Džiaugsmas akims yra amžinas

Šiais metais Vilniaus dailės akademiją baigė stiprus tapytojų kursas, visų darbai verti plataus meno publikos dėmesio, tačiau ne visų baigiamieji darbai tapo parodomis, dargi kuruotomis. Monikos Radžiūnaitės baigiamasis kūrybinis darbas – paroda „Apstybės / Superfluitates“ (vadovas Konstantinas Bogdanas, kuratorius Linas Bliškevičius) įsikūrė Pamėnkalnio galerijoje, kuri ta proga tapo viduramžiška šventykla su vitražais, slibinais, burgundiškosios juodos sienų plokštėmis, kolonų bazėse knibždančiomis bestiarijų būtybėmis, velniais ir šermuonėliais.

Atėjusiems pažiūrėti parodos, gaila, neteks skaityti Monikos Radžiūnaitės magistro teorinio darbo „Dormi Secure: mąstyk kaip viduramžiais, tapyk šiandien“ (tiriamojo darbo rašto dalies vadovė prof. dr. Giedrė Mickūnaitė), kuriame išdėstyta parodos strategija: viduramžiškos kūrybos principus, t.y. autentiškus pavyzdžius ar jų detales, perkelti į šiuolaikinę tapybą, sukurti naujas prasmes „per pasiklydusias istorijas“, kurių patikimumas šiandien atrodo menkas dėl fragmentiško istorijos išmanymo (p. 1). Tačiau ir neskaičius išsamaus teksto su korektiškai pateikiamomis nuorodomis į šaltinius ir vaizdų aprašymais galima suprasti, kad menininkė gerai išstudijavusi ir pamilusi viduramžius, juos cituoja, perkalba, išsiverčia ir tai daro ne rimtai suraukusi antakius, bet smagindamasi. O žiūrovui taip pat tampa smagu ir linksma apžiūrinėti paveikslus ir netikrus vitražus.

Kas tokio smagaus, paklausite? Smagu dėl menininkės erudicijos, iškeltų kūrybinių uždavinių aiškumo ir autoironijos. Imituodama viduramžių dailės praktikos pavyzdžių rinkinius, Monika Radžiūnaitė pasiryžo sudaryti viduramžišką vizualumo teorijos instrumentarijų, juo remdamasi paaiškinti savo kūrybą ir pirmavaizdžius. Menininkė neslepia, kad pagrindinis keliamas klausimas yra amžina ir neišsenkanti diskusija apie vaizdo ir teksto santykį ir sąsajas, o ši diskusija neturi vienareikšmių atsakymų nei istorijos tėkmėje, nei tapytojos darbe. Tačiau Monika narsiai imasi gvildenti ikonografijos ir kalbos paraleles, o pagrindinis klausimas, ar įmanoma ikonografiją išmokti ir naudoti kaip kalbos terminus, nors mūsų atmintis nėra begalinė, o kalboje pasitaiko klaidų ir vertimo liapsusų, puikiai atsiskleidžia kūrinyje „Išblyškęs Linas mintija apie meną / Defluxit linum cogitat artis“.

Paveikslą galima skaityti pasitelkus scholastiškosios egzegezės principus: raidiškąjį, tipologinį ir moralinį. Paveikslas gali būti žiūrimas kaip konkretaus šventojo portretas, kaip kuratoriaus Lino Bliškevičiaus portretas ir kaip portretas su pagundomis besirungiančio, gyvenimą darbui paskyrusio žmogaus. Kompozicijos dešinėje sėdi figūra su baltu balandžiu ant peties ir rašo. Už jo nugaros, už grotų, vaizduojamas įkalintas nykštukas, „įsitvėręs grotų virbų, akivaizdžiai norintis išeiti laisvėn. Geltonai ir juodai dryžuotas mažosios figūros rūbas anot viduramžių ikonografijos nurodo į apgaulę ir nuodėmę bei netikėjimą. Jo užrakinimas nišoje su spyna, kurios raktas laisvai ir neapsaugotas guli šalia rašančiosios figūros, byloja apie sunkią užduotį nepasiduoti savo mažiesiems demonams ir nekreipiant į juos dėmesio dirbti toliau. [...] Baltas balandis ant figūros peties yra nuoroda į Šventąją Dvasią, šnabždančią ausin Tiesą, kaip kad buvo vaizduojamas popiežius Grigalius Didysis (v. 590–604). Su šventa pagalba rašantysis mintija ir rašo bei iliustruoja tekstą. Pastarojo įskaityti negalima, tačiau paveikslėlis išduoda apie ką jis – kirvis šalia vaismedžio šaknų, tiesioginė aliuzija į „štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Mt, 3, 10). [...] Iš viduramžių vitražų pasiskolintas ornamentas, mirgantis sienose užsimena apie apšviečiamąją vitražo savybę – tiek tiesioginę, tiek metaforinę. Visai tai apjungia ir išrišančią klaidos galią nurodo darbo pavadinimas, klaidingai išverstas Google vertėjo pagalba į lotynų kalbą, atvertus atgal lietuvių kalbon, skamba taip: „Linas paslydo apie meną“. Dėl šios klaidos atsiranda galimybė darbą interpretuoti ir iš kitos pusės, kuri nenušviečia personažo idealizuota šviesa, o kvestionuoja jo galimybes nepaslysti mintijant apie meną. Taip atsiranda antra kūrinio interpretavimo galimybė. Susikūrusi iš klaidos, tačiau ne mažiau pajėgi kalbėti.“ (M. Radžiūnaitės teorinis darbas, p. 21–22)

Verta prisiminti, kad pirmoji Monikos Radžiūnaitės viduramžiško ciklo dalis „Hyperlink“ (https://hyperlink.lt/) buvo labai tekstiška: akcentuoti viduramžiški šaltiniai, gausios nuorodos, pasakojimas. Šioje „Apstybių“ dalyje menininkė neria į spalvų pasaulį, claritas ją užvaldo, paveikslai tampa viduramžiškų vitražų, audinių kartotėmis: spalvingi ornamentai, augaliniai, gyvuliniai dekoratyviniai motyvai raibuliuoja žiūrovo akyse, yra dailūs, žemiški ir dangiški, simboliški ir realūs. Ji kaip viduramžių mistikė šv. Hildegarda Bingenietė regi vizijas ir kuria pseudoreliginę ikonografiją. Nors Radžiūnaitė teigia, kad nesiekia viduramžių rekonstruoti, ji trokšta suaktualinti istoriją, nes atkūrimo procesas „gali atskleisti tai, kas mums svarbu dabartyje ir kas dabartyje išliko amžina“, vis dėlto manau, kad parodoje tapytoja, nyčiškai tariant, pirmiausia troško pajusti džiaugsmą ir išsivaduoti iš būtinų dabarties menininkui vidinių prieštaravimų, kančios ir „begalinio sielos blaškymosi“. Kaip ir seniesiems viduramžių meistrams, taip ir Monikai Radžiūnaitei pavyko sukurti džiaugsmą akims, o tai retai pasitaikantis jauno menininko pasiekimas, nes būtent „džiaugsmas akims“ (Friedrich Nietzsche) yra amžinas.

Paroda veikia iki liepos 10 d.