Pokalbis su Aiste Kisarauskaite ir Roku Dovydėnu
Panevėžio miesto dailės galerijoje 2026 m. sausio 29 – kovo 1 d. veikė paroda „Daugiabalsė žemė“, skirta Vilniaus dailės akademijos (VDA) Keramikos katedros 95-erių metų sukakčiai. Eksponuoti 2020–2025 m. sukurti darbai, kurių autoriai – katedros studentai, jaunieji alumnai ir įvairių disciplinų dėstytojai. Apie šią parodą ir keramikos meno dabartį kalbamės su menininkais, tyrėjais, „Daugiabalsės žemės“ dalyviais – viena iš parodos kuratorių kritike Aiste Kisarauskaite ir VDA Keramikos katedros vedėju Roku Dovydėnu.








Panoptikumo refleksijos Augusto Serapino „Chair of the Invigilator“ instaliacijoje
Vasario mėnesį Bolonijoje, Fondazione Federico Zeri bibliotekoje, „ART CITY Bologna“ programos kontekste eksponuojamas Augusto Serapino instaliacijos „Chair of the Invigilator“ („Prižiūrėtojo kėdės“) fragmentas. Iš pirmo žvilgsnio – tai aukštos medinės kėdės, primenančios gelbėtojų bokštelius ar teniso teisėjų platformas. Tačiau ši vertikali konstrukcija funkcionuoja kaip subtili galios mechanizmo reprezentacija.






Eglės Gineitytės paroda „Prieškopio kabinetai“
Eglės Gineitytės parodos, arba tam tikro laiko ir erdvės vienijamos kūrinių kolekcijos, dažnai atsiranda išprovokuotos kokios nors ypač koncentruotos būsenos, potyrių, išgyvenimų. Kažkada buvo Pietų Prancūzija su levandų laukus ir tenykštes giraites primenančio kolorito motyvais (taip atrodė kūriniai po plenero tuose kraštuose) arba paprastas ėjimas į sodą, kur menininkė praleidžia daug laiko vasarą.








Paroda „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“
Laikotarpiu, kai kasdien girdime diskusijas apie saugumą, grėsmes ir gynybą, kai JAV karinės pajėgos užpuola Venesuelą ir pagrobia jos prezidentą, o Ukrainoje neįžvelgiame karo pabaigos, Šiuolaikinio meno centre vykstanti paroda „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“ (kuratoriai Virginija Januškevičiūtė ir Valentinas Klimašauskas) atrodo ne tik aktuali, bet ir neišvengiama.








Ringailės Marcinauskaitės paroda „Švęskim gyvenimą“ Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje
Patirtys, kurios ramina, primena, sugrąžina į pradžią, leidžia išgirsti tylą tarp dviejų minčių; patirtys, kurios žeidžia, bet atveria, kurios klaidina, bet moko abejoti, leidžia paklysti tam, kad rastum kryptį; patirtys, kurios sugrąžina vaikystės žaidimą, o jų taisyklės kuriamos čia ir dabar; patirtys, kurios primena, kad kiekvienas fragmentas yra visumos atspindys, kad atsitiktinumai daug ką lemia; patirtys, kurios leidžia būti – be vaidmens, be išankstinio atsakymo; kurios tampa tiltu tarp savęs ir kito, tarp žaidimo ir tikrovės, tarp akimirkos ir amžinybės.








Vieno paveikslo paroda: Vincentas Slendzinskis (1838–1909), „Vaidilutė“
Retai tenka lankytis vieno kūrinio parodose, todėl dar gruodžio pradžioje LNDM Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda (kuratorės Aistė Bimbirytė, Gabija Kasparavičiūtė-Kaminskienė, Joana Vitkutė), kurioje eksponuojamas vienas Vincento Slendzinskio (1838–1909) paveikslas „Vaidilutė“ (1873), suintrigavo. Kūrinio autorius istoriografijoje minimas kaip vienas produktyviausių XIX a. dailininkų, pasižymėjusių žanrinės įvairovės atžvilgiu neapsiribojančia kūryba: Slendzinskio palikimas apima portretus, religinę tapybą, mitologines, istorines, buitines kompozicijas ir kt.





Vytautės Jankūnaitės paroda Šlapelių muziejaus galerijos erdvėje
Diena prasideda kaip visada: Ukrainoje sunaikinta šeima – vyras ir trys mažamečiai vaikai, Kanadoje translytė jaunuolė nupyškino 9 žmones ir prisibaigė pati. Buvęs mūsų ministras atsisakė duoti parodymus korupcijos byloje, prezidento patarėja Skaisgirytė pareiškė turinti skirtingą požiūrį dėl Taivano atstovybės buvimo Lietuvoje nei premjerė Ruginienė…







Oscaro Chan Yik Longo personalinė paroda. „Jie visad žvelgia iš įsivaizduojamos aukštybės“
Lapkričio 27-oji, parodos atidarymas Radvilų rūmų dailės muziejuje, Oscaro Chan Yik Longo pirmoji solo paroda. Šio menininko išskirtinumas – sugebėjimas tapyti tušu. Jis laikomas vienu geriausių azijiečių menininkų, mokančiu žaisti su forma bei figūratyvumu, – būtent taip parodos kuratorius Andersas Kreugeris lankytojams pristatė Oscarą Chan Yik Longą. Turbūt teiginys „ne žmogus pasirenka kūrinį, o kūrinys žmogų“ yra teisingas.








Paroda „Neįprastai daug šakelių. Lidos Meškaitytės ir Igorio Piekuro peizažai“
Į Nacionalinės dailės galerijos salę, pažymėtą penktu numeriu, atėjau tuo metu, kai vienas artimas žmogus tyliai traukėsi iš mano gyvenimo. Ne staigiai, ne dramatiškai – veikiau taip, kaip tirpsta sniegas: nejučia, bet aplinkui palikdamas klampų purvą, kuriuo sunku judėti pirmyn. Šitaip keičiantis vidiniam kraštovaizdžiui, aplankiau parodą „Neįprastai daug šakelių. Lidos Meškaitytės ir Igorio Piekuro peizažai“.








Tarptautinė paroda „Vytis ir Lelija“ Rokiškio dvare
Už meninę savivoką bei estetinio grožio patyrimo troškimą turiu būti dėkinga savo gimtajam miestui Rokiškiui. Tiksliau – Rokiškio krašto dvaro muziejui. Ekskursijų metu mano mažos akys ryte rijo puikiai išsilaikiusias grafienių sukneles, baldų reprodukcijas, senosios tapybos kopijas, kabančias ant dvaro sienų. Tai buvo mano pirmoji pažintis su grožiu, kuris nebuvo nei utilitarus, nei kasdieniškas. Jis tiesiog buvo.
