Reikšminga laikyčiau Nacionalinėje dailės galerijoje veikusią parodą „Sidabro merginos“ – visuomet džiugu, kai tiek dėmesio (užtarnauto!) skiriama ilgai periferijoje buvusioms moterims menininkėms.








Apie laidą „Indivizijos“
Vakarais vietoje mėgstamų serialų peržiūrėjau „Indivizijų“ laidas. Ne, aš jau daug metų neturiu televizoriaus, viską žiūriu mediatekoje arba „YouTube“ kanaluose. Klausausi Karolio Kaupinio pokalbio su „Indivizijų“ vedėja menotyrininke Monika Kalinauskaite. Visai netoli, miesto gelmėje, dega laužai, o juos apsupusi protestuotojų minia. „Indivizijų“ laidoje kalba Kaupinis, galbūt netrukus jam vėl teks lipti į tribūną ir kalbėti, kalbėti iki užkimimo. Jis kalba apie meno tikslus, kurie nėra propaganda ir vargas valstybei, kai menininkams tenka traukti savo darbo įrankius valstybės gynybai.







Barokiniai sapnai ir pabudimai ant Klaipėdos sienų
Pradėsiu nuo nepopuliaraus teiginio: aš nemėgstu Beno Šarkos. Jis man kelia diskomfortą. Tą specifinį, somatinį nerimą, kurį jauti stebėdamas kažką, kas nepaklūsta fizikos dėsniams ar socialiniam etiketui. Jo kūno valdymas toks meistriškas, kad tampa beveik nepadorus, – lyg jis turėtų keliais sąnariais daugiau nei statistinis pilietis. Jo performansai mane gąsdina ne savo turiniu, o tuo, kad stebėdama jį jaučiuosi taip, lyg žiūrėčiau į atvirą nervą.




Onos Grigaitės paroda „Negali būti“
Negali būti, kad niekas taip ir neparašė apie Onos Grigaitės parodą „Negali būti“ galerijoje „Akademija“, nors man nuolat kolegos menininkai ar menotyrininkai primindavo, kad ją būtina pamatyti. Kaip baronas Miunhauzenas išroviau save vos ne už plaukų iš darbų pelkės paskutinę parodos veikimo dieną, paskutinę valandą.








Šiuolaikinio meno centras – galerija „Kairė–dešinė“ – Nacionalinė dailės galerija
Nors gatvėse spingsi kalėdinės lemputės, šventė neįtikina. Galvoje ir aplink tvyro karas – kasdien ir kasnakt rusijos žudomi ukrainiečiai, mūsų valdžioje šnypščiančios priešo gyvatės. Traukia tik šią būseną atitinkančios parodos. Galbūt į jas eidama ruošiuosi gyventi būsimame pasaulyje.



Monikos Plentauskaitės tapybos paroda „Kol aš laukiau tavo balso“ galerijoje „Meno niša“
Jaunosios kartos tapytoja Monika Plentauskaitė galerijoje „Meno niša“ jau yra surengusi dvi asmenines tapybos parodas – „Butaforijų parkas“ (2018) ir „Budrus miegas“ (2021). Trečioje, „Kol aš laukiau tavo balso“, eksponuojama dešimt šiemet nutapytų paveikslų ir keletas piešinių. Pavadinime prabilusi pirmuoju asmeniu, menininkė tarsi bando susijungti su paveiksluose tapoma pasakotoja, išrasti trūkstamą grandį.








Pokalbis su menininke Dalia Truskaite
Dalia Truskaitė – šiuolaikinė menininkė, kurianti įvietintas instaliacijas. Savo kūryboje stiklu, viela ir šviesa ji plečia medžiagų galimybių ribas, švelniai apgaudinėdama žiūrovą. Su Dalia kalbamės trijų instaliacijų – rugpjūtį vykusios personalinės parodos „Kai“ VDA parodų salėse „Titanikas“, Helsinkio Katariina galerijos erdvei kurtos instaliacijos „Kiss & Hug“ ir MO muziejaus parodoje „Iš vidaus“ eksponuojamo kūrinio „Iš aukščiau II“ – apsuptyje.








Pokalbis su meno istorike Anna Orlando
Lietuvos nacionalinio muziejaus įgyvendinamos muziejinių kompetencijų ugdymo programos „Marta“ kvietimu Lietuvoje viešėjo meno istorikė, kuratorė ir kultūros vadybininkė Anna Orlando. Šiame pokalbyje ji prisimena kelią, atvedusį ją į XVII a. Genujos meno pasaulį. Tai, kas prasidėjo nuo namie kabėjusių senelio paveikslų, ilgainiui tapo įkvėpimu rekonstruoti praeitį, atskleidžiant menininkų, kurių vardai beveik išnyko, istorijas.
Apie parodas „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ bei „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės. Ginklai ir slėptuvės“ Radvilų rūmų dailės muziejuje
Į Radvilų rūmų dailės muziejų šįkart ėjau su keistu vidiniu virpesiu, vis dar neatslūgusiu po lapkričio 21 d. kultūros protesto Vilniuje. Tą dieną minios žmonių susitelkė išreikšti nepasitenkinimo politiniais sprendimais, kurie šiandien formuoja kultūros ir politikos lauką.








Apie AP galerijos gyvavimo dešimtmetį
AP galerija mini veiklos dešimtmetį, ir tai ne tik simbolinis laiko ženklas. Šie dešimt metų – tai nuoseklaus dialogo su menininkais ir žiūrovais rezultatas, atvėręs duris ne vienai reikšmingai parodai ir iniciatyvai. Šiandien galerija „matuoja“ nueitą kelią ir į ateitį žvelgia kaip į erdvę, kurioje galima stiprinti ryšį su jau pažįstamais autoriais, drąsiai kviesti naujus, o svarbiausia – išlaikyti gyvą, kintančią aplinką, aktualią meno publikai.