Ne vien degtas molis

Latvijos keramikos bienalė, rengiama Latvijos šiuolaikinės keramikos centro, veikia Daugpilyje, Marko Rothko meno centre. Paroda „Neramūs vandenys“ veiks iki vasario 18 dienos. Kaip rašoma parodos anotacijoje, vanduo daugelyje pasaulio mitų yra gyvybės pradžia. Nuo jo dieviška jėga atskiria žemę, gyvybę ir visa kita. Neramius vandenis sunku užčiuopti fiziškai – tai puiki metafora keramikos parodai. Juk molio darbai yra ne kas kita, kaip laike sustabdytas judesys, iš molio degimo metu pašalinant vandenį.

Aivaras Baranovskis, baigęs keramikos magistratūrą Latvijos dailės akademijoje, yra vienas iš parodos kuratorių (kitas kuratorius – Valentīnas Petjko). Verta paminėti, kad Latvijos šiuolaikinės keramikos centras, pradėjęs darbą prieš dešimtmetį, šiuo metu yra pagrindinis Baltijos šalių keramikos parodų užsienyje rengėjas, per pastaruosius metus surengęs parodas Pietų Korėjoje ir Portugalijoje. Su Aivaru kalbamės apie keramiką, jos įtaką bendruomenei ir Milenos Pirštelienės laimėtą Peterio Martinsono prizą.

Norėtųsi pasikalbėti apie keramiką – kaip jūs ją matote? Kai surengiama paroda, visų akys krypsta į meno kūrinius ir autorius, bienalėje – į jos laimėtojus. Bet keramikos laukas gerokai įvairesnis. Įdomu būtų sužinoti, ką veikiate jūs.

Nuo 2020 m. kuruoju parodas Marko Rothko meno centre, iki tol dirbau su įvairiais keramikos projektais, žinomiausias jų – Latvijos keramikos bienalė, kurios pagrindinė paroda yra Peterio Martinsono prizas. Taip pat priklausau Latvijos šiuolaikinės keramikos centrui, organizuojančiam įvairius keramikos renginius. Tad Rothko centras – nuostabus darbdavys ir puiki parodų erdvė, bet pagrindinis renginių organizatorius yra Latvijos šiuolaikinės keramikos centras, vadovaujamas Valentīno Petjko. Centras įsteigtas prieš dvylika metų, pradėjome darbą kaip Daugpilio molio meno centras. Pirmas projektas 2012 m. buvo Latgalos molio indai, po to atsidarė Rothko centras, kuriame rengėme keramikos simpoziumus. Pradėjome nuo idėjų, koks tai turi būti centras, kokius renginius organizuosime, daug eksperimentavome su simpoziumais – tekstilės, fotografijos. Šiuo metu Rothko centas rengia tris kasmetinius simpoziumus: grafikos, tapybos ir keramikos.

Lietuvoje sėkmingiausi keramikos simpoziumai, organizuojami Kaune, Vilniaus dailės akademijoje ir Panevėžio miesto dailės galerijoje, o keramikos bienalę Vilniuje rengia Lietuvos dailininkų sąjunga. Jūs rengiate ir simpoziumus, ir bienalę. Kaip manote, ar viena kitam netrukdo – kūrybos skatinimas ir konkursinės bienalės rengimas?

Mes pradėjome nuo simpoziumų, bienalės atsirado kiek vėliau. Žinot, simpoziume dalyvauja 10–15 autorių, tai puiki kūrybos vieta, bet bienalė tarptautiškesnis renginys. Pradėjome jas rengti 2016 metais. Simpoziumai davė postūmį vietos, Daugpilio, keramikams, jie pamatė atvykstančius menininkus, galėjo dalintis patirtimi ir dirbti kartu. Atvykstantys profesionalūs kūrėjai parodė keramikos vertę, nes vietos gyventojams keramika dažnai atrodė labiau hobis, o ne profesionali kūryba. Po pirmų simpoziumų pastebėjome vietos dailininkų kūrybiškumo pokyčius ir atsiradus bienalėms jie jau galėjo pateikti darbus, kurie buvo įvertinti ir tarptautinės komisijos.

Turiu pripažinti, kad jūsų įsivertinimas – sukurti tarptautiškesnį renginį – yra labai kuklus, šiandien jūs organizuojate didžiausią keramikos renginį Baltijos šalyse. Stebėdami simpoziumus Lietuvoje matome, kad juose dalyvauja ir dizaineriai, skulptoriai, įgyvendinantys idėjas molyje ar porceliane. Kaip yra Latvijoje? Ar simpoziumai pritraukia kitų sričių kūrėjus? Kokią vertę kuria simpoziumai ir bienalės?

Apskritai keramikos vertė bendrame kultūros lauke išaugo. Didėja konkursas stojant į keramikos studijas Latvijos dailės akademijoje. Autoriai kuria ne tik taikomuosius ar dekoratyvius darbus. Manau, kad tai – ir mažos šalies problema. Jei tai vyksta ne sostinėje, mūsų atveju – ne Rygoje, vilniečiams yra daug paprasčiau atvažiuoti pas mus nei rygiečiams. Tai keistas paradoksas. Žinoma, daugybė vietos dailininkų dalyvauja mūsų parodose. Bet norėčiau matyti ir daugiau dalyvaujančių dailininkų iš sostinės. Yra kitų sričių menininkų, naudojančių molį kaip priemonę savo darbams sukurti, o dar svarbiau – autoriai, tapytojai, personalinėse parodose rodo ir keramikos darbus.

Tai įdomus pokytis. Taip pat jūsų rengiamose bienalėse matome kitą pokytį: įprastai keramika suvokiama kaip labai technologiškas menas, bet jūs eksponuojate darbus, kurie nėra degti ar dekoruoti glazūromis, taip pat kai kurie autoriai naudoja masinės gamybos formas, kas ne taip seniai būtų buvę neįsivaizduojama studijinės keramikos parodoje. Tad ar keramika jums nebėra vien tik degtas molis?

Keramika plečiasi, atsiranda naujų techninių galimybių, taip pat plečiasi ir mūsų keramikos supratimas. Nemanau, jog nedegtas molis ar ready made darbai kuriami todėl, kad autoriai stokoja technologinių žinių. Dažnai autoriai žino ir valdo visą keramikos procesą, bet priima sprendimą rodyti šiuos darbus – ready made ar nedegto molio. Jie mano, kad būtent tokie darbai geriausiai atskleis autoriaus idėją. Tai susiję su keramikos procesais ir materialumu. Yra autorių, eksploatuojančių molio tirpimo ar nykimo galimybes. Tai, sakyčiau, kitas būdas kalbėti apie medžiagą. Taip pat daugybė autorių naudoja ready made, fabrikinės gamybos keramiką eksperimentuodami su skirtingomis degimo technikomis ir temperatūromis, jas kombinuodami ar deformuodami. Ar, galiausiai, kurdami asambliažus. Tai vėlgi yra nauja keramikos srovė.

Keramikoje išties svarbus procesas, lipdymas, džiovinimas, pirmas degimas, glazūravimas ir taip toliau. Manau, kad videodarbuose šis procesas atskleidžiamas kitaip nei tradicinėse keramikos ekspozicijose, kur eksponuojamas baigtas kūrinys. Kaip manote jūs?

Tai, sakyčiau, yra dar viena keramikos srovė – menininkės ir menininkai, siekiantys atskleisti savo darbo procesą, tai išnaudoja puikiai. Žinoma, dažnai video tik papildo baigtą kūrinį. 

Kokias kitas keramikos naujoves ar šiuo metu populiarias kryptis pastebite?

Manau, kad didesnės keramikos instaliacijos yra, sakykim, madingos, – tai rodytų ir pastarųjų bienalių laimėtojų darbai, kai sudedamas asambliažas ar instaliacija iš daugelio dalių. Jei žvelgtume bendrai, daug dėmesio skiriama parodos įspūdžiui, visai atmosferai – tokiu atveju nereikia būti keramikos profesionalu, kad pajaustum keramikos idėją. Kita tendencija – amato ir meno susiliejimas: pastebiu, kad amato žinios yra vertinamos. Žinoma, Azijos šalyse tai matoma aiškiau, ten menas ir amatas, kai kalbama apie indą ar skulptūrą, yra dermėje, nesiekiama vien meninės vertės pamirštant būdą, technologiją, kaip tai padaroma.

Pastarųjų bienalių laimėtojų Agnės Šemberaitės ir Milenos Pirštelienės darbai – itin profesionalūs.

Mano nuomone, yra trys kūrinių vertinimo kriterijai: kaip rezultatas atrodo vizualiai, kaip jis sukurtas ir kokia kūrinio idėja. Kai visi trys kriterijai sąveikauja, darbai yra puikūs. Manau, kad Latvijos bienalių komisija renka laimėtojus pagal panašius kriterijus. Gali būti, kad vieni žiuri nariai labiau atsižvelgia į techninę kūrinio pusę, kiti – į idėją ar vertina vien tik išvaizdą.

Pastaruoju metu Latvijos bienalių prizus laimi Lietuvos autorės. Kaip manote, kodėl?

Manau, kad lietuvių autorės demonstruoja aukštą meistriškumą, taip pat Latvija Lietuvai yra artimiausia šalis, kurioje vyksta didelis keramikos renginys. Vertinant darbų pervežimą, dėkinga galimybė pasiekti parodos vietą savu automobiliu. Nereikia galvoti apie pakavimą ir t.t., tai išlaisvina autorius, kuriančius didesnes instaliacijas. Juk norėdami dalyvauti parodoje JAV bent dešimt kartų pagalvotumėte apie pervežimo išlaidas, pakavimą ir kitus, parodoje nepastebimus dalykus.

Galima išvardinti daugelį Lietuvių autorių, eksponavusių savo darbus Rothko centre. Didžiuojamės, kad pasiekėme savitarpio supratimą ir pasitikėjimą. Autoriai pasitiki mumis, kad eksponuosime kūrinius gerai. Tokio pasitikėjimo nėra, kai šalys nutolusios ar autorius negali susikalbėti su organizatoriais. Manau, Lietuvoje daug puikių, profesionalių autorių, tikiu, kad jų kasmet daugės.

O jei paklausčiau apie Latvijos keramiką? Daugelis žino Skuja Braden (tarptautinis menininkių Ingūnos Skujos ir Melissos Braden bendradarbiavimas) po jų sėkmingo pasirodymo Venecijos bienalėje. Kuriuos kitus autorius siūlytumėte sekti, stebėti jų kūrybą?

Manau, kad šiuo metu tikras lyderis yra Dainis Punduras, jo darbai įvairūs ir profesionalūs, sukurti pedantiškai. Gal jis nėra tinkamai išreklamuotas, bet darbai išties įtaigūs. Taip pat įdomi Ilona Romule, vyresnės kartos autorė, kurianti porceliano darbus. Ji pati lieja gipso formas savo darbams ir dažnai eksperimentuoja su porceliano peršviečiamumu. Juta Rindane, viena iš Martinsono premijos laimėtojų, kuria savitas keramikos istorijas, kurias realizuoja lipdydama indus ir figūras. Jaunesnės kartos autorė Elina Titane kuria savito stiliaus, organinių formų darbus. Didelius ar mažus darbus lipdo nenaudodama jokių įrankių, tik rankomis. Sanita Ābelīte naudoja visas įmanomas keramikos medžiagas, jos keramika ypač unikali, darbai itin trapūs ir jautrūs. Ir visai neseniai akademiją baigusi Ojūna Badbajara – puiki autorė, labai įdomu, ką ji sukurs naujo.

Pastarąjį kartą lankydamasis Daugpilyje pastebėjau, kad jūs plečiatės, atidaryta atvira darbų ekspozicija forto sienoje, Peterio Martinsono darbų ekspozicija Parako saugykloje. Tad kokie tolesni planai?

Ateinančiais metais eksponuosime Baltijos šalių keramiką Faencoje, Italijoje, Argilla festivalio metu. Kaip žinote, ateinančiais metais jie nerengia konkurso, tad esame pakviesti ten surengti kelias parodas. Taip pat laukia kelios parodos Rothko centre: personalinės Inesės Brants ir Vernerio Lazdāno parodos, Keramikos laboratorijos simpoziumo ir kitos.

Dėkoju už pokalbį.

Paroda veikia iki vasario 18 d.

Marko Rothko meno centras (Mihaila iela 3, Daugpilis, Latvija)