Neskaičiau, žiūrėjau III

Obuoliai krinta, pūva, kažkas vyksta, o aš stebiuosi man įdomių tapybos parodų stoka. O gal ir nesistebiu. Bet kokiu atveju vasarą daugmaž nuo jos ilsiuosi. Išskyrus nuo tos, kuri kabo namie, bet jai nėra priekaištų, nes ji priklauso man, o mano skonis juk be klausimų – nepriekaištingas. Ateina mano mylimasis lapkritis ir viena paroda patraukia akį – Kristijono Žungailos „Šurfas“. Visa kita, ką rudenį pavyko pamatyti, pasirodo kaip žemai kabantys vaisiai, kuriuos nemalonu raškyti.

Gedulo jausmas. Padūmavęs vėlstančio rudens laikas, kuriame, sakyčiau, tobulai išsiskleidžia Žungailos kūriniai. Tie patys ženklai menininko kūryboje, prieš tai buvę tag’ais ar purkštavimais, evoliucionavo į tikrus artefaktus. Sunku neprisiminti ir nelyginti, nes branda akivaizdi. Harmonija, tvarka tame, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nešvaru, sena ar pasenę ir prisilietimo akimirką žadėtų infekciją. Tai, ką Žungaila pats kadaise pakasė savo kūryba, dabar jau iškasinėja su archeologo žvilgsniu ir precizika. Man tai pasirodo gudru, bet manau, kad čia tiesiog atidaus žmogaus nuoseklumo ir užtikrintumo požymis, gilesnis ir sunkiau pasiekiamas.

Kaip dabar jums tiksliai pasakyti, apie kurį kūrinį kalbėsiu? Kai pirmąkart lankiausi parodoje, įkišau nosį paklausti galerininkės, ar neturi kūrinių sąrašo su pavadinimais, technikom, sukūrimo laiku, tačiau man buvo pasakyta, kad menininkas kategoriškai atsisakė tai pateikti. Lieku it kūrinių miške stovėti ir vertinti visumą. Toks paprastas dalykas, o sukelia tokį sumišimą. Tad kai kalbėsiu apie kūrinį, jūs patys turėsit susiprasti, apie kurį kalbu. Pasitikiu jumis. Artefaktai, iškarpos, nuotaikos. Visa tai – daugiasluoksnis mus supančių simbolinių ir fizinių faktūrų tyrimas. Jėzaus figūra, ateinanti iš liaudies meno (ar bent jau dėl savo primityvios išraiškos jį menanti), o ne iš bažnytinės, tai yra profesionaliosios, dailės tradicijos, tyrinėjama keliose drobėse. Būtent, kad tyrinėjama. Ta pati figūra įgauna skirtingus jausmus ir plotmes. Atrodo, kad Jėzus, kurį ne kartą nukryžiuoja Žungaila, nuo surūdijusių vinių užsikrėtęs stablige, o jo kančia tampa dar sunkesnė, netgi savotiškai bjauri, bet artimesnė ir neabejotinai žmogiška, purvinomis, mielomis panagėmis.

Paroda tokia, kad norėčiau išmėsinėti kiekvieną kūrinį, bet tuo, be abejo, neužsiimsiu. Šis formatas man to neleidžia. Pradėsiu nuo to, kurio pati norėčiau labiausiai. Drobė ant kažkurios sienos tampa panaši į Anselmo Kieferio ir Sterlingo Ruby (kai pastarasis purškiamaisiais dažais lietė drobes maždaug XXI a. 2-ojo deš. pr.) love-child. Anksčiau tokių minčių neturėjau, o dabar skaitant pokalbį su Ruby, kurio metu jis pristato 2011 m. vykusią tapybos kūrinių parodą, atrodo, daug kas tinka Žungailai. Pavyzdžiui, mintis apie paties Ruby kūrinius kaip laiko mašinas – „vienu metu įkūnijančius nublukusią praeitį, sustingusią dabartį ir perspėjimus apie apokaliptinę ateitį“ (Brienne Walsh, „The Survivalist: Q+A with Sterling Ruby“, in: Art in America, 2011-03-18).

Aptariamasis Žungailos kūrinys tvirtas, padalintas į dvi aiškiai atpažįstamas zonas – viršutinę santūresnę, tamsiai pilkšvai juodą plokštumą ir apatinę tankesnę, gestiškesnę (ir įsižiūrėjus – groteskiškesnę) tekstūrų bei atspalvių masę. Kompozicija remiasi į horizontalią liniją, kuri daugmaž per vidurį nubrėžia ribą – ji veikia kaip pagrindinis orientyras ir sukuria tariamos erdvės įtampą tarp „dangaus“ ir „žemės“, tačiau, kaip neretai nutinka Žungailos kūriniuose, taip pat siūlo kryžkelę, žvilgsnio sutrikdymą. Centrinė šviesesnė juosta ir vertikalių variacijos suteikia drobei savotišką tinklelį, tarsi architektūrinį karkasą po paviršiumi, kuris, peržvelgus purkšto dažo rūką, virsta kapinėmis. Spalvinė paletė sutelkta – dominuoja juodi, tamsiai pilki ir žemiški tonai su retomis šviesesnėmis prošvaistėmis, kurios veikia kaip akcentai ir atkreipia žvilgsnį į vidurio horizontalę. Toninis kontrastas nėra aštrus – šviesesni elementai pasirodo kaip rūkas per tamsius sluoksnius, todėl bendras efektas miglotas, kartais net atrodo kaip apdegintas paviršius. Mintimis tai nuveda ir prie Jono Gasiūno kūrybinių principų – nesinori nepaminėti to, kas akivaizdu. Gali būti, kad Lietuvos meno lauke dar kurį laiką prie to stoviniuosime. Ir ne be reikalo.

Vis dėlto erdvės pojūtis kūrinyje dviprasmiškas – drobė vienu metu siūlo ir plokštuminį, ir perspektyvinį skaitymą: viršutinė dalis gali būti suvokiama kaip sunkus dangus, tiršta dūmų juosta, o apatinė – kaip tankus, neaiškus reljefas. Horizontas kūrinyje tampa tik idėja, struktūra – erozija, o tai man kelia šiek tiek vienišo laukimo nuotaiką: drobė tarsi fiksuoja laiko poveikį, nyksmo procesą. Galutinė estetinė funkcija – ne pateikti aiškų vaizdinį pasakojimą, o sukelti jutiminį atsaką: stebėdamas kūrinį žiūrovas priverstas patirti grynąjį estetinį svorį. Ir vis dėlto šis darbas parodos kontekste man atrodo išskirtinis. Kitus galima grupuoti, tad pasirinksiu dar porą iš (mano galva) dviejų likusių grupių – plakatų bei artefaktų.

Iš artefaktų grupės pasirenku pavargusiai baltą drobę su lakoniškai pateiktu Jėzaus nuėmimo nuo kryžiaus motyvu. Visas paveikslas remiasi į juodo dažo ir jo fono bei motyvo sąveiką. Karališkas dėmesio sutelktumo kiekis. Kompozicija – centrinė, o vertikali figūra užima beveik visą drobės plotą. Siluetas išpurkštas minkštai, netiksliai, kontūrai išlieka tirpūs ir trapūs, be aiškių ribų. Foninę plokštumą atlaidžiai galime vadinti monochromine, sukuriančia ryškų kontrastą su tamsiu išpurkštu vaizdu. Faktūra lygi, tačiau daranti minkšto šiurkštumo (taip!) įspūdį dėl pačios technikos, kuri jau savaime kuria netolygią toninę struktūrą. Kompozicijos dinamika kylanti – figūros masė labiausiai koncentruota vidurinėje ir viršutinėje dalyse, o apačioje tamsūs plotai sunyksta, pereidami į lengvesnę dispersiją. Erdvės pojūtis minimalus – vaizdas plokštuminis, sustabdytas, tarsi greit išnyksiantis. Bendras efektas balansuoja tarp atpažinimo ir tirpsmo: figūra egzistuoja kaip nuoroda, bet jos forma – efemeriška, veikiau atmosferinė dėmė nei konkretus naratyvinis vaizdinys. Kaip keistas atsiminimas, kurio neturėjai.

Paskutinį renkuosi (tarsi surūdijusio) plakato grupės paveikslą. Šio kūrinio kompozicija susideda iš fragmentiškų, tarpusavyje persidengiančių stačiakampių ir vertikalių plokštumų, kurios sudaro asimetrišką, bet subalansuotą struktūrą. Vyrauja tamsūs, rusvai raudoni tonai, sukurti tankiai purškiant ir sluoksniuojant, o tai suteikia paviršiui rūdžių ar nuosėdų efektą. Įterpti šviesesni, gelsvai pilki segmentai ir vertikalus X formos motyvas (jis kartojasi ir kitose drobėse) veikia kaip kontrastiniai akcentai, išskaidantys sodrų foną. Tekstūra – vienas stipriausių elementų. Matyti sluoksniavimas, galimi trinties pėdsakai, braižymai ar purškimo kaip gesto žymės, o tai suteikia drobei materialiosios realybės jausmą – ne vien spalvų laukas, bet ir rūdžių, dėmių, senėjimo ar ištrynimo geologija.

Geologiją nuolat norisi turėti omeny mąstant apie šią parodą, šalia archeologijos. Kompozicijoje aiškiai juntama vertikali trauka, kurią stiprina aukšti, pailgi formų fragmentai, o spalvinė ir faktūrinė įtampa tarp tamsių, nudusintų, beveik metalinių atspalvių ir išblukusių intarpų formuoja vizualinį gylį, nors drįsčiau teigti, kad gylis šioje kūrinių grupėje nėra siekiamybė. Efektas – sluoksniuotas, erodavęs paviršius, kuriame struktūruota kompozicija susilieja su ekspresyvia faktūra. Pastaraisiais mėnesiais man tenka daug mąstyti ir kalbėti apie skulptūrą, neretai skulptūros grožis atsimuša į tai, iš ko ji padaryta ir į akivaizdų skulptoriaus mėgavimąsi pačia medžiaga bei jos vidinėmis savybėmis, jų kitoniškumu. Atrodo, kad ir Žungaila išprovokuoja medžiagą kalbėti. Ji ne tik būdas perteikti žinutę, bet ir pati yra reginys, vertas viso laiko bei dėmesio.

Baigsiu tiesiog išsakydama tai, apie ką galvojau nuo šios tekstų serijos pradžios. Tai mąstymo ir matymo užduotis pačiai ir, tikiuosi, skaitytojui. Šią neskaitymo ir žiūrėjimo praktiką pradėjau dėl tiek sau, tiek bendram kritikos laukui įsivardinto trūkumo. Ar neatrodo, kad per minkštai žiūrime į kūrybą? Tą, kuri remiasi konceptu ar mintimi tiek, kiek amatu? Šita problema prasideda dar akademijoje – ir kritikus lavinančiose, ir menininkus ugdančiose katedrose. Nėra kas sukritikuotų, nėra kas gerai ir nutapytų. Menotyrininkai neretai nežino, ką reiškia tepti dažą, tai ir nesiima apie tai konstruktyviai rašyti. Aš dažą tepiau devynerius metus, net jei ir labai prastai. Bet žinojau savo klaidas. Ir žinojau, ką tai reiškia, nors kūrybinių kančių ir nepatyriau, nes menininke būti nebenorėjau jau po pirmų metų dailės mokykloje. Menotyrininkai nebeturi žinoti, ką reiškia atkartoti natūrą savo kailiu, bandyti kurti. Taip ir daromos meškos paslaugos visoms pusėms. Prastas menas, prastas parengimas jį kurti, prastas parengimas jį objektyviai kritikuoti ir skystablauzdžių kupinas meno laukas. Kad gerai tapytum – turi pažinti natūrą, kad gerai kritikuotum – turi suprasti pamatinius ir esminius (įvykstančius prieš ekspozicijos salę) kūrybos bei jos proceso aspektus. Meskit į mane akmenį. Laukiu.

P. S. Būsiu atvira – su Žungaila teko susirašyti dėl vieno klausimo, kuris man kėlė didį nerimą, o susirašiusi dar ir sužinojau, kad pirmu ėjimu praleidau paslėptą jėzusų inkliuzą. Grįžusi ir parklupusi ant kelių jį radau. Tas mano nerimas susijęs su kilusiu klausimu: ar viskas įvykę tik menininko rankomis (ar niekas, pavyzdžiui, nebuvo atspausta ant drobės prieš tapant)? Tačiau Žungaila patvirtina, kad „viskas ranka. Koja kartais. Nagais.“

Paroda veikė iki lapkričio 8 d.

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius)