiškinti ir parodyti, kokią didelę istorinę vertę turi visų senosiose kapinėse amžinojo poilsio atgulusių žmonių kapai ir antkapiniai paminklai. Tai unikalus, vienintelis toks didelis istorinis muziejus, kurį lanko ir susidomėję apžiūri bei išklauso paaiškinimų kultūringi žmonės iš viso pasaulio, ne tik žydai, bet ir kitų tikėjimų bei tautybių atstovai. Daugelį kapų gaubia legendų ir šventumo aureolė, o kapinės yra piligrimystės ir maldos vieta, gilių emocijų ir religinių išgyvenimų šaltinis. Senųjų kapinių svarbą žydams ir su jomis susijusius jausmus liudija visų sluoksnių žydų gyventojų reakcija, vos tik išgirdusi žinią apie numatomą kapinių panaikinimą, žydų visuomenė persigando, sinagogas užplūdo maldininkai, o meldžiant išvengti nelemto įvykio, buvo paskelbtas pasninkas.

Senųjų kapinių panaikinimas būtų skaudus smūgis žydams, sukeltų sielvartą bei kartėlį. Tai reikštų didelių kultūrinių ir istorinių vertybių sunaikinimą, kokio Vilniaus žydų istorijoje nėra buvę net blogiausiais laikais.

Tvirtai tikime, kad karšti Vilniaus žydų prašymai bus suprasti ir išklausyti, kad valdžia neleis sunaikinti šio neišmatuojamos istorinės, kultūrinės ir religinės reikšmės paminklo.

Šis kreipimasis savo tikslą pasiekė. Magistrato technikos skyrius 1924 m. spalio 6 d. pranešė Didžiosios sinagogos ir žydų kapinių valdybai, kad „leidžiama aptverti kapines išilgai jų ribas ženklinančių mūrinių stulpų“. Senosios Šnipiškių žydų kapinės atlaikė visas Vilniaus okupacijas, net ir 1941–1943 m. hitlerinės Vokietijos, bet ne Sovietų Sąjungos. 1965–1971 m. kapinėse buvo pastatyti Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. Sprendimą statyti žydų kapinių teritorijoje lėmė ideologiniai ir politiniai to meto valdžios prioritetai.

„Kultūros barų“ 2023 m. 7/8 numeryje publikuotas Rimanto Gučo straipsnis apie Vilniaus koncertų ir sporto rūmus. Straipsnis ilgas, jame keletas klausimų, kaip antraštėje ir parašyta. Manau, svarbu būtų patikslinti, paaiškinti ir, pagal galimybes, atsakyti į kai kuriuos klausimus. Tikiuosi, kad diskusija padės ne tik juos išgryninti, bet ir išdėstyti kitą nuomonę bei sužinoti daugiau.

Praleisdami įžanginius paragrafus, skaitome, kad „...palaikams perkelti carinė valdžia bendruomenei skyrė išmoką“. Toliau sužinome, jog „1831 m. ...atrodė, kad šis klausimas daugmaž išspręstas“.

Ką gi, reikia patikslinti, kad, smurtu numalšinusi 1831 m. sukilimą, carinė valdžia jokių derybų su sukilėliais nevedė, bet apribojo laisves ir teises, uždarė Vilniaus universitetą, užgrobė Vilniaus žydų kapines. Gelbėdamiesi nuo caro kalėjimų ir Sibiro tremties daug žmonių pasirinko emigraciją. Žydų bendruomenė apie „išmoką“ palaikams perkelti nežino nieko. „Išmokos“ trolį paleido carinė valdžia, kad sukeistų vietomis grobiką su nukentėjusiąja, supainiotų ir užginčytų. Gaivinamas gyventojų nepasitikėjimo ir pavydo žydams, trolis sklinda lengvai ir greitai. Trolinimas – Rusijos specializacija.

Užgrobtose kapinėse rusai pastatė citadelę, kariuomenės fortą, kurio pabūklai buvo nutaikyti į miestą, kad atsinaujinus sukilimui rusai galėtų šaudyti į carui nepaklūstančius vilniečius. Tai imperijos strategija įbauginti gyventojus, palaužti jų išsilaisvinimo aspiracijas, pažeminti ir pavergti. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, mintis apie tai, jog po kapinių užgrobimo 1831 m. „atrodė, kad šis klausimas daugmaž išspręstas“, vertintina labiau kaip carinės valdžios wishful thinking įsitvirtinti Vilniuje visiems laikams.

Skaitydami toliau sužinome, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai buvo atidaryti 1971 m., o autoriui taip ir „neteko girdėti, kad Lietuvos ar tarptautinė žydų bendruomenė būtų reiškusi dėl to susirūpinimą“.

Rūmų statyba truko ilgai, nuo 1965 iki 1972 m., tai yra daugiau nei septynerius metus, per kuriuos buvo parengta ir publikuota daugybė entuziastingų straipsnių, bet juose veltui ieškotume net menkiausios užuominos apie statybvietėje išverstus žmonių palaikus ar iš mokyklos grįžtančių mokinių pramogą spardyti kaukoles. Žodiniai statybininkų liudijimai, atsiminimai ir nuotraukos iš statybos aikštelės, deja, taip ir liko nepublikuoti. Net ir mūsų dienomis po kiekvieno didesnio lietaus teritorijoje galima pastebėti kaulų gabaliukus, tai yra statybine technika sutraiškytus palaikus. Ką gi, negirdime to, ko nenorime girdėti, ko nenorime prisiminti. Kartu bandoma pakišti mintį apie prisitaikymą prie naujos tikrovės, netgi pritarimą kapinių sunaikinimui. Abejingumą kapinėms ir prisitaikymą prie žmogiškumo aberacijos įtvirtino dar sovietinės propagandos publikacijos apie tų rūmų statybą.

Maskva, Sovietų Sąjungos valdžia, 1965 m. skyrė pinigų Vilniaus koncertų ir sporto rūmų statybai visų pirma tam, kad čia atsirastų statinys, didesnis už Gedimino pilį, nustelbsiantis Vilniaus barokines bažnyčias, simbolizuosiantis sovietinę Lietuvą. Grėsminga fasado banga buvo aukštai iškelta, kad nustelbtų svarbiausius tautos valstybingumą ir religiją simbolizuojančius statinius – Gedimino pilį ir Katedrą, kad būtų gerai matoma žvelgiant į ją iš Šventaragio gatvės. Taigi buvo sukurtas galutinės sovietų pergalės simbolis: didinga Vilniaus koncertų ir sporto rūmų fasado banga kyla nuplauti buvusios Lietuvos ir Lenkijos valstybės „liekanas“ – Katedrą ir pilių komplekso dalis.  

1988 m. spalio 22–23 dienomis Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, o 1991 m. sausio 14–16 dienomis – visuomenės atsisveikinimas su Sausio 13-osios smurto aukomis. Vis dėlto šie įvykiai, pirmasis iškilmingas, o antrasis tragiškas, sovietinės „katedros“ nepaverčia nacionaline kultūros vertybe. Rūmai kaip buvo, taip ir lieka okupacinio režimo paveldo objektas. Idėja smurto aukas įprasminti, simboliškai jas susieti su brutalaus režimo rūmais yra nežmoniška, iškreipta. Iš tiesų toks įamžinimas būtų aukų paniekinimas.

Nurodydamas, kad Vilniaus liuteronų kapinėse galima buvo pastatyti Santuokų rūmus, reformatų kapines Pylimo gatvėje paversti skveru, o ant žydų kapinių Olandų gatvėje pastatyti Laidojimo rūmus, autorius stengiasi prakišti mintį, kad tai įprasta, taip galima daryti ir ateityje.

Bandysime paaiškinti plačiau. Liuteronai, reformatai, žydai, beje, ir totoriai, Vilniuje, apskritai Lietuvoje, yra istorinės bendruomenės, tautinės ir religinės mažumos. XX amžiaus karai ir viena po kitos ėjusios okupacijos neatpažįstamai pakeitė miestą ir sunaikino mažąsias bendruomenes. Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Lietuvoje mažumų bendruomenių veikla buvo smarkiai suvaržyta ar net visiškai uždrausta. Vilniuje liuteronų ir reformatų bendruomenės neveikė iki 1990-ųjų. Per tą laiką Vilniuje pasikeitė dvi kartos. Net ir kultūros paveldo specialistai šių bendruomenių kapines vis dar painioja.

Neatrodo, kad autoriui bent kiek rūpėtų Vilniaus liuteronų, reformatų ir žydų bendruomenių raida, tai, kiek daug savo istorijos ir dvasios miestas neteko prarasdamas tų bendruomenių kapines. Taip pat neatrodo, kad autoriui bent kiek rūpėtų, ką apie kapinių sunaikinimą mano tose kapinėse palaidotų žmonių palikuonys, bendruomenės, ko ir kaip moko bendruomenių religinio tikėjimo tradicija, kokias legendas ir atsiminimus jos pasakoja apie savo kapines. Jei kalbama būtų ne apie žydų, bet apie Lietuvos gyventojų daugumos, katalikų ar stačiatikių, kapines arba tas kapines, kuriose palaidoti iškilūs Lietuvos vadovai, tai niekam net mintis į galvą neateitų jas panaikinti. Kaip antai, rusų stačiatikių kapines Liepkalnio gatvėje, Rasų kapines ar Bernardinų kapines Užupyje. Sunaikinti minėtų mažumų kapines nebuvo jokios būtinybės, išskyrus, žinoma, politinius, ideologinius motyvus ir apgaulę.

Rusų valdžios metodas – kištis į bendruomenės veiklą, ją visaip varginti, trolinti ir net visiškai uždrausti. Pvz., Laidojimo rūmus Olandų gatvėje, Santuokų rūmus K. Kalinausko gatvėje ar paminklą sovietų partizanams ir pogrindininkams Pylimo gatvėje galima buvo pastatyti ne kapinėse, bet šalia jų. Kapinių naikinimo procedūra būdavo vykdoma paskleidus žinią, kad bendruomenės kapinės yra apleistos, nebenaudojamos, todėl jas reikia panaikinti. Paminkliniai antkapiai suskaldomi į skaldą, į statybinį laužą. Taip išniekintos kapinės paliekamos likimo valiai, paskelbiamos „buvusiomis“. Po dešimties ar daugiau metų einama prie „buvusių“ kapinių „sutvarkymo“. Pvz., senųjų Šnipiškių žydų kapinių antkapiai sunaikinti jau 1955 m., o Koncertų ir sporto rūmų statyba kapinėse prasidėjo 1965 m., žydų kapinių antkapiai Užupyje, Olandų gatvėje, išvartyti ir sudaužyti 1965 m., o Laidojimo rūmai kapinėse pradėti statyti 1974 m., liuteronų antkapiai pradėti naikinti 1958 m., o Santuokų rūmų statyba kapinėse prasidėjo 1968 metais. Reformatų kapinių antkapiai sunaikinti dar anksčiau, o paminklas sovietų partizanams ir pogrindininkams pastatytas 1983 metais. Taip savotiškai suprantamas sovietinis miesto tvarkymas užtikrino reikiamą ideologinę kontrolę ir valdžios bei urbanistinių sprendimų konsensusą.

Suvedus kapinių užgrobimo naudos ir nuostolių balansą matyti, kiek daug Vilnius prarado sunaikindamas liuteronų, reformatų ir žydų mažumų kapines, paversdamas statybiniu laužu šimtus juodo marmuro antkapių, išraižytų epitafijų raidėmis. Kiekvienas sunaikintas antkapis – tai sunaikinta šeimos nuosavybė, išplėštas Vilniaus istorijos puslapis, nutrauktas ryšys su civilizacija. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad užgrobti kapinių sklypą nebuvo pagrindinis tikslas. Valdžia turėjo teisę į žemės nuosavybę ir galėjo statyti kur tik panorėjusi. Tikslas buvo naikinti dėl paties naikinimo, tikintis, ar net meluojant sau patiems, kad sunaikinus ryšį su civilizacija kažkaip savaime atsiras naujas tobulas pasaulis. Vis dėlto ryšiai su civilizacija ir ankstesnėmis kartomis buvo naikinami politiškai apdairiai, pradedant nuo mažumos bendruomenių kapinių.

Paveldo specialistai gerai žino, kad kapinių nereikia painioti su palaidojimais, kurių gali būti surandama „kasinėjant įvairias senojo miesto vietas“. Lietuvos pilkapiai buvo ir yra saugomi įstatymo nuo bet kokios intervencijos, nors niekas neatsimena, kas ir kada ten palaidoti. Reikia gerbti bendruosius civilizacijos principus. Senosios Šnipiškių žydų kapinės yra žydų litvakų civilizacijos panteonas, kuris turėtų būti apgaubtas įstatymo apsauga.

Su autoriumi galima sutikti, jam pritarti, kad Vilnius nusipelno turėti reprezentatyvius rūmus, skirtus konferencijoms ir kitokiems renginiams. Pagal analogiją, galima sukišti daugybę pinigų į sovietinio verslo klasės automobilį volgą, bet mersedeso iš jo vis tiek nepadarysi. Taip ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra dinozauras iš į praeitį nugrimzdusios epochos. Norint, kad jis būtų prikeltas ir funkcionuotų, reikėtų prikelti totalitarinį Baltarusijos tipo politinį režimą. Ateities Vilniui ir laisvai, demokratinei, įstatymais valdomai Lietuvai reikia visiškai naujo, modernaus pastato naujoje vietoje. Mieste tam yra bent keletas tikrai geresnių vietų nei senosios žydų kapinės. Turėtume paskelbti idėjų konkursą.

Vilniaus senosios Šnipiškių žydų kapinės turi sugrįžti žydams, visų pirma tiems, kurių protėviai ten palaidoti. Atkurtos žydų kapinės, litvakų panteonas, suteiktų Lietuvai daug garbės ir tarptautinį pripažinimą. Kapinėse palaidotų žmonių palikuonys yra tikrieji paveldėtojai, atsakingi už kapines, už kapaviečių priežiūrą. Jie turi teisę ir pareigą nuspręsti, ką daryti su kapinėse pastatytais Koncertų ir sporto rūmais. Lietuva gali prisidėti ir atkurti teisingumą. Kitaip sakant, tai ne mes turime galvoti, ką daryti su tuo nelemtu sovietinio paveldo objektu.

Vis dėlto kokios aplinkybės lėmė, kad 2006 m. buvo nuspręsta įtraukti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus, sovietinio paveldo objektą, į Lietuvos nacionalinį kultūros paveldo registrą? Kitaip nei sovietiniais laikais, antisemitizmas nėra pagrindinis motyvas. Verslui vertėtų permąstyti idėją perimti kapinių sklypą. Moderniame mieste senųjų kapinių atkūrimas duotų verslui daugiau naudos, tik reikia pakeisti požiūrį į atsiveriančias galimybes dalyvauti vystant miestą.

Iš tiesų diskusija visai ne apie Vilniaus koncertų ir sportų rūmus. Tie rūmai gražūs ir Vilniui reikalingi tiek, kiek gražus ir reikalingas Rusijos karinis laivas Vilniaus centre. Būkime garbingi ir pripažinkime sau patiems, kad miesto vystymo verslo interesų aplinkoje Vilniaus koncertų ir sporto rūmai tapo pastatu teroristu, laikančiu įkaite senąsias Šnipiškių žydų kapines, – verslo požiūriu, didelį ir brangų sklypą miesto centre. Dėl to ir parankiau kalbėti apie kapines kaip „buvusias“. Diskusija ir klausimai turėtų būti apie senąsias Šnipiškių žydų kapines ir jų atkūrimą.