Žmogaus gerovės paieška tvarioje valstybėje

Naujoje Vyriausybėje jau atsirado ir naujas kultūros ministras. Atrodo, kad jam darbo gali būti daug, gal ir neįprasto. Juk aplinkui tiek brutaliai kalbančiųjų, išsakytos nuomonės komentatorių! Kaip juos kilstelėti į aukštesnį kultūros lygmenį, kad elementariai gerbdami žmogų išmoktų diskutuoti, oponuoti?

Nutariau žvilgtelėti į kiekvienam rūpimą žmogaus buvimo žemėje situaciją dabar, nugyvenus ketvirtį XXI amžiaus, kai už nugaros kietu savo kūnu vis arčiau spraudžiasi moralės normų nepažįstantis dirbtinis intelektas, įtampą kuria skaitmeninis pasaulis. Visi šioje žemėje ieškome įvairiai suprantamos gyvenimo gerovės. Vienam tai pinigai banke, kitam – kojinėje, trečiam – girdimas geras žodis, krykštaujantys vaikai, perskaitomos knygos, surengtos parodos, premjeros, lėkštė karštos sriubos, likusi kasdienė galimybė bendrauti su artimu. Kas sukuria terpę laimingai gyvenimo savasčiai (angl. self)? Kas suteikia dirbančiai, veikiančiai, gaminančiai (lot. homo faber), sumaniai (lot. homo habilis) laisvai (lot. homo liberis), gebančiai žaisti (lot. homo ludens), keliauti (lot. homo viator), ūkininkauti (lot. homo oeconomicus), politikuoti (lot. homo politicus) asmenybei džiaugsmo gyventi?

Tai vis visuomenės piliečio raidos, galimai kuriamos kultūros gerovės (angl. cultural well-being), kuri yra viena iš tvaraus žmogaus ir visuomenės vystymosi globaliame pasaulyje kolonų, epizodai ir rezultatai. Būtent ji, anot Cliffordo Geertzo, yra „istoriškai perduodamas simbolių reikšmių derinys, sistema, kuria žmonės bendrauja, įamžina ir plėtoja savo žinias apie gyvenimą ir požiūrį į gyvenimą“. Kultūros funkcija – įprasminti pasaulį ir padaryti jį suprantamą.

Šiandien madingu žodžiu tapęs tvarumas (angl. Sustainability) – tai gebėjimas ilgalaikėje dermėje išlaikyti arba palaikyti visuomenės procesus: ekonominius, aplinkosauginius, socialinę terpę ir kt. Darnus vystymasis turėtų apimti tvirtą valstybės kultūros politiką. Jį palaiko pilietinė visuomenė ir politinė lyderystė. Tvarumą sunku kiekybiškai įvertinti. Gali būti net neįmanoma išmatuoti. Kuriamos įvairios sertifikavimo sistemos.

„Esame pasiryžę imtis drąsių ir permainingų žingsnių, kurių skubiai reikia, kad pasaulis būtų nukreiptas į tvarų ir atsparų kelią“, – rašoma Jungtinių Tautų (JT) dokumente „Darnaus vystymosi tikslų darbotvarkė 2030“. JT įsipareigojo ir įpareigojo valstybes „apsaugoti planetą nuo degradacijos, įskaitant tausų vartojimą ir gamybą, tvariai valdant jos gamtos išteklius ir imantis skubių veiksmų dėl klimato kaitos“. Nuolat svarstomos ir kultūros tvarumo, kaip darnaus vystymosi koncepcijos elemento, problemos: kokios vertybės mūsų gyvenime svarbios, kas yra tvaru?

Kokie indikatoriai rodo kultūros kaitą? Tai atsispindi tarptautiniuose dokumentuose, apie tai daug rašoma pasaulio mokslo žurnaluose, diskutuojama. Tačiau Lietuvoje apie kultūros politiką, psichologiją, ekonomiką kalbama ypač mažai. Kuriami dokumentai, vėliau ataskaitos, atliekami dar keistesni tyrimai. Jau pati 2023 m. atlikto tyrimo „Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis“ formuluotė neprofesionali. Kaip ir 2021 m. atlikto tyrimo „Kultūros ir meno srities darbuotojų žmogiškųjų išteklių bei jų sukuriamo produkto plėtra regionuose“ esminė samprata, apie kurią kalbama tyrime. Ar norint spręsti kultūros problemas pakanka žinoti, kiek, ko yra ir kiek pinigų išleidžiama? Kultūra – vertybinis visuomenės gyvenimo parametras ir norint ją tirti, sekti tendencijas reikia kitokių prieigų. Paprastas pavyzdys: visose bet kokių grupių apklausose tyrėjai išgirsta, kad žmogus „mėgsta muziką“. Tačiau kokią ją klauso? Gal tik mėgėjišką popsą, kuris dabar klesti Lietuvoje? Neugdomos aukštesnės vertybinės nuostatos, estetinis skonis, piliečiai panardinami į masinės kultūros liūną.

Gerus honorarus „įsisavinantys“ tyrėjai apie probleminius aspektus kartais tiksliau galėtų išgirsti iš pačių kultūros darbuotojų lūpų. Ar randasi ir sėkmingai įgyvendinamos kūrybinės iniciatyvos, ar įprasminama istorinė atmintis, ar išsaugoma etninė kultūra, ar puoselėjami inovatyvios kultūros krypties projektai, ar su bendruomene, kultūros, švietimo institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, savivaldybės įstaigomis, menininkais bendradarbiaujama, ar tinkamai integruojamos išmaniosios technologijos, ar komunikuojama su spauda, solidžiais socialiniais tinklais, ar ugdoma mecenatystė? Ir tai tik kultūros vadybininko veiklą aprėpiantys klausimai. Tačiau veiklos giluminio turinio rezultato ir jie dar neišreiškia.

Kultūra yra civilizacijos savybė, ir jos procesai turi įtakos mūsų socialiniam gyvenimui, mūsų supratimui apie socialinį tvarumą. Kita vertus, socialinės struktūros ir institucijos taip pat turi įtakos kultūrinei praktikai bei vertinimams. Po ilgų svarstymų 2005 m. buvo priimta UNESCO konvencija dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo. Didesnis dėmesys skirtas nebe kultūros produktams, bet jos raiškai, valstybės remiamai nacionalinei kultūrai, tvarumo problemai.

Mokslininkės Katriina Soini ir Inger Birkeland analizavo įvairius su kultūros tvarumu susijusius diskursus. Jos nustatė septynis skirtingus kultūros tvarumo aptarimo būdus ar kontekstus: kultūros paveldo, gyvybingumo, ekonominio pagrįstumo, įvairovės, lokalumo, ekologinio atsparumo, ekologinio kultūrinio ugdymo požiūriu. Kultūros tikslas – skatinti darnų vystymąsi perteikiant, derinant ir subalansuojant aplinkos, socialines ir ekonomines perspektyvas. Intelekto, kūrybingumo ir atsakomybės svarbą. Kaip tik to labiausiai reikėtų regionuose.

Lietuvoje šios problemos nagrinėjamos tik fragmentiškai, nors dokumentai tvarkingai kuriami, matyt, tvarkingai rašomos ir ataskaitos Europos institucijoms. Tik kažkodėl valdininkų akių nebado dokumentuose atsispindinti reali gyvenimo kokybės sando situacija. Šiandien rinkoje vis dažniau reikalaujama konkrečius mokėjimus keisti tiesos paieškomis. „Komfortą pasaulio kaitos proceso metu žmogui gali suteikti jo gebėjimas įkvėptai improvizuoti, drąsiai sutikti kelyje nenumatytas situacijas, jas analizuoti ir kurti įvairius jų sprendimų modelius. Kalbame apie kūrybingą žmogų. Būtina išugdyti improvizatorių gentį, gebančią kurti čia ir dabar. [...] Mums reikia naujo tipo žmogaus...“ – baigiantis XX amžiui tvirtino Abrahamas Maslow.

2015 m. rugsėjo 25 d. JT Generalinė Asamblėja priėmė „Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 metų“. Kiekvienai valstybei suformuluotas 17 veiklų planas, skirtas planetos ir jos gyventojų klestėjimui pasiekti (Transforming Our World: the 2030 Agenda for Sustainable Development). Nuo 2015 m. įvairios Lietuvos žinybos jį perrašinėja. Tačiau kokie rezultatai? Didėja smurtas prieš vaikus, priverstinis darbas, sukčiavimas, korupcija, platinami narkotikai. Vilniuje paaugliai naktimis nekontroliuojamai leidžia laiką vadinamuosiuose sporto klubuose. Po to žudosi... Šiais metais jau ketvirtas jaunuolis – skenduolis. Ar tai neturėtų būti galvos skausmas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai?

Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ įrašyta siekiamybė – sumani visuomenė. Vis kartojama, kad reikia didinti investicijas į žmogų, bet ar tada visuomenė bus sumani? Dokumentuose konstatuojama, kad nuosekliai didėja mokinių iš skirtingos socialinės, ekonominės, kultūrinės aplinkos atotrūkis. Apie kokį asociacijomis grįstą mokymą, literatūros studijas mokykloje galima kalbėti, jei iš programų išimti, neperskaityti lieka svarbūs pasaulio literatūros veikalai? Mintinai nė eilutė atmintin neįkris iš didžiausių lietuvių poezijos perlų – Maironio, Salomėjos Nėries, Justino Marcinkevičius ir kitų kūrybos. Konstatuojami baisūs faktai: mąžta pedagogų, turinčių „bent minimalius kvalifikacinius reikalavimus“. Skaitymo gebėjimų lygmenį (antrą ar aukštesnį) pasiekusių penkiolikmečių mokinių dalis 2022 m. svyravo tik apie 89 proc. (PISA tyrimas). Lietuvos ataskaitoje (2023 m.) JT „Darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 metų“ fiksuojamas šiurpinantis uždavinys ateičiai: „Iki 2030 metų užtikrinti, kad visi jauni žmonės ir didžioji dalis suaugusiųjų, tiek vyrų, tiek moterų, mokėtų skaityti ir skaičiuoti.“ „Deja, dažnai strategija yra sau, o realus gyvenimas – sau“, – priimamus dokumentus komentavo mokslininkas Algis Krupavičius. Betgi efektyviausiai kultūros ir kitų sričių politiką, strategijas kuria tik kūrybines kompetencijas ugdantys žmonės.

Kas šiandien kalba apie plečiamas meno edukacijos sferas? Girdėjau tik Nacionalinio operos ir baleto teatro generalinės direktorės Laimos Vilimienės pagirtinus samprotavimus ir apie numatomas kurti Lietuvai edukacines programas. Nebeprivaloma kiekvienai profesionalaus meno institucijai realiai dirbti su mokyklomis? Gal kas pradės analizuoti drakoniška masine kultūra jau alsuojančios pirmosios LRT programos (klasikos net pavadinimas išnyko...) ir kitų kanalų turinį, darantį didžiausią įtaką vertybiniam visuomenės pasirinkimui? Kodėl prieš kiekvieną kultūros fondų kvietimą su ubago lazda turi vaikščioti kultūrinė spauda?

Šiandien svarbu diskutuoti kultūros politikos, ne tik meno, klausimais, nes, kaip 2018 m. rašė Rita Rupšienė, „nuo jos priklauso, ar valstybė deramai atliks savąją kultūros globėjos funkciją. Jei ne, gali atsitikti taip, kad vartotojų visuomenei netrukus meno apskritai nebereikės“.