Nebepavojinga tamsa

Kai vaikščiojau po Nacionalinės dailės galerijos nuolatinę ekspoziciją, šviesioje baltų sienų salėje mano dėmesį patraukė žmonių figūros, įrėmintos tamsiame fone. Pirmiausia užklupo baimė ir užuojauta šiai grupelei, nes vaizdinys sugrąžino į vaikystę ir priminė jos siaubą – tamsą. Turbūt ne vienas galėtų sutikti, kad visiška juoduma kambaryje buvo potencialiai pavojinga aplinka susidurti su šviečiančiomis raudonomis akimis, aštriomis iltimis ir nagais, priklausančiais pasakų, animacijos ar vyresniųjų pasakojimų iliustruotiems monstrams. Laimingiesiems, kurie galbūt to nepatyrė, galiu pateikti pavyzdį, kokia strategija pasinaudodama išvengdavau baubo planuojamo pagrobimo: nuo elektros jungiklio pora atsispyrimų peršokdavau visą kambarį, vos jame išjungusi šviesą. O turbūt ir suaugusiems žvelgiant į juodą miško tankmę kartais kyla klausimas: ar ten nėra ko bijoti?

Tačiau Prano Domšaičio kūrinyje „Bėgimas į Egiptą“ (1918) nelaimėliai bijojo ne vaizduotėje susikurtų siaubūnų, o realių pavojingų asmenų ir jų veiksmų. Šventoji Šeima – Marija, Kūdikis ir Juozapas – kūrinyje atpažįstama pagal atributus ir nusistovėjusias vaizdavimo schemas. Bibliniame pasakojime iš Evangelijos pagal Matą jie palieka Judėją dėl valdovo Erodo nurodymo Jėzų nužudyti. Vis dėlto didesnį susidomėjimą man sukėlė pirmame plane pavaizduotos kitos trys figūros – pabėgėlių temą Domšaičio kūryboje iškėlusios dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės įvardintos kaip bėgantieji. Jie neidentifikuojami, o figūrų veidų išraiškos negaliu tiksliai suprasti. Vienas galbūt šiek tiek liūdnesnis, kiti du – bejausmiai? Praradę viltį? Atradę viltį, kurios link krypsta jų kūnai?

Bandydama suprasti bėglių jausmus galiu tik kelti klausimus, tačiau būtent tai man žadina nerimą, liūdesį, vienišumo jausmą. Nepaisant to, kad tai tėra drobė, turinti ribas, jų viena kryptimi nukreipti žvilgsniai ir palinkę kūnai tarsi skatino mane atsisukti į kairę, pamatyti, ką jie mato kažkur ten, kur aš nebepamatysiu, tačiau taip pat ten, iš kur kažkas blausiai apšviečia jų figūras. Kaip nebesužinosiu, kas tęsiasi už paveikslo ribos, taip ir nepasakysiu, kas buvo tie žmonės. Galbūt tai pabėgėliai karo konfliktų apimtoje dabartyje, galintys susitapatinti su paveikslo keliamu baimės, pavojaus, mirtinos grėsmės jausmu, judantys kažkokio tikslo ar vilties kryptimi.

O tada mano žvilgsnis vėl nukrypo į tamsųjį antrą paveikslo planą. Atrodo, tai ir vėl ta pati beribė, stingdanti erdvė, kurioje nematyti nė vieno daikto kontūro, kurioje gali slėptis bet kas, o aplinkui nepastebėsi nė vieno išeities taško. Tačiau mano pirminė užuojauta žmonėms, apsuptiems baisios nakties juodumos, buvo nepagrįsta. Paveikslo fono potėpiai kraštuose tarsi apgaubia žmonių figūras, sujungia jas į vieną pasakojimo epizodą. Migla prasisklaido ir leidžia pamatyti tyliai keliaujančius žmones, tapti jų kelionės bendrininke. O tamsa, kurios, prisipažįstu, vis dar bijau, nebėra ta nežemiškų būtybių pripildyta siaubūnė. Tai rami, tyli tamsa. Tokios tamsumos nebesinori panaikinti šviesa, nes šiame kūrinyje tamsa yra sauganti, neišduodanti ir leidžianti tyliai sprukti nuo pavojaus, nuo to, kas slegia. Atvirkščiai, tamsos prasklaidymas kaip tik ir taptų ta pavojinga situacija, kuriai esant pabėgėlius galėtų užklupti juos persekiojantieji.

Nutapytų žmonių veidų išraiškos šiame paveiksle nėra nei džiaugsmingos, nei ramios, jos tiesiog tylios, o tamsa, daugelio suvokiama kaip nežinomybė ar pavojus, kūrinyje tampa apsaugos garantu, leidžiančiu vaizduojamiesiems pabėgti. Tokioje tamsoje nebedaryčiau milžiniškų šuolių, bet tyliai eičiau kartu su jais. Tamsoje nematau, kas gali stebėti mane, tačiau žinau, kad pati taip pat esu nematoma.