Kristijono Žungailos paroda „Šurfas“ Pamėnkalnio galerijoje
Obuoliai krinta, pūva, kažkas vyksta, o aš stebiuosi man įdomių tapybos parodų stoka. O gal ir nesistebiu. Bet kokiu atveju vasarą daugmaž nuo jos ilsiuosi. Išskyrus nuo tos, kuri kabo namie, bet jai nėra priekaištų, nes ji priklauso man, o mano skonis juk be klausimų – nepriekaištingas. Ateina mano mylimasis lapkritis ir viena paroda patraukia akį – Kristijono Žungailos „Šurfas“.








Paroda „Pamėklių giesmės“ Kauno paveikslų galerijoje
Šiemet Lietuva mini 150-ąsias Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metines, o jo įvaizdis tapo vienu ryškiausių šių metų kultūrinių reiškinių. Parodos, koncertai, diskusijos, net megzti portretai išplečia šio kūrėjo atminimą iki kultūrinio simbolio – tokio, kurio turinys pamažu užleidžia vietą pačiam reprezentavimo faktui.








Panevėžio tarptautinio keramikos simpoziumo paroda
Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijos vitrinoje (Vokiečių g. 2), visą parą veikianti Panevėžio tarptautinio keramikos simpoziumo paroda yra savotiška praėjusio renginio vizitinė kortelė ir kartu aktuali šiuolaikinės keramikos krypčių refleksija. Panevėžio simpoziumas – vienas seniausių ir reikšmingiausių keramikos renginių Lietuvoje, prasidėjęs 1983 m. tuometiniame stiklo fabrike, gaminusiame įvairią stiklo tarą ir keraminius drenažo vamzdžius.






Paroda „Costume & Contemplation On Religion“ Panemunės pilyje
Kas sieja tokius prieštaringos prigimties dalykus – mūsų aprangą, kasdienio dėvėjimo įpročius ir tikėjimo tiesas, mintis apie anapusybę? Šiuo požiūriu sudomina dvi tarptautinės to paties ciklo „Costume & Contemplation On Religion“ parodos (kuratoriai Michałas Szulcas, Renata Maldutienė, Agnetė Voverė), šįmet surengtos skirtingose Vilniaus dailės akademijos (VDA) parodų erdvėse. Smalsu pažiūrėti, kaip mados dizaineriai permąsto savo santykį su religija, kokius raiškos būdus pasirenka, kaip derina specifinius, šiandien ypač aktualios problematikos padiktuotus konstrukcijos, formos ir dekoro elementus.








Miglės Križinauskaitės fotografijų paroda „tarp-būviai“ ir Aušros Mačiulaitienės juvelyrikos paroda „Lobis“
Šį kartą pradėsiu ne nuo meno kūrinio, o nuo asmeninio epizodo (leiskite man šiokią tokią knausgardišką prabangą). Kartais paprastas šeimos narių gestas – prašymas nuskenuoti senas mamos nuotraukas artėjančio jubiliejaus proga – gali išprovokuoti netikėtą susierzinimą. Ypač kai žinai, kad pati mama šventės nenori, o jubiliejus – dar po pusantrų metų.







Grupės „Doooooris“ paroda „Berniukai, prisivalgę vynuogių sriubos“ Klaipėdoje
Į viską žiūriu pro dabarties akinius.








Saulių Mažylį kalbina Monika Krikštopaitytė
Pagalvojau, kad kalbant apie sovietinę kariuomenę jau vien vartojami veiksmažodžiai – „ėmė“, „paleido“, „atidavė“ (kūną) – nusako prievartinį santykį su sistemos objektais. Kaip tave ėmė į kariuomenę?
Kai sueina 21 metai, galima rašyti prašymą, kad neimtų. Kadangi mano akys buvo silpnos, iki paskutinės akimirkos netikėjau, kad paims. Buvo spaudimas pildyti dokumentus, sakė, kad kol jie „suvaikščios“, reikia pereiti medicininę patikrą. Į prašymą neatsižvelgė. Labai daug žmonių vengė, tai nelabai ir gilinosi.
Tuo metu vyko Afganistano karas, daug jaunuolių grąžindavo karstuose.
Taip, mes kalbėdavomės tarp savęs apie tai, ir man kažkas patarė, kad kai pildysiu dokumentus, jokiu būdu nesutikti teikti internacionalinę pagalbą. Jei nesutinki, negali išvežti tavęs iš Sąjungos. Pasidalinau informacija su kaimynu, jis labai bijojo. Ir ne veltui. Nuvežė jį į garnizoną, turėjo visi pasirašyt misijai – jis nesirašo. Tada keldavo naktį, vesdavo prie sienos ir sakydavo: mes dabar čia tave nušausim. Arba pasirašai. Prikankino vargšą.







2025 metų balandis–gegužė
Šaukimą atlikti tarnybą sovietų kariuomenėje gavau 1984 rudenį, tik priimtas studijuoti Vilniaus dailės institute. Už dvi dėžes degtinės „Moskovskaja“ likau dalinyje Vilniuje, Šiaurės miestelyje. Kareivio tarnyba vyko tarp Vilniaus dalinio, Pabradės poligono ir karinių bazių Rytų Prūsijoje, prie Širvintos (Kutuzovo) ir Lazdynų (Krasnoznamensko). Tarnybos pradžioje buvau priskirtas žvalgams, paskui, įtarus nelojalumu, dariau „karjerą žemyn“ – teko pabūti ryšininku ir galiausiai tapau paprastu pėstininku. Kadangi gerai šaudžiau, tai man ir leisdavo šaudyti per visokius mokymus poligonuose įvairiais ginklais. Ir dar gaminau plakatus maždaug pramoninio konstruktyvizmo stiliumi su agitaciniais tekstais ir panašiai. Vieną kartą surizikavo, liepė piešt Leniną, bet išėjo nepakankamai geras, tai šiuo klausimu daugiau neturėjau vargo.
Permąstant sovietinės kariuomenės emocinį palikimą
Kodėl verta kalbėti apie sovietmetį? Pirmiausia todėl, kad mes vis dar neįstengiame suprasti, koks didelis ir visa apimantis yra to laiko traumų gumulas. Neišsakomas turinys, įsismelkęs į kasdienius, jau visai kitą reikšmę turinčius žodžius, tebestringa gerklėje. Vienas iš tų žodžių – „kariuomenė“.
Jaunų žmonių ėmimą į sovietinę kariuomenę (toliau – SK) apskritai galime įvardinti kaip ilgiausiai, nuosekliausiai ir plačiausiai sovietinės sistemos vykdytą, gerai organizuotą nusikaltimą prieš pamatines žmogaus teises į sveikatą, gyvybę, orumą. Kiek ši institucija suluošino, išprievartavo, tyčia ir per aplaidumą nužudė Lietuvos vyrų; kiek jų nusižudė, kiek dar dabar varginami potrauminio sindromo – tikslių skaičių niekada nesužinosime, nes duomenys buvo klastojami, įslaptinami, grasinimais tildomi net artimieji. Tačiau kalbame apie tūkstančius vyrų.
Siaubo ir skausmo gumulą ryškiai pamačiau atsitiktinai – greta sudėjusi kareiviškus tapytojų autoportretus: Arvydo Šaltenio (1987), Povilo Ričardo Vaitiekūno (1967) ir Romano Vilkausko (1977). Į mane žvelgė trys jaunuoliai, kurių kūnai surakinti įtampos, o žvilgsniai skrodžia kiaurai, lyg prašytų pagalbos, lyg bandytų pasakyti, – bet kalbėti nevalia. Stingdantis vienišumo jausmas. Vėliau, irgi netyčia, aptikau Sauliaus Mažylio miniatiūrinius tapybos darbelius, kuriuos jis paštu siuntė namo iš būtinosios sovietinės tarnybos Ukrainoje. Nejučia įsitraukiau.
Donato Norušio paroda „Castles in the Sky“ VDA galerijoje „Artifex“
„Gebėjimas nusidėti, netobulumas, dviprasmiškumas, neaiškumas, netvarka ir galimybė klysti, daryti blogus dalykus – visa tai sudaro žmogaus laisvę, ir bet koks koncentruotas bandymas tai išnaikinti išnaikins ir tą laisvę. Jei nerasime jėgų ir drąsos pabėgti nuo Silicio slėnio mentaliteto, kuris skatina didžiąją dalį dabartinio siekio technologinio tobulumo, rizikuojame atsidurti politikoje, kurioje nėra nieko, kas daro politiką patrauklią, su žmonėmis, kurie prarado pagrindinius moralinio mąstymo gebėjimus, su nuobodžiomis (jei ne mirštančiomis) kultūros institucijomis, kurios nepriima rizikos ir rūpinasi tik savo finansiniais rezultatais, ir, kas baisiausia, su tobulai kontroliuojama socialine aplinka, kurioje nesutarimai taptų ne tik neįmanomi, bet galbūt net neįsivaizduojami.“