Ne savo noru

Kodėl verta kalbėti apie sovietmetį? Pirmiausia todėl, kad mes vis dar neįstengiame suprasti, koks didelis ir visa apimantis yra to laiko traumų gumulas. Neišsakomas turinys, įsismelkęs į kasdienius, jau visai kitą reikšmę turinčius žodžius, tebestringa gerklėje. Vienas iš tų žodžių – „kariuomenė“.

Jaunų žmonių ėmimą į sovietinę kariuomenę (toliau – SK) apskritai galime įvardinti kaip ilgiausiai, nuosekliausiai ir plačiausiai sovietinės sistemos vykdytą, gerai organizuotą nusikaltimą prieš pamatines žmogaus teises į sveikatą, gyvybę, orumą. Kiek ši institucija suluošino, išprievartavo, tyčia ir per aplaidumą nužudė Lietuvos vyrų; kiek jų nusižudė, kiek dar dabar varginami potrauminio sindromo – tikslių skaičių niekada nesužinosime, nes duomenys buvo klastojami, įslaptinami, grasinimais tildomi net artimieji. Tačiau kalbame apie tūkstančius vyrų.

Siaubo ir skausmo gumulą ryškiai pamačiau atsitiktinai – greta sudėjusi kareiviškus tapytojų autoportretus: Arvydo Šaltenio (1987), Povilo Ričardo Vaitiekūno (1967) ir Romano Vilkausko (1977). Į mane žvelgė trys jaunuoliai, kurių kūnai surakinti įtampos, o žvilgsniai skrodžia kiaurai, lyg prašytų pagalbos, lyg bandytų pasakyti, – bet kalbėti nevalia. Stingdantis vienišumo jausmas. Vėliau, irgi netyčia, aptikau Sauliaus Mažylio miniatiūrinius tapybos darbelius, kuriuos jis paštu siuntė namo iš būtinosios sovietinės tarnybos Ukrainoje. Nejučia įsitraukiau.

Tyrimo ir parodos tvirtas palaikymas iš kultūros bendruomenės įtikino, kad tema reikalinga. Ypač atkakliai dirbti prie temos ragino Jurga Minčinauskienė ir Kristina Kleponytė-Šemeškienė. Naujai kalbėti apie šias traumas verta ir dėl įtemptos dabarties situacijos, kai būtina nepamiršti šalies kaimyno veiklos metodų, ir todėl, kad, jei įvertiname reiškinio mastą, apie jį kalbėta neproporcingai mažai. 

Parodoje norėta kondensuoti buvimo sovietinėje kariuomenėje sukeltų pojūčių ir jausmų spektrą per autentiškus SK būtinąją tarnybą atlikusių dailininkų vaizdinius, fiksuotus tarnyboje, iškart po jos ir vėliau – grįžtančių košmarų forma; įtraukiant rašytinę refleksiją – dokumentus, prisiminimus. 

Parodos menininkus pagal tarnybos laiką galime suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji grupė – tarnavusieji XX a. 7-uoju dešimtmečiu: Arvydas Šaltenis (1964–1967, Gusevas / Gumbinė, Kaliningrado sritis), a. a. Povilas Ričardas Vaitiekūnas (1964–1965, Duobelė, Latvija) ir a. a. Romanas Vilkauskas (1968–1970, Kaliningrado sritis). Antroji  – būtinąją tarnybą atlikusieji 9-uoju dešimtmečiu, bręstant Lietuvos nepriklausomybės siekiui, kai Baltijos šalių jaunuoliai laikyti vis nepatikimesniais: Saulius Mažylis (1982–1984, Charkivas, Kyjivas, Ukraina), Gintaras Zinkevičius (1983–1985, Tukumas, Latvija), Jonas Vaitekūnas (1984–1986, Vilnius), Ričardas Šileika (1986–1988, Ulan Erge, Kalmukijos autonominė sritis), Darius Žiūra (1988–1990, Chabarovskas, Rusijos Tolimieji Rytai), Aidas Bareikis (1987–1989, Afganistanas). 1983–1985 metais a. a. Romo Juškelio fotografuota serija „Rezervistai“ primena, kad ir po to, kai iš kariuomenės ištrūkstama, sovietinė valdžia pasilieka teisę bet kada sušaukti rezervistus pratyboms į sborus.

Tapyboje SK temą daugiausia yra plėtojęs Arvydas Šaltenis, jo kūrybos albume apie tai plačiau rašė Raminta Jurėnaitė (Modernaus meno centras, 2014). Kitų autorių kūryboje ši tema pasireiškia didesniais ar mažesniais epizodais. O štai Aidas Bareikis tiesiogiai apie tarnybos laikotarpį iš viso nekalba, tačiau destrukcinių jėgų taikymas kūrybos procese, intensyvaus chaoso efektas instaliacijose, pažvelgus iš trauminės temos perspektyvos, atsiveria nauju rakursu – primena pokario muzikos posūkį į disharmoniją, kaip to meto jausminę tikrovę labiau atitinkančią raišką. Užtat Romano Vilkausko kūrinys kalba tiesiai šviesiai – raudonas, natūralaus dydžio karstas savo fiziniu buvimu įvardina sovietinės sistemos žudymų faktą. Sauliaus Mažylio drobė „2022 02 23“ (kurta 2024) praeitį sujungia su dabartimi.

Nors tarnybos geografija ir laikas skiriasi, visose istorijose rastume tuos pačius dėmenis: skurdas, alkis, beprasmė veikla, grėsmės ir nuobodulio stingdomas laikas, vienatvė; psichologiniu ir fiziniu smurtu paremti nestatutiniai santykiai ir jų kruvinos pasekmės. Tokiomis aplinkybėmis matyti užburiantys peizažai, patirta pagalba ir bičiulystės, sėkmės akimirkos – it stebuklai, bet sistemos pobūdžio visa tai nepaneigia. 

Paroda yra kaip daug didesnio reiškinio metonimija – juk svarbios ir čia neįvardytos istorijos, kūriniai, prisiminimai, jausmai, pauzėse tūnantis turinys. Dėkoju menininkams, kurie geranoriškai sutiko kalbėtis, ir nuoširdžiai suprantu nutarusiuosius neprisiminti. Paroda norima šiandienos aplinkybių fone reflektuoti tą skausmo, gėdos, nusivylimo, pasišlykštėjimo, siaubo, gedulo gumulą ir prisidėti prie tokių žodžių kaip „vyriškumas“, „kariuomenė“, „garbė“ reikšmės perkūrimo pagal mums brangias vertybes.

x

Gilindamasi į temą supratau, kad, be asmeninių, labai individualių su SK susijusių traumų, ryškiai apčiuopiama ir kolektyvinė trauma, kuri vienaip ar kitaip yra palietusi bene visus. Mes tiesiog daug ką pamirštame, nes prisiminti nesinori. Įvykiai nutolo, tačiau poveikis liko: grįžta košmariškais sapnais, atsitraukimu nuo emocijų, pasireiškia neaiškiomis baimėmis, nerimu. 

Ne viename pasakojime apie tarnybą daugiausia įtampos kelia virsmo į smurto tęsėją situacija, išlikimo dilema ir gyvenimo su bjaurojančia patirtimi klausimai. Patirčių aprašymų gausesnėje atsiminimų knygoje Sovietų armijoje (Baltos lankos, 2013) Tomas Rekys pasakoja apie nusivylimą, kai atėjęs prie klausyklos išpažinti savo elgesio nebuvo išklausytas (kas buvo kariuomenėje, nesiskaito...). 

Apie baisumus sovietų kariuomenėje plačiau prabilta po Artūro Sakalausko atvejo 1987 m., kai neatlaikęs kankinimų jis išžudė 8 tarnybos „draugus“. Apie tai pasakojama Gintaro Zinkevičiaus drauge su Agne Narušyte išleistame Kareivio dienoraštyje (Artbooks, 2014). Leidinio vaizdinė dalis atkartoja dembelio – tarnybą baigiančio kario – albumą: įvaizdina tarnybos metus, draugus ir kūrybinius gebėjimus nuotraukomis, atsiminimais. Tačiau neatrodo, kad Zinkevičiaus pasakojimas keltų norą įsiminti, – vaizdai veikiau ironiški (kad ir nuotrauka prie pisuarų), o ir nemažai veidų tušti. Verčiant puslapius apima dviprasmiški jausmai, nejauka.

1988 metais rašytojas Sigitas Parulskis žurnalo Sietynas 3-iame numeryje prabyla apie savo patirtis kariuomenėje. Rašinyje „Kokios spalvos nakties viršūnė? (Vyriškumo mokyklos pamokos)“ pasakoja apie „pažeminimo meną“, kurio „viduramžiai pasidrovėtų“, apie troškimą būti sužalotam, kad nors kiek galėtum atsikvėpti ligoninėje, apie pastangas išlikti bet kokia kaina, nuolatinį mirties artumą ir permainymo į kankintoją siaubą. 

Gedulo banga auga, 1989 m. įkuriama Lietuvos moterų sąjunga, telkusi Lietuvos visuomenę rūpintis Lietuvos jaunuolių gelbėjimu nuo sovietinės kariuomenės baisumų. Surinkti faktai, liudijimai apie žūtis ir suluošinimus tapo svarbiu atsiskyrimo nuo sovietų sąjungos siekio argumentu, teisėtu skundu. 

1991 m. išleidžiama ilgai rinkta liudijimų knyga Prašė neverkti (sudarė Vytautė Žilinskaitė; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) – „motinų, tėvų, artimųjų laiškai ir pasakojimai apie žuvusius būtinoje karinėje tarnyboje Lietuvos vaikinus“ (tik dalis archyvo).  Sudarytoja atkreipia dėmesį, kad mirčių priežastys ir net žuvusiųjų (dingusiųjų) sąrašai buvo klastojami, slepiami, todėl iki šiol sudėtinga įvardyti nusikaltimo prieš mus mastą. O tėvų ir artimųjų gedulas buvo tarsi nelegalus, teisybės paieškos susidurdavo su panieka. 

Žuvusių karių artimųjų pasakojimuose vis kartojasi žodis „(ne)leido“. Pavyzdžiui, į laidotuves „[a]tvykti leido tik motinai. Kadangi vienai motinai tokia kelionė buvo per sunki, tai niekas ir nenuvažiavo. Dalinys brolio palaikų mums neatsiuntė, o kai Anykščių kariniame komisariate prašėme leidimo juos parsigabenti, gavome atsakymą, kad žemė visur vienoda, palaidos tenai“ (p. 89). Šiai sistemai žmogus buvo niekas, statistinis vienetas. 

Įžangoje Vytautė Žilinskaitė prabyla apie socialinę nelygybę: „[N]eturiu žinių, kad cinkuotame karste būtų grįžęs atsakingo pareigūno, aukšto valdininko, turtingo prekybininko vaikas. Be to, tarp žuvusiųjų labai maža vilniečių“ (p. 6). Iš tiesų daugybė jaunuolių, vengdami kariuomenės, „prisiorganizuodavo“ medicininių įrašų. Patikimiausi buvo iš psichiatrijos įstaigų, nes kas gi norės duoti ginklą nestabilios psichikos žmogui? Apie tokius savo ir kolegų „pagulėjimus“ ligoninėje kaip įprastą gynybos formą man yra pasakojęs a. a. Liudvikas Jakimavičius. Apie siekį patekti į psichiatrijos ligoninę kaip maišto formą rašo ir Tomas Vaiseta monografijoje Vasarnamis (Lapas, 2018). Anot Vaisetos, atpažinę šauktinio situaciją dalis gydytojų padėdavo simuliuoti diagnozę, tačiau ne visi. Būta ir tokios nuomonės: jei jau žmogus ryžtasi gultis į psichiatrijos ligoninę, vadinasi, jis nėra sveikas. 

Apskritai sovietmečiu visose srityse buvo susimanyta įvairiausių būdų, kaip apeiti prievartinę tvarką. Tačiau niekas negalėjo būti saugus, nes sistema nemenku mastu funkcionavo per bausmes. „Šiandien gali žibėti Kremliaus aukštumose, rytoj – pūti Sibire, net nesuprasdamas už ką“ (Tomas Rekys, Sovietų armijoje, p. 17). Kariuomenė, beje, irgi buvo viena iš bausmės formų, turėjo šiam reikalui specialius batalionus. 

Kad solidi tėvų padėtis visuomenėje ne visada gelbėdavo, byloja Arūno Tarabildos (1934–1969) atvejis. Petro ir Domicelės Tarabildų sūnus, irgi dailininkas, nuo mokslų pradžios VDI išsiskyrė talentu. Anot menotyrininkės Ingridos Korsakaitės, „[e]nergingas ir geras organizatorius A. Tarabilda reiškėsi visuomeniniame Instituto gyvenime, komjaunimo bei studentų mokslo draugijos veikloje. […] Didžiulį Instituto vadovybės ir partinių organų nepasitenkinimą sukėlė masinis Vilniaus studentų susibūrimas Rasų kapinėse prie J. Basanavičiaus ir M. K. Čiurlionio kapų per 1956 m. Vėlines. Arūnas ten aktyviai dalyvavo. Be to, jis išdrįso viešai kelti klausimą dėl Gedimino vardo grąžinimo Vilniaus Stalino prospektui. Išliko ir legendinis pasakojimas apie tai, kaip jis sutrukdė valdžiai, nusprendusiai nuimti kryžių nuo Šv. Kazimiero bažnyčią vainikuojančios karūnos. Visa tai nepraėjo be pėdsakų: 1957 m. A. Tarabilda pašalinamas iš komjaunimo ir Dailės instituto. Netrukus pašauktas į sovietinę armiją, karinę tarnybą atlieka sveikatai kenksmingomis sąlygomis drausminiame batalione Sverdlovsko srityje.“ Dėl radiacijos poveikio dailininkas mirė būdamas trisdešimt penkerių. 

Ir šiandien imperiniame kaimynų mąstyme žmogus išlieka lygiai toks pat bevertis. Tuo galime įsitikinti stebėdami, kaip organizuojami puolimai Ukrainoje – tiesiai į mirtį siunčiant tūkstančius žmonių, proveržio siekiant „gyvos mėsos“ kiekybe, sadistišku elgesiu su dezertyrais, marinimu badu ne tik įkaitų, bet ir savų karių. Todėl turime nepamiršti, kad žūtbūtinė gynyba nuo tokio kaimyno nėra tik nuomonės – tai gyvybės ir orumo klausimas.

Anot Žilinskaitės, ilgai slopintas gedulas dėl kariuomenėje ir apskritai sovietmečiu niokotų gyvenimų ypač prasiveržia po kruvinų 1991 m. sausio 13-osios įvykių, į dienos šviesą keliami faktai, liudijimai. Tačiau ilgainiui kalbos apie patyrimus sovietų kariuomenėje prislopo. Santūrų temos rusenimą galbūt galima aiškinti užsilikusia sovietine vyriškumo samprata (tikri vyrai turi būti stojiški, jie viską atlaiko, nesiskundžia ir neverkia, siekia dominuoti, nerodo silpnumo), žmogišku noru užmiršti pažeminimą, išvengti aukos pozicijos. Galbūt nesitikima, kad kam nors įdomu, rūpi. Ko gero, svarbiausią priežastį įvardino Rimantas Kmita: „[S]ovietmečio pabaigoje karių problemos toli gražu nebuvo prioritetinės, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jos tapo tarsi ir svetimos valstybės atsakomybe.“* Nebeliko kaltininko, išsikalbėjimai keliavo į niekur. Tačiau tai ne visai tiesa. Šių patirčių suvokimo reikia mums patiems ir pačioms.

Tai liudijo didelis 1993 m. išėjusios ir keliskart perleistos (Colibris, 2008, 2010) Zigmo Stankaus knygos apie karinę tarnybą Afganistane Kaip tampama albinosais populiarumas. Sigito Parulskio romanas Trys sekundės dangaus buvo perleistas net penkis kartus (Baltos lankos, Alma litera, 2002, 2004, 2005, 2008, 2015). Tema vis atgyja. Ji nuodugniai išplėtota Tomo Rekio atsiminimų knygoje Sovietų armijoje (Baltos lankos, 2013), Raimondo Buikaus autobiografiniame romane Nuotrauka dembelio albumui (Alma littera, 2018). 

Kad būta noro „išrašyti“ iš savęs kariuomenę, liudija ir Ričardo Šileikos straipsnelių ciklas, ėjęs Jonavos laikraštyje 1991 metais; taip pat Šileikos eilėraštis ir esė Kęstučio Navako sudarytoje rinktinėje Lyrika plius (Alma littera, 2019). Įspūdžių mozaiką galima pildyti skaitant Gintaro Beresnevičiaus laiškus iš Nachičevanės Vytautui Ališauskui (spausdinti žurnale Naujasis Židinys-Aidai, 2017 nr. 6), Vytaro Radzevičiaus memuarinį apsakymą Nemune (2025 sausis) „Krovinys Nr. 200“. Vaizdingą epizodą apie kariuomenę rasite ir Dariaus Žiūros Diseryje (Kitos knygos, VDA leidykla, 2024). Autentiški pamąstymai ir prisiminimai skelbiami istoriko Ramūno Trimako inicijuotoje ir parengtoje pokalbių su anoniminiais pašnekovais serijoje „Sovietinio kareivio prisiminimai: apie ką vyrai tyli“. 

Apie kariuomenę ne kartą yra užsiminęs rašytojas Herkus Kunčius, o šiai parodai parašė atskirai. Labai tiesiai ir dalykiškai. Kaip ir daugelis kitų, jis įvardina sovietinėje kariuomenėje vykusios seksualinės prievartos faktą. Pažindinantis su medžiaga, labai aiškiai buvo matyti, kad seksualinio pažeminimo formatas pirmiausia labai raiškus ir gausus kareivių (ir karininkų) kalboje, tačiau ne tik kalboje. Galvojant apie tai, darosi aiškiau, kodėl taip isteriškai ir su siaubu sovietų sąjungos areale kalbama apie homoseksualumą. Ar nebus ši žmonių santykių forma suvokiama vienprasmiškai – pirmiausia siejama su fizine prievarta, žeminimu, reiškiančiu pasmerkimą grupėje ar net mirtį?  

Tačiau verta įvardinti ir savo gebėjimą atsitiesti, ignoruojant buką niveliaciją, griebtis gyvasties ir kūrybos. Tarnybos metu kolegos nufotografuoti Dariaus Žiūros portretai rodo, kad ir tokioje įtemptoje, iškreiptoje aplinkoje įmanomas ir laisvas žvilgsnis, ir jaunatviškai įžūlus savęs teigimas.

Atsigręžę į praeitį galime konstatuoti, kad gerokai nutolome nuo sovietinio marazmo, o kariuomenių – anos ir mūsų – nė lyginti neįmanoma, tačiau su emociniu palikimu dar yra ką nuveikti.

*„Papasakoti traumą: Sigitas Parulskis apie tarnybą sovietinėje armijoje“, in: Virsmo link. Vėlyvojo sovietmečio literatūros socialumas ir estetinė raiška, sud. Rimantas Kmita,Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024, p. 397.

Šis tekstas yra parodos „Ne savo noru“ katalogo dalis.

Paroda veikia 2025 m. lapkričio 11 – gruodžio 31 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (kuratorė Monika Krikštopaitytė).

Lydinčioji programa:
Lapkričio 27 d. 18 val. vyks diskusija „Kariuomenė, vyriškumas, garbė – sampratų kaita“.
Renginys bus filmuojamas.

Diskusijoje dalyvauja:
Linas Dungveckis – 23 metus dirbo kariuomenėje: Oro gynybos batalione ir Lietuvos karo akademijoje; atsargos karininkas, vadovų konsultantas.

Aurimas Navys – karybos apžvalgininkas, buvęs specialiųjų operacijų pajėgų karininkas, gynybos ir saugumo ekspertas, psichologas.

Darius Žiūra – menininkas, meno daktaras (2017) ir rašytojas, išleidęs autobiografinės prozos knygą „Diseris“ (2024), Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2024).
Moderuoja dailėtyrininkė Monika Krikštopaitytė.

Lapkričio 14 d. (penktadienį) ir gruodžio 12 d. (penktadienį) 17 val.:

Ekskursijos parodoje su kuratore Monika Krikštopaityte (registracija nereikalinga).

Detalesnė informacija:

www.graphic.lt