Arūnės Tornau paroda „Prieglobstis“ Pamėnkalnio galerijoje
Iš pradžių būna ankstyvas pavasaris: pamažu išeina įšalas, nuo šakų dingsta sniegas, išbrinksta pumpurai, upeliais virsta ir išplaukia ledas, žemę dengia vien parudavę pušų spygliai, išryškėja nupjauti medžiai. Pavasarį miške vis dar daug erdvės. Yra vietų, kur pakyla vanduo, apsemia samanas, parudavusius žolynus ir krūmynus. Traukte traukia tankumynai, kur galima paskęsti. Į dangų tiesiasi medžių kamienai.








Tarptautinė paroda „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“
Istorijų namuose veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) kartu su Europos ir Viduržemio jūros regiono civilizacijų muziejumi (Mucem), esančiu Marselyje, surengta paroda, skirta 1900, 1935 ir 1937 metų Lietuvos prisistatymams Paryžiuje (koncepcijos autoriai ir kuratoriai Raphaëlis Bories ir dr. Miglė Lebednykaitė, bendrakuratorė Miglė Banytė).





Julijos Pociūtės paroda „Šabakštynas“ galerijoje „Arka“
Šiandien meno parodos džiugina vis drąsesne įvairių mūsų laiką persmelkiančių simptominių problemų refleksija: permąstomos ir susigrąžinamos kartų istorijos, kritiškai vertinami visa ardantys geopolitiniai konfliktai, kalbama apie visuomenės paraštėse atsidūrusias bendruomenes ar kompleksiškas tapatybės įtampas. Turbūt kur kas rečiau parodų rūpesčio akiratyje atsiduria pats rūpestis, atsiskleidžiantis plačiau nei kuratoriniame tekste deklaruojama pamatinė vertybė.








Pokalbis su iliustratoriumi A.Bran
Iliustracijos „Menų spaustuvei“ – ne tik dekoracijos, bet ir vienas būdų kurti ryšį su savo auditorija. Pernai žiemą tarptautinio vaikų ir jaunimo festivalio „Kitoks“ iliustracijos ne tik atkreipė žiūrovų dėmesį, bet ir tapo karštų diskusijų temomis, o socialiniuose tinkluose vis dažniau pasirodo abstraktūs „Menų spaustuvės“ personažai. Šių vizualų kūrėjas – iliustratorius Artiom Brančel, kūrybinėje bendruomenėje pažįstamas pseudonimu A.Bran.







Paroda „dulkių sukilimas“
Dulkės kaip simbolio reikšmė manyje įsirėžusi kaip verkiančios bejėgystės išraiškos reikšmė. Jobo knygoje šis taria: „Kodėl neatleidi mano nusižengimo / ir nepanaikini mano kaltės? / Juk netrukus gulėsiu dulkėse, / manęs ieškosi, bet manęs nebebus.“ Parodos „dulkių sukilimas“ (kurator* Nunilo Rumbutis, Marijonas Verbel, Viltė Barbora Vilūnaitė) pavadinimas pirmiausia mane veda į nuojautą, kad dulkės – muziejaus darbuotojai, o sukilimas – ši paroda.
...atėjęs į parodą klausi Wi-Fi slaptažodžio. Neringos Poškutės-Jukumienės paroda „POV“
Internetas mus išmokė jausti per atstumą, pasitelkiant svetimus veidus ir svetimas tragedijas. Ar žinote tą būseną, kai egzistencinis nerimas redukuojamas į dvimačius pikselius ir nuleidžiamas į socialinių tinklų kanalizaciją? Prieš kurį laiką internetas užjautė pingviną, kurio vidinę dramą ramiai ir be jokio patoso įgarsina vokiečių režisierius Werneris Herzogas.








Pokalbis su menininke Jurga Šarapova
Su Jurga Šarapova susipažinome dirbdamos Vilniaus dailės akademijos (VDA) muziejuje. Nuo tada mūsų pokalbiai tarsi neturi pradžios ir pabaigos, mintys greitai susipina, šuoliuojame nuo buities iki diskusijų apie parodas, ir taip pirmyn atgal. O šis daug temų aprėpęs pokalbis vyko paskutinėmis 2025 m. spalio dienomis, kai Jurgos diplominis darbas dar kabėjo VDA muziejaus archyvuose, mūsų užnugary.




Dalios Kasčiūnaitės paroda „Mėlyna rūdžių lyrika“
Manau, kad kiekvienas parodų lankytojas, meno mylėtojas, menotyrininkas turi savo istoriją apie Dalią Kasčiūnaitę, savo santykį su jos paveikslais ir jų paliktais prisiminimais. Prisimenami ankstyvieji darbai, vėliau – jų transformacijos, pastebėtos ypatingos detalės ir jų kaita: vienų išnykimas, kitų evoliucija. Kiekvienas gali turėti ir savas ištarmes, skirtas Dalios paveikslų kategorizavimui.






Julijos Skudutytės paroda „Amuletai“ Pamėnkalnio galerijoje
Keistenybės mane traukia kaip drugį neaiškus šviesos šaltinis, kažkur toli blankiai apšviečiantis erdvę. Neseniai pagalvojau, kad gal kiekvienas žmogus savyje turi bent mažą procentą serijinio žudiko. Gal kartais norėtum šaligatviu lėtai einančią porą pastumti po mašinos ratais, bet juk to nepadarai, tiesiog apeini. Tokių minčių kyla visiems, nors ir nenorime to pripažinti.








Jaakovo Blumo paroda „Multivisata“ Kauno paveikslų galerijoje
Išmaterialintas, tačiau kartu paradoksaliai kūniškas ir apčiuopiamas objektas – toks pirmas įspūdis atėjus į Jaakovo Blumo parodą „Multivista“. Kauno paveikslų galerijos erdvėje kūriniai atsiskleidžia ne kaip vaizdai, bet kaip buvimo formos, veikiančios kūną ir jutimus. Blumui būdingas konstruktyvizmas čia įgauna psichodelinį posūkį. Geometrija tampa gyva, pulsuoja energija, o medžiagų ir kolorito kontrastai kuria intensyvią jutiminę erdvę, artimą opartui ir kinetiniam menui.







