Geltonojo zuikio metai

Į viską žiūriu pro dabarties akinius.

Štai nepriklausomybės pradžios grupė „Doooooris“ – tiek narių, kiek pavadinime raidžių. Nariai: Audrius Jankauskas, Saulius Kanapeckas, Arvydas Karvelis, Remigijus Treigys ir Raimundas Urbonas (1963–1999). Trys tapytojai ir du fotografai, bet nebūtinai, nes tapytojai ir fotografuoja, fotografai ir tapo. O iš tikrųjų visi, išskyrus Urboną, baigė vizualinį dizainą.

Grupės pavadinimas – „The Doors“ ir durų hibridas. Tiesa, grupės „atstovas spaudai“ Rolandas Rastauskas sakė, kad tai galėtų būti kokios nors estės vardas, o gal ir žodis, estiškai reiškiantis prostitutę. Šiuo teiginiu anuomet galėjai įtikinti bet ką, nes estų kalbos niekas nemokėjo, o dirbtinio intelekto vertėjų nebuvo. Nesvarbu. Čia įdomesnės yra durys (dėl „The Doors“ ir taip viskas aišku – gūdus Jimo Morrisono balsas skambėjo nuolat). Taip turėjo vadintis grupės galerija, įkurta jaunimo kūrybinėms veikloms skirtame vaikų darželyje. Ten jie visi susitiko 1990 metų pradžioje. Karvelis net atsitempė duris. „Tikras. Tokias, kurių blaivas nebūtų net pakėlęs“, pasak Jankausko. Durys, matyt, turėjo atverti kelią į ateitį. Ar į begalybę, plytinčią už Aldouso Huxley „Suvokimo durų“.

O kuo čia dėti dabarties akiniai? Jie šį paveikslą aptraukia kultūros protesto vualiu ir aš matau nerūpestingą savo jaunystės laikų dūkimą, neužterštą „dviejų Lietuvų“ ideologijos dumblu. Tuomet buvo viena, ką tik paskelbusi nepriklausomybę Lietuva. Galbūt tas svarbus įvykis nustelbė žinią apie klaipėdiečių grupės susikūrimą. Galbūt ta žinia nė nepasiekė Vilniaus. Ypač kai dėl energetinės blokados sumažėjo galimybių atvažiuoti. Bet dabar, kai kremliui dirbantys personažai bando mus supriešinti kartodami, neva Vilniui nerūpi regionai, o regionams nerūpi Vilnius, vos gavusi kvietimą lekiu į Klaipėdą, į Simonaitytės biblioteką, kur Danguolė Ruškienė ir Remigijus Treigys surengė grupės „Doooooris“ parodą „Berniukai, prisivalgę vynuogių sriubos“.

Kai Lietuvai vaduojantis iš priespaudos viena po kitos kūrėsi ir parodas rengė menininkų grupės, sakėme: reiškinys! Šiuolaikinio meno centre tam reiškiniui apmąstyti 1994 m. net buvo surengta grupių paroda, į kurią „Doooooris“, žinoma, nebuvo pakviesta (bet grupių veiklą apibendrinančiame Rasos Andriušytės-Žukienės straipsnyje paminėta). Tik 2009-aisiais ją iš nežinios ištraukė Eglė Deltuvaitė, surengusi parodą ir išleidusi knygą. Tačiau tuomet išsamiau pristatytos tik nepavykusios, bet grupės narių piešiniais patobulintos Raimundo Urbono fotografijos. O juk Klaipėdoje iki 1995 m. vyko grupės festivaliai, tapybos, fotografijos, objektų parodos, paliekant pavadinime tiek „o“ raidžių, kiek autorių dalyvaudavo. Apie kiekvieną grupės pasirodymą rašė Klaipėdos laikraščiai, žurnalistai rungėsi, kas prilygs grupės veiksmams šmaikštumu. Štai Ivona Žiemytė rašo, kad grupė „Doooooris“ nepriklauso „jokiai srovei, laisvi nuo programų, pseudointelektualinių pretenzijų ir kūrybos klišių. Jie pirma tapo, o paskui apgalvoja, ranką vedžioja apvaizda, nuojauta, impulsais. Stengiasi žūtbūt išsivaduoti nuo to, ką prieš jų valią įgrūdo institute, ir visų supuvusios visuomenės bacilų. Tačiau, kaip besistengtų nespekuliuoti šį metą populiariomis idėjomis, kaip patys sako, jų darbuose daug pesimizmo.“ Penkmečio proga jau subrendusią grupę dienraščiui „Klaipėda“ pakalbino poetas Gintaras Grajauskas. Visko ten prikalbėta, bet šių dienų protesto kontekste man įstrigo šis Treigio teiginys: „Viskas yra mumyse. Man atrodo, kokiame Vilniuje visa tai nepavyktų. Ten viskas daroma labai rimtasi veidais...“

Iš rimtojo Vilniaus atvykusi į pokštaujančią Klaipėdą pamačiau paveikslais nukabinėtas bibliotekos sienas. Tapyba – iš anų laikų ir dabartinė, ne itin tesiskirianti. Galerijos centre ratu stovi penkios Karvelio sukurtos kėdės – lyg ir paprastos, bet vienos dygliuotos, kitos užsegtos diržais, apklijuotos šaukštais, šakutėmis ir žirklėmis. Kai kuriose palikta skylė – patys suprantate kam. Bet prie kolonos yra ir geltona kėdė. Ant jos sėdi Jankausko šiemet nulipdytas juodas „Zuikis Puikis“. Įžūliai į mane spokso, nors po kaklu kabaliuoja raktas, kokius turėjo visi anų laikų vaikai. Raktas atrakinti durims į ateitį. Ar į begalybę.

Gal dėl dirbtuvės vietos darželyje, o gal todėl, kad tuometinėje Klaipėdoje į jaunus menininkus nebuvo žiūrima kaip į lygiaverčius grupės „Prarastoji karta“ konkurentus, savo margaspalvį manifestą grupė užbaigia taip: „grupės „Doooooris“ nariai jau seniai nebe vaikai!!!“ O kaip jį pradeda? „Grupės „Doooooris“ nariai noriai linksminasi.“ Toliau sužinau, kad jie noriai valgo, susitikinėja, fotografuojasi, duoda interviu, dalija autografus, atidžiai išklauso pastabas, nekenčia žudikų, prievartautojų etc. Labai sava grupė. Pasirašyčiau. Bet nesu klaipėdietė, per rimta.

Antrame bibliotekos aukšte, „Nišinėje galerijoje“ įrengtame „Doooooris muziejuje“ skaitydama „sienlaikraščius“ supratau, kad visa tai galėjo įvykti tik Klaipėdoje. Ypač menamas 1992 m. festivalis „Doooooris ir draugai“, aprašytas mėlynu tušinuku keturiuose lapuose. Festivalio vieta – visas Klaipėdos miestas, laikas – liepos ir rugpjūčio mėnesiai. Ir nuostabus tikslas – „atsipalaiduoti“. Visko čia nepasakosiu, bet štai citata: „karšta liepos pabaigos – rugpjūčio pradžios diena Klaipėdoje. Miestiečiai ir svečiai kas gali sulindę į miškus, kopas, prie vandens ir t.t. Vakarop jie grįžinėja į miestą. 18:00 mieste skamba melodingasis Kariljonas. Groja negirdėtą melodiją, kuri griebia už širdies.“ Šito įsivaizduoti Vilniuje neįmanoma. Kaip ir į Teatro aikštę atvažiuojančio „mašinų kortežo“, iš kurio išlipa dalyviai, o dalyvauja ne tik grupė „Doooooris“, bet ir „Prarastoji karta“, „S. Dali pasekėjai“, „Kontrobanda“, Alekso Mažono pantomima, Beno Šarkos „Gliukų“ teatras, Rolandas Rastauskas „ir kiti“. Vyksta koncertai, spektakliai, eisenos, vakarienės, pasibuvimai bare „Bohema“, be ribų ir be organizuoto rimtumo.

Nežinau, kaip viskas būtų atrodę tada, bet dabar skaitau tą programą ir mintyse atgyja šių metų spalio 5-osios akcija „Įspėjamasis streikas“. Panašus dalyvių gausa ir nenuspėjamumu, tuo, kad veikiama ne dėl pinigų, ne pagal užsakymą, o šiaip. Net nėra miesto šventėms privalomų elementų: mugės, kioskelių su valgiais ir gėrimais, populiarios muzikos iš garsiakalbių. Streiko veiksmo vieta taip pat buvo neapibrėžta, tik šįkart – ne vienas miestas, o visa Lietuva. Bet, aišku, abu renginiai ir smarkiai skyrėsi. Klaipėdoje anuomet buvo karšta vasaros diena ir atsipalaidavimas, dabartinėje Lietuvoje – ruduo, masinis susikaupimas ties Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūra“ ir nerimas dėl ateities.

Muges ir kioskus su popdainininkais paminėjau neatsitiktinai. Bibliotekoje (nes galerijose nėra vietos) parodą surengę klaipėdiečiai sakė, kad savivaldybė beveik neberemia kultūros, tik organizuoja populiarias šventes. „Mus palaiko tik Vilnius“, – sakė jie. Bet Kultūros ministerijoje tuo metu jau siautėjo prorusiška politinė jėga. O aš, atvykusi į Klaipėdą, pajutau, kad mane palaiko priminimas apie klaipėdietišką fluxus nepriklausomybės pradžioje. Tas laisvės jausmas kybant virš žlungančios ekonomikos bedugnės. Apie pastarąją priminė viename interviu perskaitytas pasakojimas. Į Klaipėdą atvykęs prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas esą buvo supažindintas su grupės „Doooooris“ nariais ir paklausė, kaip jiems sekasi. „Sunkiai“, – atsakė tie. „Nieko, kentėkit. Dabar visi kenčia“, – pasakęs valstybės vadovas. Dabartinis valstybės vadovas irgi palaiko kultūros bendruomenės protestą, nors nieko negali padaryti. Iš esmės jis sako tą patį: „Kentėkit, dabar visi kenčia.“ Bet kodėl? Juk nei ekonomika žlunga, nei priešai puola, ar ne? (Nes jei pultų, tai juk turėtume gintis, prezidente.)

Bet apie ką aš čia. „Tauta, žiūrinti rimtai, pasmerkta išnykti“, – anuomet interviu sakė Jankauskas. Todėl dar kartą pažvelgiu į juodąjį zuikį ant geltonos kėdės.

Jis žvilga kaip smala. Sėdi po Jankausko paveikslu, kuriame pavaizduotas rėkiantis pilvūzas, – tai tas pats „Berniukas, prisivalgęs vynuogių sriubos“, nutapytas 1989 metais. Personažas šiek tiek primena Raimundo Sližio pasipūtėlius. Bet po juo sėdintis zuikis – grynai „Doooooris“. Pamenu, 2009 m. rašydama minėtai knygai straipsnį pastebėjau, kad jis dažnai išnyra Urbono nufotografuotuose interjeruose, jo akys sužiūra iš maišelio ar tapetų. Lyg kokia žinutė iš pasąmonės. Paklausiau menininkų – kodėl zuikis? Ai, buvo „Playboy“ zuikučiai, sakė kažkuris iš jų. Bet štai dabar skaitinėdama ant sienų suklijuotus laikraščius pagaliau aptinku dalykišką Urbono paaiškinimą: „na, buvo taip. Važiavom mes Mažeikių kryptim ir pamatėm betono dramblį. Privažiavom arčiau, žiūrim – zuikis. Nufotografavom. Paskui Jankauskas iš tos nuotraukos padarė ženklą.“ Taigi zuikis – atsitiktinumas, nustebinęs apgavyste, metamorfoze.

Grupės narių paveiksluose matau daug metamorfozių. Kad ir „Doooooris“ kalendoriuje įrašyta pranašystė: 1994-ieji būsią „zuikio ir beždžionės hibrido metai“. Ar buvo? Nepamenu. „Mes šiaip sau, linksminamės ir tiek“, – sako grupės nariai. Tačiau kai įsižiūri į atskirų narių kūrinius, matai ne tik kvailiojimą, bet ir rimtumą. Net ir dabar, kai Jankauskas prisitaiso ragą ir virsta „Vienaragiu startuoliu“, į kurį turbūt jau nusitaikę talentų (ar mokesčių) medžiotojai. Treigys drobulėmis anksčiau dangstė nebūtį, dabar ryškalais piešia „Penkiolika pasiaiškinimų“ (gal kokiems biurokratams). Kanapeckas žvilgteli „Pro duris“ į kažkieno intymų pokalbį, nors kalbėtojų nematyti. Karveliui rūpi, „kad kiekviename darbe būtų kažkokia paslaptis“ – gal todėl jo peizažuose vėjo sūkuriai išpučia iš siaubo akis. Urbonui, deja, „labai liūdna lapkričio mėnesį“, tad jis gelbstisi nusitaikydamas į niekingus daiktelius „po stalu ir ant stalo“, kartais – į tuščius miestovaizdžius. Gaunama puiki terpė rastis tapybos-fotografijos hibridams.

Vienas hibridas, pavadintas „Šventė Klaipėdoje“, tinka ir dabarčiai. Klaipėdos grindiniu pro tvorą, už kurios – pastoliais apstatytas namas, pražygiuoja baltų vaiduoklių demonstracija. Vedlys neša vėliavą. Nors ji balta, kažkodėl matau raudoną. Gal kad jie eina pro raudoną kelio ženklą, o scenovaizdį įrėmina raudonos užuolaidos. Ir nesvarbu, kad antrame plane į kadrą įvažiuoja geltonai ir žaliai dryžuotas autobusas. Raudoną nešantys vaiduokliai laimi. Juk 1993-ieji. Tuomet į valdžią grįžo persivadinę komunistai. Lietuvos laivas tarsi pasuko atgal. Kitų metų vasario 16-ąją kita grupė „Post Ars“ Kauno gatvėmis žygiavo apsigaubę SSRS respublikų vėliavomis („16 taktų periodas“). Nežinau, ar šie du įvykiai susiję. Bet akivaizdu, kad menininkai lyg antenos gaudė grėsmės bangas ir transliavo. Kaip gaudo ir transliuoja dabar: vaiduokliai iš „Doooooris“ fotografijos grįžta.

Bet gal nereikia taip liūdnai. Atsipalaiduokim su „Doooooris“. Pasukinėkime juodą Jankausko „Rubiko kubą“ – jis visada tobulai susidės, moki tu ar nemoki. Galėtų būti dabartinės Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos programos simboliu. Ak, ir vėl rimtėju. Vaistas – visomis rašalo spalvomis surašytas grupės manifestas. Pasirink spalvą ir šauk. Štai: „Grupės Doooooris nariai žino, ką daro, bet nedaro.“ Ir jau linksmiau. O linksmiausia skaityti 1992 m. „Paskutinės grupės Doooooris parodos“ plakatą (ji buvo tikrai dar ne paskutinė): „Ši mūsų paroda – bandymas nenustebinti. Ji tokia paprasta. Tokia paprasta...“

Taip ir girdžiu jį piešiančių narių kikenimą. Nes žinai – menamas paprastumas tik maskuoja žvilgtelėjimą už ribos, skiriančios meną nuo ne meno, rimtumą nuo pokšto, zuikį nuo dramblio.

Paroda veikia iki gruodžio 6 d.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka (Herkaus Manto g. 25, Klaipėda)

Straipsnio publikaciją finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė