Meno šviesos dispersija

„Staiga nugriaudėjo žinia, kad mano sode auga iki šiol nematytos nepaprastos gėlės. Kad jas iš Amerikos, iš Mėnulio, kad net – iš po žemės parsigabenau. O tai mažų mažiausiai reiškė, kad čia tokia įdomybe niekas pasipuikuoti negalėjo. 1838 metais tuo atžvilgiu čia dar taip tamsu buvo, kad niekas aplinkui net pilnavidurių jurginų nebuvo matęs!“

Ištrauka iš Stanisławo Morawskio knygos „Iš visur po truputį“

 

2023 09 25     

 

Ir vėl nejučiom nematom mane gelbsti Flora. Deivė, suleidusi savo syvus plačiai ir giliai į mano esybę. Nuo pat euforijoje paskendusios šviesios vaikystės, gaivališkais pojūčiais kedenusios mano dar skausmui nepažinius skruostus gaiviu floros ir faunos atodūsiu senelio sode, tarp gausybės josios gėrybių, iki pat dabartinės brandžios manęs, šiandieną čia stovinčios didžiojoje paveikslų galerijoje 25-ąją savo gimimo dieną, nardančios įvairiausių jausmų ekstazėje, nuo begalinio žavesio menu iki džiaugsmingos nostalgijos tam pačiam vidiniam vaikui, basomis pėdutėmis bėgiojančiam tarp gėlių ir krūmynų. Tyra meno nekaltybė galerijos erdvėse iš pradžių tarsi prasifiltruoja pro senų knygų puslapių, džiovintų gėlių kolekcijų, paslaptingų parkų ir dvarų planų brėžinių, nežinia ko prikimštų vaistinės stiklinių buteliukų ir didingų religinių bei pasaulietinių paveikslų šūsnį, ir mane pasiekia jau painus smalsumą ir jaudulį keliantis šios šviesos dispersijos rezultatas – ryškios ekstatinę būseną žadinančios spalvos, tarp kurių kuriama erdvė dar stipriau veikia dėl genialiai suprojektuoto apšvietimo. Įprastai atėjusi į parodą ir šiaip atitrūksti nuo realybės pasaulio, patekdama tarsi į kitą dimensiją, žavinčią, įkvepiančią ir pasakojančią savo istorijas, bet čia, regis, visi objektai turi savo atskirą realybę – kiekvienas eksponatas, užkeltas ant savojo šviesos pjedestalo, diktuoja savo atskirą savarankišką erdvę: įtraukia, hipnotizuoja, užburia pasilikti, susilieti su meninio subjekto būtimi.

 

Tačiau parodos didybė neužsibaigia personaliniame jausmų ir atsiminimų sūkuryje. Ne. Čia puošiasi botanikos sodai ir miesto parkai, dvarų estetika, augalai religinėje ir pasaulietinėje dailėje, botanikų keliai ar netgi XIX a. moters meninės saviraiškos erdvė, kurioje kaip pro kaimynės langą arba rakto skylutę galima pastebėti privačią jaukią erdvę, kupiną floristinių motyvų. Kiekvienas teminis kampelis itin kruopščiai atrinktomis detalėmis puikuojasi informatyvioje bei poetiškoje terpėje – ant sienų išrašytomis citatomis, įstiklintomis senomis botanikų knygomis, dekoruotomis dailia augaline grafika bei džiovintais augalais, įterptais į pageltusius puslapius. Kiekviena patalpa, į kurią įkeli koją, kad ir kur nukreiptum žvilgsnį, iškart pasitinka puošniomis, ryškiomis, spalvotomis gėlėmis.

 

2023 09 28

 

Šį kartą galerijos duris pasiekiau jau tuščiu skrandžiu, pasirengusi ryti akimis visa, kas regima, ir pildyti savo besotį skrandį dvasiniu penu.

 

Galbūt tai, kas čia sukuria tokį didelį žavesį, yra būtent akimirka, laike įstrigusi kaip rasos kristalai laukinės rožės žiede. Jausmas, tarsi laikas kaip smėlis, beatodairiškai pajūrio vėjo genamas, pustomas nuo atviro delno, prasprūsta pro pirštus ir sutinka savo priešpriešą... Atrodo, tarsi čia kažkiek pavyksta apgauti karčią mirtį ir sustabdyti faustiškai žavingą akimirką. Ciferblatas staiga sustoja. Gongas nustoja mušti taktą. Ir gėlės... gėlės įsiamžina nelyginant Shakespeare’o 65-as sonetas – „nėra vilties nė lašo, tavo vaizdas išlieka ten, kur šviečia juodos raidės“. Taip ir čia gyvų gėlių kūnų skeletai nugula ant pageltusių knygos puslapių, bet uodžiame jau jų esybę. Prisiminimą tarsi fotografija įamžina paradoksas – laikinumas, kuris išlieka.

 

O tai jau priveda prie gausybės minčių apie didžiausią ir tikriausiai vienintelę žmonijos baimę – mirtį. Ši nežinomybės panika mus beatodairiškai gena įsikabinti dantimis ir nagais į būtį, kaip nors sustabdyti laiką, nenustygstantį poreikį pažinti ir įamžinti. Vienintelė mintis, traukianti mane nuo suvokimo apie tokį laikinumą, yra Sokrato žodžiai: „Didžiausia mūsų baimė – mirtis – iš tiesų neegzistuoja, nes kol mes esame čia, tol jos nėra, o kai ji ateis, mes jau nebeegzistuosime.“

 

Pirmoji salė pasitinka svetį botanikos mokslu, kuris ir kelia čia didžiausią nostalgiją. Atrodo, iš karto užkabina pačias būties esencijos gilumas, priverčia pajusti didelę meilę savo šaliai dėl Lietuvos mokslininkų, tyrėjų ir botanikos pirmtakų, kurių istorijos įtraukia ne sausais faktais, bet dalinimusi savo kasdienybe – asmeninėmis skaitytomis ir rašytomis knygomis, tyrimų prietaisais, atributais bei mėgstamais gamtotyros studijas įkvepiančiais kūriniais. Regis, tarsi pro muziejaus stiklą stebėtum ne vien botanikų atributiką, bet ir jų pačių jautrias asmeninio gyvenimo akimirkas.

 

2023 09 30

 

Šiandien grįžau čia vėl  tarsi į kitą pasaulį. Iš pradžių įsistebeilijau į antrąją parodos dalį – botanikos sodus ir miesto parkus. Pirmieji nuo pat mažumės man kėlė žavesį: prabangoje paskendęs įvairialypių augalų orkestras, atidžiai suderintas idealiai geometriškai suplanuotoje erdvėje, sukuria transformuoto, patobulinto, širdžiai artimo sodo vaizdinį, tarsi asmeninio sodo reinkarnacija, implantuota norint pasidalinti juo su plačiąja auditorija. Parodoje galima pamatyti senus sodų planus ar juos vaizduojančius tapybos, litografijos darbus, ir tai labai įdomu, nes susiduri su praeitimi, kurios, priešingai nei sudžiovintų gėlių, jau nebėra. Pavyzdžiui, ant sienos kabančiame Vincento Slendzinskio „Vilniaus Sereikiškių parko“ paveiksle matomi vaizdai – vieta, kuri yra, bet jos panorama iš šios realybės jau ištrinta, niekada nebegrįšianti.

 

Kartais stebint parodas atrodo, kad sienos dūsta nuo paveikslų, o čia vaiskiai šviesioje erdvėje paveikslai sukabinti tarsi švelniu mostu, plačiais tarpais, tik vienas kitas iškilmingai apšviestas švelniai auksine šviesa, regis, kviečia jaukiai įsiterpti į savąją egzistenciją.

 

2023 10 31

 

Medžiagiškumas, daiktiškumas ir artumas... Dėmesį iš karto prikausto Antono Alexanderio von Wernerio paveikslas „Šeima sode“: čia nesinori matyti, o gal net negali suvokti, kad esi kažkur kitur nei jaukaus dvarelio kieme, tave šildo saulutė, gaubia jaukūs prisiminimai ir infantili nekaltybė. Net tokia fantastinė erdvė kaip Arnoldo Böcklino paveiksle „Pavasaris“ su pievoje dūzgiančiais angeliukais atrodo kaip savotiškas prisiminimas. Tokius tikrai matydavau vaikystėje – papūtus šiltam vėjeliui jie man kedendavo plaukus, o jūroje siųsdavo bangas, per kurias šokinėdavau.

 

Didžiausią įspūdį, galią, didybę ir, žinoma, prabangą parodoje vis dėlto skleidžia religinė dailė. Čia erdvė išpuošta paslaptingais, simbolistiniais paveikslais. Pati augalija kūrinyje įprastai nėra pagrindinis akcentas, bet religinio pobūdžio paveiksluose ji tampa svarbiu veikėju. Čia gėlės įkūnija gyvybę, vaisingumą, mirtį ir prisikėlimą, įprasmina arkangelo Gabrieliaus apreiškimą Marijai, puošia nukryžiavimo scenas ar vainikuoja patį Kristų, afišuoja Edeno sodą, įrėmina ir juosia šventuosius bei įvairias biblines istorijas. Be to, galima pamatyti ir šventikų drabužių, išpuoštų floristiniais elementais, medinių altorėlių su skulptūromis, bažnytinę vėliavą.

 

Gėlės pasaulietinėje dailėje – natiurmortai. Ištaigingais rėmeliais papuoštos vazonuose tapytos puokštės su pasakiškais tobulos formos žiedais. Šie gėlių portretai išpopuliarėjo XVI a. pabaigoje, stengiantis kuo aiškiau atvaizduoti gamtą, tad kiekviena mažiausia detalė šioje salėje atrodo superrealistiškai. Jano Philipo van Thieleno „Natiurmorte su gėlėmis ir mėlynėmis“ gervuogės (ne mėlynės) iš pradžių pasirodė tokios tikroviškos, kad veikiau priminė tridimensinį vaizdą: regis, gali pajausti jų tekstūrą, kvapą, o skinant į pirštą įdurs aršūs dygliukai. Tai, žinoma, primena ir žmogiškosios būties laikinumą – jauną, erotišką moters kūno grožį, kuris kaip ir čia, floroje, turi savo šėlsmą, pagreitį – jis skleidžiasi ir vysta.

 

Kitoje salėje matyti vaikai man priminė ispanų baroko tapytoją ir vieną žymiausių dailininkų Europos meno istorijoje – Diego Velázquezą. Jis sugebėdavo parodyti ištisą vaizduotės pasaulį ir jo labirintus, kančias ir abejones, skausmą ir užslėptą orumą ar atimtą vaikystę per vieną mažytį taškelį paveiksle – akis... Jų žvilgsniai traukia, prikausto. Ir diktuoja netikėtas, bet tokias be galo tyras emocijas, kurioms negali likti abejingas.

 

Paskutinė parodos salė tarsi jungiasi su moters buduaru, nes jo tema – nuosavi herbariumai ir botanikos mokslas, kuris domino XIX a. moteris, bajoraites, skaičiusias žymių botanikų knygas, veikalus ar lankiusias jų paskaitas. Pabrėžiamas tuometis teigiamas požiūris į moters lavinimąsi kitose veiklose. Čia gėlės ne vien dekoracijos, bet ir mokslo šaltinis, psichologinė užuovėja nuo politinių konfliktų ir buitinių rūpesčių.

Materia Prima

Infinitum Nihilis

Mes abu obsesyvūs vienas kito maniakai

Partneriai nebanaliai skambančiam nusikaltime

Pasislėpę po stiklu nuo nudurnėjusio sociumo

Laike užstrigę kaip rasos kristalas laukinės rožės žiede

Tirpstanti linija tarp realybės ir vaiskaus hormonų pertekliaus srauto

Keista gaiva ir meninės raiškos praraja, laisva valia krentant į bedugnę, pasiduodant likimo pirštui

Kinematografinė juosta, slenkanti pro kerpėm ir šaknim išvedžiotas miško akis

Vienu ritmu kvėpuojantis organizmas, medumi ištepta širdimi ir naktiniais drugiais, šlamančiais žarnyne

Dvasios girioje, apgaubtos absurdo ir beprotybės pušų žiedų skraistėm, laisvai plazdančios nakties skliaute

Cikados, čirpiančios euforiškam žolių stiebelių šokiui, bekraštėje pievoje

Dykumų kamuoliai, verpetais riedantys įkaitusiu gruntu, vėjo draugijoje keliančiu bures į nepermaldaujamai amžiną smėlio audrą

Demonų sielos, audžiančios voro tinklui sinonimiškus audinius, trokštančios į juos įtalpinti savos esybės būtį

Minkšti bangos purslai, jūrai plačiai keliant išlavintus plaukiko mostus, išsprogę pumpurais, susirinkę nueižėjusiais būriais, palei smėlėtą pakrantę

Jonvabaliai, amžinai radijuojantys šviesą vienas kitam, nepaisant kraujo dėmių ant jų deformuotų, gyvenimo nustekentų kiautų

Užslėpta melodija, niūniuojama požemių karalystėje, atsiskyrusi nuo teismo ir konfrontacijos gniaužtų

Žaltvykslės, besiraivančios tamsoje, primenančios aistringus ugnies liežuvius, uoksinčios bekelėse, egzistuojančios tarp pasaulio takų

Mėnesienos valioje krauju pasruvęs mėnulis, leidžiantis savo šviesos syvus giliai į širdžių spynas, kirbinantis užraktus, atskleidžiantis tiesą

Tyliai srūvantis upelis, žaismingai skaldantis save į akmenis, skleidžiantis vaikišką vasaros juoką, prunkščiantis nuo savo paties nesibaigiančios energijos tėkmės

Rūkas, nusėdęs laukus, pažiręs kaip kiaulpienės pūkai ar, švelniai papūtus, skriejančios žiedadulkės

Gyslotas šaltinis, savo krauju girdantis sueižėjusias samanas

Keistas sapnas, vėlei grąžinantis galvosūkius į pasikartojančius pasąmonės miestus...

 

 

Kuratorės dr. Aistė Bimbirytė, Dalia Tarandaitė, Ramunė Savickaitė, Joana Vitkutė

 

Paroda veikia iki 2024 m. sausio 4 d.

Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4, Vilnius)