Dailė

Aurelija Maknytė

Keletą mėnesių pabuvojusiems kartu parodoje „Kunstkamera“

Pagrindiniai veikėjai: atsiskyrėlis, moteris-paukštė (pranašė vardu Gamajunas), Sibilė (akla pranašė, kalbanti hegzametru).

Aistė Kisarauskaitė

Dvi Dalios Truskaitės instaliacijos parodoje „Dešinė, kairė, dešinė“

Tik jei matai, kokios sunkios dėžės su Dalios Truskaitės stiklais, kuriuos ji pakavo daugybę dienų, kaip komplikuota ir baugu kabinti juos prie sienos ar, tuo labiau, erdvėje, kad nenudužtų, nenutrupėtų nė vienas kraštelis, kad išlaikytų metalas, tik tada gali suvokti, kokia tai sunkiasvorė ir beprotiškai trapi stiklo materija. Tačiau atsiradus laiko ir erdvės atstumui, vėl mintyse plevena stiklo lapeliai, tokie lengvi, kad ne krinta, o pasisiūbuodami sklendžia ant grindų. Kartais pagalvoju, kokios tos grindys, – ne, nemačiau Dalios Truskaitės „Uždengti“ Venecijoje, bet neabejoju, kad barokinės įvairiaspalvio ornamento „Palazzo Loredan“ terazzo grindys nė nedunkstelėjo, šiems truputį pasiglamžiusiems nuo kelionės lapeliams nusileidus.

Rokas Dovydėnas

Dalios Truskaitės ir Ksenijos Jaroševaitės parodos Grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“

Vilniuje, Grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“, iki sausio 27 d. veikia dvi parodos: antrame aukšte – Dalios Truskaitės „Dešinė, kairė, dešinė“ ir ekspozicijų salėje „+“ – Ksenijos Jaroševaitės „Šiupinys“. Parodos gana skirtingos, nors ir esama nemažos bendrystės.

Vidas Poškus

Paroda „Paveikslas ir modelis“ galerijoje „Medūza“

Kalbant apie bet kurią parodą, iš akiračio neįmanoma ir negalima patraukti vietos ir erdvės, kur vyksta ekspozicija. Svarbu yra ne tik interjeras, bet ir išorė, netgi priėjimas prie jos. Sakykime, vienaip tūlas pėdina Latako gatvele, pasiruošęs nuo balų vandeniu besitaškančių automobilių pasislėpti antrajame „Kairės–dešinės“ aukšte ar gurgždančiu laminatu pasidabinusiose galerijos „Akademija“ salėse. Ypatingo įkvėpimo dozę ne vienas turbūt patiria nuožulniu užkopimu pro žydinčias sakuras ir Jono Mikėno „Pirmąsias kregždes“ (keista, kad jų dar nenuvertė, juk tokį progresyvų dangoraižį jų vietoje būtų galima pastatyti!) prasibrovęs į Nacionalinę dailės galeriją.

Gerda Šertvytytė

Prie vieno paveikslo: Prano Domšaičio „Bėgimas į Egiptą“

Kai vaikščiojau po Nacionalinės dailės galerijos nuolatinę ekspoziciją, šviesioje baltų sienų salėje mano dėmesį patraukė žmonių figūros, įrėmintos tamsiame fone. Pirmiausia užklupo baimė ir užuojauta šiai grupelei, nes vaizdinys sugrąžino į vaikystę ir priminė jos siaubą – tamsą. Turbūt ne vienas galėtų sutikti, kad visiška juoduma kambaryje buvo potencialiai pavojinga aplinka susidurti su šviečiančiomis raudonomis akimis, aštriomis iltimis ir nagais, priklausančiais pasakų, animacijos ar vyresniųjų pasakojimų iliustruotiems monstrams. Laimingiesiems, kurie galbūt to nepatyrė, galiu pateikti pavyzdį, kokia strategija pasinaudodama išvengdavau baubo planuojamo pagrobimo: nuo elektros jungiklio pora atsispyrimų peršokdavau visą kambarį, vos jame išjungusi šviesą. O turbūt ir suaugusiems žvelgiant į juodą miško tankmę kartais kyla klausimas: ar ten nėra ko bijoti?

Menininkių sukurtos aplinkos 1956–1976 m.

Rugsėjo 8 d. Miuncheno muziejuje „Haus der Kunst“ atidaryta tarptautinė paroda „Kitų erdvių viduje. Menininkių sukurtos aplinkos 1956–1976 m.“ (Inside Other Spaces. Environments by Women Artists 1956–1976).

Rokas Dovydėnas

Pokalbis apie Latvijos keramikos bienalę „Neramūs vandenys“ – organizavimo rūpesčius, laimėjimus ir naujoves

Latvijos keramikos bienalė, rengiama Latvijos šiuolaikinės keramikos centro, veikia Daugpilyje, Marko Rothko meno centre. Paroda „Neramūs vandenys“ veiks iki vasario 18 dienos. Kaip rašoma parodos anotacijoje, vanduo daugelyje pasaulio mitų yra gyvybės pradžia. Nuo jo dieviška jėga atskiria žemę, gyvybę ir visa kita. Neramius vandenis sunku užčiuopti fiziškai – tai puiki metafora keramikos parodai. Juk molio darbai yra ne kas kita, kaip laike sustabdytas judesys, iš molio degimo metu pašalinant vandenį.

Jei nuspręstumėte aplankyti 365 Lietuvos piliakalnius, pirmiausia, ko gero, sudarytumėte jų sąrašą. Tikėtina, į jį įtrauktumėte vietas, kurias siūlo kelionių vadovai, kad pamatytumėte gražiausią atsiveriančią panoramą ir t.t. Jei planuosite aplankyti kas dieną po vieną, tikėtina, aplankysite ir labai neišvaizdžius, bet greta jūsų gyvenamosios vietos esančius piliakalnius. Jei sudarysite maršrutą, judėdami neišvengiamai pravažiuosite pro visus, didelius ir mažus, siekdami galutinio kelionės tikslo. Žinoma, kad taip turėsite galimybę pamatyti vietas, kurių nebuvo jūsų pirminiame sąraše, bet, šiaip ar taip, liks bent keli šimtai neaplankytų piliakalnių.

Monika Pakerytė

Ievos Trinkūnaitės paroda „Artimas“ Pamėnkalnio galerijoje

Apkabinimas. Įsikniaubimas nosimi į gyvūnėlio kailiuką. Nosies įkišimas į šaliką ar antklodę, kad būtų šilčiau. Artumas. Be viso to man, ir tikiu, jog daugeliui, išgyventi žiemą atrodo neįmanoma. Seniai nepatyriau, kad paveikslas mane apkabintų, bet šia šiluma ir nuoširdžiu artumu mane pasitinka Ievos Trinkūnaitės paroda „Artimas“ Pamėnkalnio galerijoje.

Gerda Mažeikaitė

Dar kartą apie parodą „Florentem“ Vilniaus paveikslų galerijoje

„Staiga nugriaudėjo žinia, kad mano sode auga iki šiol nematytos nepaprastos gėlės. Kad jas iš Amerikos, iš Mėnulio, kad net – iš po žemės parsigabenau. O tai mažų mažiausiai reiškė, kad čia tokia įdomybe niekas pasipuikuoti negalėjo. 1838 metais tuo atžvilgiu čia dar taip tamsu buvo, kad niekas aplinkui net pilnavidurių jurginų nebuvo matęs!“