Iš nusidėjėlių didžiausia, bet mylimiausia

Štai ir išmušė moterų valanda: nuo Venecijos bienalės „Svajonių pieno“ iki Lukiškių kalėjimo „KovotoJŲ“. Galbūt ne taip sureikšmintai, bet ne mažiau įdomiai Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje pristatoma „Iš nusidėjėlių didžiausia“ šv. Marija Magdalietė. Parodos kuratorė Joana Vitkutė kuria pasakojimą apie lietuviškąją Mona Lizą – Vladislovo Neveravičiaus (Władysław Mieczysław Niewiarowicz, 1814/1815–1891) paveikslą „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“ (apie 1842). Pirmoje ekspozicijos salėje „Vladislovas Neveravičius“ kuratorė pasakoja apie kūrinio autorių ir rodo kitus jo nutapytus paveikslus, antroje salėje „Kūrinio gimimas ir įvertinimas“ pristato kūrinio pirmavaizdį ir amžininkus pribloškusį eksponavimo būdą: paveikslas buvo rodomas užtamsintoje, kilimais išklotoje patalpoje, neleidžiant žiūrovui prieiti per arti. Trečiojoje eksponuojamas paveikslas, mėginant atkurti minėtąjį pojūtį, ketvirtojoje – „Įkvėpimo šaltinyje“ – rodoma dar viena paties Neveravičiaus nutapyta „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“, taip pat akvarelinė bei grafinė paveikslo versija, kitos kopijos.

Nors Vladislovo Neveravičiaus paveikslo idėja nėra visai originali: jos prototipu tapo Romoje ilgą laiką gyvenusio olandų dailininko Jeano Baptisto Lodewycko Maeso (1794–1856) kūrinys (taip pat sulaukęs didelio populiarumo), tačiau remdamasi Rūtos Janonienės ir savo įžvalgomis Joana Vitkutė įrodo, kad mūsiškio menininko nutapytą paveikslą reikėtų vadinti ne Maeso drobės kopija, „o talentinga interpretacija, bylojančia apie jauno dailininko iššūkį vyresniam kolegai bei meninę konkurenciją“. Paveikslas buvo nutapytas Neveravičiui studijuojant Vienoje ir netrukus apdovanotas aukso medaliu ir nupirktas. Paveikslą įsigijęs karininkas, rašytojas ir muzikas Feliksas Boznańskis jį pradėjo vežioti po Europą ir pristatinėti solo parodose Berlyne, Dresdene, Leipcige, Lvive, Varšuvoje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Gardine, Poznanėje, Vilniuje. Keliones lydėjo atsiliepimai spaudoje, paveikslą minėjo garsūs kultūros veikėjai, kūrinio garbei buvo kuriamos eilės, jis vadintas prikaustančiu šedevru, dailininko triumfu. Taigi, retas Lietuvos dailės kūrinys gali pasigirti tokiu populiarumu ir entuziastinga amžininkų reakcija.

O kokia šios parodos žiūrovų reakcija? Ar mums taip pat užgniaužia kvapą? Ar ano meto žmogui darę įspūdį paveikslo eksponavimo efektai yra paveikūs, ar visi „tiek ekspertai, tiek profanai sunkiai gali nuo jo atsiplėšti ir vis grįžta juo pasigrožėti“?

Verta prisiminti, kad šv. Marijos Magdalietės kultas kaip galinga banga iškilo baroko epochoje ir nors, atrodo, turėjo atsitrenkti į griežtai asketišką visuotinio Bažnyčios Tridento susirinkimo (1545–1563) rekomendaciją „nepiktinti tikinčios liaudies“, pamaldumas šventajai atgailautojai prasiveržė bene gražiausia ir gausiausia (po Švč. Mergelės Marijos) menine kūryba. Tapydami ir skaptuodami šv. Marijos Magdalietės atvaizdą menininkai neturėjo savęs cenzūruoti, baimintis užsakovo ar žiūrovo dėl nuogybės, dėl jausmingumo. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad šv. Marijos Magdalietės identitetas yra sukonstruotas iš kelių evangelijose minimų nuostabių moterų: 1. Bevardė nusidėjėlė, apie kurią pasakoja šv. Lukas: moteris, atėjusi į fariziejaus Simono namuose surengtą banketą ir aliejumi patepusi, o plaukais nušluosčiusi Išganytojo kojas (Lk 7, 36–50). 2. Marija iš Betanijos, Mortos sesuo, pasirinkusi „geresniąją dalį“ negu jos sesuo: Marija klausosi Jėzaus žodžių, o tuo tarpu Morta triūsia buitiškai rūpindamasi kuo geriau priimti svečius (Lk 10, 38–42). Ta pati Marija, Lozoriaus sesuo, gedinti dėl brolio mirties (Jn 12, 11–45) ir išpilanti prabangius kvepalus ant Viešpaties galvos per vakarienę Betanijoje (Jn 12, 1–8; Mt 26, 6–12; Mk 14, 3–9). 3. Moteris, vadinama Marija iš Magdalos, „išvaduota iš septynių demonų“ (Lk 8,2; Mk 16, 9). Pasveikusi ji pradėjo tarnauti ir sekti Jėzų iki Judėjos, dalyvavo jo Nukryžiavime ant Golgotos kalno (Mt 27, 55–56; Lk 23, 49; Jn 19, 25). Velykų rytą ši Marija Magdalietė su kitomis moterimis atėjo balzamuoti Išganytojo kūno ir rado tuščią kapą (Mt 28, 1–10; Mk 16: 1–8; Lk 24, 1–10; Jn 20, 1–10). Ji – moteris – tapo pirmuoju žmogumi, išvydusiu prisikėlusį Jėzų ir apie tai pranešusi apaštalams vyrams!

Krikščioniškoji tradicija nepaliko vieno aiškaus atsakymo, ar evangelijos kalba apie tą pačią moterį, ar reikėtų jas atskirti. Rytų Bažnyčios liturgija iki mūsų dienų bando matyti tris skirtingas moteris. Vakarų Bažnyčia nuo popiežius Grigaliaus Didžiojo laikų mano, kad visuose pasakojimuose veikia viena Marija Magdalietė. Ginčų ir kontroversijų neišvengta, o tai kaip tik ir skatino menininkus kurti Šv. Marijos Magdalietės atvaizdus, rašyti himnus, kurti instaliacijas.

Vladislovo Neveravičiaus „Atgailaujančiai šv. Marijai Magdalietei“ tiktų visų trijų moterų atributai: grožis, ilgi plaukai, kryžius, apsimarinimo instrumentai, atsiskyrėlės ola ir praeityje buvusi prabanga (raudonas aksomas). Nes hagiografinė tradicija ir krikščioniškoji vaizduotė neapsiribojo evangelijų pasakojimais, pamaldumą šv. Marijai Magdalietei plėtė ir turtino, pasakodama apie atgailautojos gyvenimą po Kristaus prisikėlimo, apie jos senatvę ir mirtį, po mirties įvykusius stebuklus, relikvijų keliones.  

„Atgailautoja“ – tai antras labai svarbus šios moters istorijos aspektas ir titulas, nes atleidimo ir atgailos sakramento sąvokos gludinimas reformų draskomoje XVI a. Europoje buvo labai svarbus Vakarų katalikams, ir ne tik jiems. Apie kaltę, graužatį, gėrį–blogį ir savo sielos taršymą mąstė ir XX a. egzistencialistai, „gyvenimo filosofijos“ kūrėjai, o menininkai nesiliovė tapyti magdaliečių. Trečia – meno istorija liudija, kad nuogo kūno vaizdavimas patirdavo pakilimo ir cenzūros laikotarpius, tačiau šv. Marijos Magdalietės ikonografijos atveju nuogumas niekada netapo tabu, nes, kaip džiūgavo Neveračiaus amžininkai: „Juk čia drauge – ir nuodėmė, ir atgaila, ir pasimetimas, ir jėga, ir kūnas, ir dvasia.“ Ir galiausiai šv. Marija Magdalietė yra vienos labai bendražmogiškos tiesos ikona: „Kam daugiau atleista, tas labiau myli“ (Lk 7, 42).

Tyrinėdama parodą jaudinausi, kad Rūtos Janonienės, Jolitos Mulevičiūtės, kuratorės Joanos Vitkutės tekstų apie Neveravičiaus kūrinį neskaitęs parodos lankytojas gali nepajausti iš nusidėjėlių didžiausios šventosios istorijos įdomumo. Perėjus keturias parodos sales apima jausmas, kad prieitas penktas kambarys, tik kažkoks slaptas, nuo žiūrovo užrakintas. Tačiau raktas į šį kambarį yra – tai parodą lydintis paskaitų ciklas. Todėl būtina ne tik žiūrėti parodą „Iš nusidėjėlių didžiausia“: Vladislovo Neveravičiaus paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“, bet ir dalyvauti viešųjų paskaitų cikle:

Gegužės 24 d. Dr. Rūta Janonienė, „Vladislovas ir Aloyzas Neveravičiai – likimų paralelės“. Bus pasiekiama vaizdinė medžiaga.

Birželio 7 d. Dalia Tarandaitė, „Kopijos Lietuvos muziejuose“

Rugsėjo 20 d. Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Šv. Marijos Magdalietės ikonografijos genezė: bevardė nusidėjėlė, Mortos sesuo ar iš demonų išvaduota moteris?“

Spalio 25 d. Dr. Jolita Mulevičiūtė, „Pavojinga lytis: moters kūnas XIX a. estetikos, moralės ir medicinos diskursuose“

Lapkričio 8 d. Linas Lukoševičius, „Vladislovo Neveravičiaus paveikslo „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“ restauravimas ir tyrimai“

Paroda veikia iki gruodžio 31 d.