Dėmesingai sekiau besikuriančios naujos vyriausybės disputus. Laukiau to išganingo žodžio, kurio žmogaus gyvenimą struktūruojanti galia turėtų būti labai svarbi kiekvienai aptariamai sričiai: švietimui, gyvenimo kokybei, kūrybai, mokslui, karybai, gamybai, ekonomikai, verslui... Bet to žodžio kultūra vis nesulaukiau. Jis mūsų politikų lūpose ištariamas paskutinę minutę. Taip pat ir skiriant ministrus: kas liko, tai dėl Miko... Gal todėl šiame poste neatsiranda Lietuva suinteresuotų, tikrai šiai profesinei veiklai pasirengusių ir kultūros sferos žmonių pasitikėjimo vertų kūrybingų profesionalų. Gal todėl parengiami negrabia lietuvių kalba rašomi dokumentai, nurašomi, patvirtinami, jų autoriams net nesuvokiant kultūros esmės, už valdiškų žodžių slypinčio jų turinio.
Vos keli kultūros mažaraštystę rodantys pavyzdžiai. 2018 m. įsakyme „Dėl tolygios kultūrinės raidos įgyvendinimo regionuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ siūloma ugdyti prigimtinę kultūrą. Bet juk tokios nėra! Ji nepaveldima, tik perimama. „Rūpinamasi“, kad kiekvienas visuomenės narys „galėtų kultūra naudotis“. Išvertus turėtų reikšti rūpestį, kad visi piliečiai būtų gyvi, nes kiekvienas gyvas žmogus yra kultūros glėby.
O štai „reprezentatyvaus“ tyrimo skyriaus pavadinimas: „Kultūros sričių vartojimas gyvai“. Šis absurdas rodo ne tik mintijimo tuštybę, bet ir lietuvių kalba rašomų dokumentų vertę. Jau nekalbu apie tai, kad tyrimai dažnai nekelia konkretaus tikslo, formuluojami atsitiktiniai klausimai, neaiškūs indikatoriai. Ar jie nusako kultūros esatį, ar tik suvedama ataskaitoms reikalinga nereflektuojama statistika? Gal paieškoti ne statistinių mūsų kultūros pavyzdžių? Tyrimai, asmeniška patirtis įtikino, kad ne tik jaunimas, bet ir jų pedagogai nežino Lietuvos kultūros (ne tik muzikos istorijos) patriarcho Juozo Naujalio pavardės. Kompozitoriaus atminimui skirtais metais valstybininkai nepasistengė visuotinai reikšmingai jos pagarsinti. Dainų šventės nuopelnas – priminta mokyklinės auditorijos pamiršta „Lietuva brangi“ melodija...
Vienas Kultūros ministerijos dokumentų vadinasi „Kultūros programos koncepcija“. Tai 2018 m. su Norvegijos institucijomis pasirašyta bendradarbiavimo, veiklos finansavimo programa. Ji „atitinka naujausias kultūros politikos kryptis Lietuvos regionų darnaus vystymosi srityje, įskaitant socialinių ir kultūrinių skirtumų regionuose mažinimą, kultūros paveldo valdymo ir kultūrinio verslumo įgūdžių gerinimą. Siekiant didinti supratimą apie paveldo išsaugojimą ir stiprinti prevencinės priežiūros įgūdžius, Programoje bus įgyvendintas tiesioginio finansavimo mobilių kultūros paveldo dirbtuvių projektas. Kultūrinis verslumas bus skatinamas per bendruomenių įtraukimą panaudojant kūrybiškos vietokūros metodą. Programa taip pat orientuota į socialinės įtraukties bei antidiskriminacijos Lietuvos regionuose skatinimą.“ Tarp surašytų Programos tikslų yra „remti aukštos kokybės profesionalių kultūrinių ir kūrybinių produktų ir paslaugų, papildytų edukacinėmis veiklomis, judumą Lietuvos regionuose skatinančius projektus“. Apie daug ką, kas kartojama kasmet, ir apie nieką, nes tokie pat aptakūs ir rezultatai. Tačiau pinigai nemaži. O matomas poveikis?
Akis, ausis bado žurnalistų, visokių pokalbininkų, politikų lengvabūdiškai dedamas lygybės ženklas tarp kultūros ir meno. Kas mėnesį Lietuvos miesteliuose koncertuoja besikeičiančios popsinės mėgėjų grupės. Vietiniai žurnalistai sako, kad šios „žvaigždės“ įžiebia daug kultūros! Nors nuo tokios nei bėgt, nei rėkt. Tačiau statistikoje tai figūruoja kaip kultūros šuolis.
Gaila, kad ir kultūros projektus vertinantys ekspertai, valdininkai jų kokybę mato dažniausiai tik rašytiniuose dokumentuose. Tai neteisinga. Jei nebuvai renginiuose, nematei – neturėtum vertinti. Jeigu pagaliau atsirastų intelektualų (ne atsitiktinių partinių administratorių) ir būtų sukurta protinga Lietuvos kultūros koncepcija, tuomet ir projektus būtų galima vertinti kaip ją atitinkančius. Gal tada pareigūnai privalėtų atidžiau pasidomėti Lietuvos kultūros istorija, rastųsi ir didesnė pagarba mūsų praeičiai, nebūtų griaunami, draskomi Lietuvos kultūrai pasišventusių žmonių atminties ženklai. Nuo privataus namo buvo nulupta lenta šviesaus atminimo kultūros žmonėms: išniekintas žiūrovų pamėgtos aktorės, režisierės Kazimieros Kymantaitės memorialinis namelis, pedagogo, chorvedžio, kultūros veikėjo, spaudos, radijo darbuotojo, Meno reikalų valdybos viršininko, vėliau kultūros ministro Juozo Banaičio atminimas. O juk jis, nepriklausomos Lietuvos ugdytinis, pokariu saugojo mūsų kultūrą nuo kareiviškų kerzinių batų scenoje ir muzikos klasėje. Gelbėjo tokius kaip Juozas Miltinis, Balys Dvarionas ir kitus, kurie, neįtikdami sovietų ideologijai, būtų buvę pasmerkti užmarščiai. Tolerantiškai talkino Lietuvos muzikams, meninį gyvenimą išvedė į labiausiai vertinamą visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje. Kur tie protingi kultūros ramsčiai šiandien, pajėgūs sustabdyti barbarus?
Šiais metais priimtame Kultūros politikos pagrindų įstatymo Sąvokų žodyne skaitome visišką nesusipratimą: kultūros dalyvis. Tai juk ne demonstracija! Absoliučiai kiekvieno piliečio esatis susijusi su kultūra. Tarytum benamiai, ekonomikos, gamtosaugos, švietimo ir visos kitos žmogaus veiklos sritys jau nepatenka į kultūros lauką. Žmogus negali dalyvauti arba nedalyvauti kultūroje, nes ji yra kiekvieno mūsų savastis. Kultūra yra adaptyvi (prisitaikanti besikeičiančiame pasaulyje), išmokstama, įdiegiama ir integruojanti.
Įstatyme prasta leksika kalbama ir apie taikomą „kultūros horizontalumo principą“. Ar tai tokie turi būti „horizontalūs“ ryšiai su vienu iš kultūros sandų – švietimo sistema? Tuomet kodėl kultūros įstaigų žmonės netrimituoja, kad mokyklose nėra chorų? Bent po vieną. Tarpukario nepriklausomos Lietuvos gimnazijose buvo savaitinė muzikos pamoka ir valanda, skirta chorui. Sovietmečiu vidurinėse mokyklose buvo net trijų amžiaus grupių chorai. Šiandien mano kurso draugės periferijoje virkauja: darykit ką nors ten, sostinėje, – vaikai nedainuoja, jų klausa atrofavosi, himno nebesugieda! Ir tai dainų šalis!
Dažnai menų disciplinos mokyklose traktuojamos kaip laisvalaikio kultūros valandos. Tačiau muzika, dailė, plastikos pamokos, dramos, orkestro užsiėmimai, choras – bręstančioms asmenybėms patys įtaigiausi, reikalingiausi. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiais neatsirado už meninį ugdymą atsakingo specialisto! Japonijoje būtų negirdėtas dalykas. Greta gimtosios kalbos menas Japonijos pradinėje mokykloje yra pagrindinė disciplina: juk siekiama išugdyti kūrybingus, iniciatyvius, pasaulio vertes suvokiančius žmones. O mes skriaudžiame individo psichofiziologinę savastį ir skurdiname besiformuojančią asmenybę. Statistika žiauriais skaičiais rodo, kad intelektinis valstybės potencialas smukęs.
Trys nepriklausomybės dešimtmečiai ypač skaudžiai palietė mokytojų rengimo sistemą. Meilės Lukšienės mintys, besirėmusios humanistinėmis idėjomis, buvo ne tik nustumtos į pašalius, bet netgi sugriauta pati mokytojų rengimo sistema: išniekintas Lietuvos edukologijos universitetas, viešai lauže deginti (!) pradedančiųjų mokslininkų, studijų darbai, žurnalai, net knygos. Nieko pozityvaus nesukūrę jauni politikai ėmė naikinti. Nepateisinamai sugriauta mokytojų rengimui reikalinga studijų bazė, išblaškytas mokslo, profesūros potencialas, sunaikinta pedagogikos mokslo ir švietimiečių aktualijas skleidusi spauda.
Ar gimnazistų auklėjimo valandų metu dar mokoma etikos, estetikos, elgesio kultūros, pagarbos žmogui, kūrybingumo, emocinio intelekto, pasaulėjautos, kitų kultūros patirčių? Rusiški keiksmažodžiai liejasi iš elektronines cigaretes traukiančių mokyklinių paauglių burnų! Ar tai „papildomų edukacinių valandų“ rezultatas? Tai taip pat kultūros žymės, kurios nei vertikaliai, nei horizontaliai neįsipaišo į valstybininkų ar pinigus „plaunančių“ tyrėjų popierių srautą. O kokia kultūra politikų debatuose?
Kedendama kultūros sistemą vis pagalvoju: ar tik iš postringavimų, raštinės biurokratijos neiškrinta kūdikis – ŽMOGUS, vardan kurio ir privalome kalbėti apie kultūrą? Kartais atrodo, kad žmogus suvokiamas kaip prekių ir „paslaugų vartotojas“ (valdininkai tai mėgsta pabrėžti). Tačiau jis visada buvo ir bus kūrėjas: savo asmenybės, savo kultūros terpės, savo gyvenimo.
Nobelio premijos laureatai, mūsų amžininkai, mokslininkai ekonomistai Douglas Northas, Barry Weingastas, Josephas Stiglitzas, Amartya Senas, Jeanas-Paulis Fitoussi, Theodore’as Schultzas ir kiti, tirdami gyvenimo kokybės parametrus, ekonomikos dėsningumus, kultūrai teikė ypatingos reikšmės, kurią žinių ekonomikoje vertina labiau nei materialius išteklius. Kultūra formuoja moralią visuomenę. Žema moralė lemia ir neefektyvią ekonomiką. Išsilavinęs, aukštos kultūros profesionalas disponuoja neapčiuopiamais kokybiškais ištekliais – žiniomis, kompetencija, intelektu, dvasinėmis ir moralinėmis vertybėmis. Toks specialistas sukuria ir aukštos kokybės, inovatyvų produktą, užtikrina didesnį darbo našumą, sutelkia didesnį indėlį į BVP ir geresnę gyvenimo kokybę.
Kultūra – žmogaus planeta. Auginamas kaip reikšmingas kultūros objektas, žmogus pradeda save suvokti ir kaip subjektą, galintį, privalantį savaip kurti kultūros lauko prasmes. Žmogaus pasaulio universalijas įprasminantys įvairūs kultūros sandai – kalba, menas, etika, moralė, švietimas, mokslas, paveldas – leidžia žmogui pažinti kitą, kitokį ir kurti savastį. Kiekvienas žingsnis vertinamas vertybiniais parametrais: kūno kultūra, mitybos kultūra, skaitymo, bendravimo, politikavimo, ekonominio raštingumo, diskusijų kultūra ir kita. Mes ne tik gamtos padarai, individai, kaip skaitome anglų kalbos vertalus be savo galvos vartojančių mokslinčių ar žurnalistų rašiniuose. Esame ir per kultūrą žmogaus planetą kuriantys piliečiai, asmenybės, individualybės.
Kultūra nepaveldima. Taigi, kokią atsakomybę privalo jausti visuomenė? Ji turi kiekvienai naujai kartai padėti perimti tas vertybes ir ugdyti tai, kas veda į pozityvią visuomenės ateitį. Išmokti aukšta kultūra ženklinta diplomatija apsaugoti žmoniją nuo karo grėsmių, žinių ekonomikai suteikti kultūros pagrindus, su atjauta silpnesniam, pagarba vyresniam, pasitelkus dvasinės ir materialiosios kultūros padargus kurti geresnę gyvenimo kokybę visiems.
