Viduramžių katedra – tai viduramžių miesto bažnyčia, jos centras – vyskupas, krikščioniško miesto valdytojas. Katedros statyba buvo religinis, ekonominis, technologinis, meninis žygis, kuriame dalyvavo visa visuomenė. Prancūzijoje per mažiau nei šimtmetį (1140–1230) buvo pastatyta 80 katedrų. Katedroje ne tik buvo švenčiama liturgija ir garbinama Dievo Motina (jai skirta didesnė Prancūzijos katedrų dalis), bet taip pat vyko įvairios šventės, buvo įprasta joje praleisti naktį, ilsėtis.
Istorikai gotikos genezę sieja su visuomenės struktūros kaita, miestų augimu, ekonomika, prekyba, pinigų apyvarta, amatininkų dirbtuvių, gildijų, cechų veikla. Šis kompleksinis krikščionių bendruomenės socioekonominis angažuotumas tiko katedrų statybai, o veikla ir dabar stebina visapusišku organizuotumu.
Gotikine katedros didybe norėta išreikšti amžinąjį dangiškosios Jeruzalės spindesį, tačiau svarbu ir logika, kuria vadovavosi užsakovai ir meistrai. Katedrų amžius yra scholastikos amžius – pastangų racionaliai sisteminti krikščioniškąją doktriną metas. Tai laikas, kai vyskupijų mokyklose, virstančiose universitetais, studijuojama Aristotelio logika. Nemėginama neigti protui nepavaldžių tikėjimo slėpinių, o trokštama padaryti juos suprantamus.
Gotikinės architektūros naujovės: „slankstelinė“ struktūra, kontraforsai ir arkbutanai, vertikalumas ir vitražai – tai pastangos sukurti naują šventovės struktūrą, troškimas pasiekti maksimalų aukštį, siekis neužkrauti skliautų svorio sienoms, išplėsti erdves. Pirmasis gotikinis statinys su iškeltu kryžminiu skliautu yra Paryžiaus Šv. Dionizo (1137–1140) bažnyčia. Jos „architektas“ ir statytojas abatas Sugeris – vienas iš nedaugelio viduramžiais rašiusių apie meno paskirtį. Sugeris kalba apie kupiną stebuklingos ir nenutrūkstančios šviesos architektūrą. Nebelieka sienų, tik „stebuklingas“ vitražas, kuris eksterjere yra neperregimas, o interjere sutviska visomis spalvomis kaip šviesą skleidžiantis brangakmenis. „Brangakmenių įvairiaspalvis grožis spindi iš mano meilės Dievo namams. Nuo išorinių rūpesčių perėjau prie šventų dorybių įvairumo meditacijos, nes materialumas veda į nematerialumą, todėl man atrodo, jog esu kažkokioje nežinomoje universumo plotmėje, kuri nėra pelkėta žemė, bet dar ir ne dangaus tyrumas, regis, čia galima būti pakylėtam virš šio žemiško pasaulio anagoginiu būdu, per Dievo malonę“, – rašė Sugeris. Vadinamoji šviesos teologija – tai gotikinių statinių kelrodė ir koncepcija: arkos, keliančios skliautus, vitražai, pakeitę sienų mūrus, tapyba ant stiklo, tapusi ir istorijos pasakotoja, ir krikščioniškosios doktrinos skelbėja.
Gotikinių vitražų figūratyviniai pasakojimai prasideda XII a. Prancūzijoje, Šv. Dionizo deambulatorijuje, tęsiasi Paryžiaus, Šartro, Puatjė, Reimso katedrų vitražuose ir stulbinantį grožį pasiekia XIII amžiuje. Žymiausia dydžiu ir vitražų grožiu yra Šartro katedra, statyta 1210–1236 m., turinti 164 vitražus (2000 kv. m spalvoto stiklo) – tai tikra to meto biblinės kultūros enciklopedija. Beveik amžininkai su Šartro vitražais yra Buržo, Senso, Reimso ir Ruano vitražai. Apie 1250 m. du architektai Jeanas de Chelles'is ir Pierre’as de Montreuilis, apimti svaiginančios perregimų sienų traukos, sukūrė nuostabius Paryžiaus Dievo Motinos katedros vitražus. O vitražo meno viršūnė pasiekta Paryžiaus Šventojoje koplyčioje (Sainte Chapelle), kurioje 15 milžiniškų spalvoto stiklo langų sukuria dangaus šviesą.
Stebina gotikinės architektūros sprendimų gausa: vienanavės, trinavės ir penkianavės katedros, su transeptu ir be jo. Paryžiaus katedros navos ilgis – 128 m, plotis – 48 m, navos aukštis – 35 m, bokštų aukštis – 69 m, smailės – 91,5 m. Prancūzijos katedrose randame svarbiausius skulptūrinius kūrinius, net jei dažnai laiko ir revoliucijų smarkiai apgadintus, pakeistus ar restauruotus. Šartro, Paryžiaus, Amjeno katedrų portaluose, jų timpanuose, staktose, lunetėse ir karnizuose gausu skulptūrų, sukurtų remiantis griežta ikonografine programa: Kristaus, Marijos ir Bažnyčios šlovinimas. Kai kurios skulptūrinės kompozicijos, pavyzdžiui, Reimso katedros „Apreiškimas“ ir „Aplankymas“, yra plastinio tobulumo pavyzdžiai, šviesios ir kiek manieringos gotikos Besišypsančio angelo veidas.
Gotikos stilius nėra tik techninių išradimų rezultatas. Čia atsiveria naujas žmogaus ir pasaulio matymas. Ikonografijai būdinga pagarba realybei, susidomėjimas psichologija, loginis aiškumas, aristoteliškai racionali tvarka, atitinkanti Summos struktūrą, to meto teologų idėjas, domėjimasis istoriniu pasakojimu, pakeitusiu abstrakčias „platoniškas“ dogmas. Viskas gamtoje buvo matoma kaip aukštesnės, transcendentinės realybės ženklas. Gotikiniame mene vyrauja religinis simbolizmas, bet gausu ir iracionalumo, spontaniškumo, fantazijų. Proportio ir claritas, idealizmas ir realizmas, auksas ir šviesa – tai sąvokos, kuriomis remiantis konstruojamas gotikinės šventovės pastatas.
Paryžiaus Dievo Motinos gaisras parodė, kad visa tai mes žinojome, kad visa tai „matėme“, tik buvome pamiršę ir ramūs. Didžiavomės, tik garsiai nesakėme. Tačiau gaisro ugnis atgaivino atmintį, skaičiai nušvietė istoriją, įpūtė jausmų ir pasiryžimų laužą. Buvo suvokta, kad pamaldumui skirto objekto atstatymas nėra tik techninio-ekonominio pobūdžio iššūkis, kad gaisravietė suvokiama ne tik kaip „simbolis“, bet ir kaip dialogo vieta: dialogo su religija, su kultūra, su istorija, su Dievu, su savimi. Džiaugiamės, kad pagrindinės katedros vertybės, relikvijos, paveikslai, vargonai ir pastato architektūra buvo išsaugoti, tačiau kada ir kokiu pavidalu sugrįš į restauruotą statinį, kol kas nekalbama. Galbūt ugnis ir po gaisro prasidėjusios karštos diskusijos, atskleidusios ir nesumeluotą rūpestį, atjautą, pasiryžimus, parodžiusios pompastiškus vaizdus su prakeiksmais, pranašystėmis ir rankų grąžymu, išryškins gaisravietės metafiziką, o autentiškus Evangelijos sekėjus paskatins pasitraukti į tolimus, iš pasaulio nelengvai pasiekiamus slėnius.
Biblijoje skaitome, kad iš pagonių atkovoję Jeruzalės šventyklą, jos išlaisvintojai turėjo nuspręsti, ką daryti su išniekintu altoriumi. Jie nusprendė jį nugriauti, o išmontuotus akmenis sudėti į tinkamą vietą, „kol ateis pranašas ir nurodys, ką su jais reikia daryti“ (Mak 4, 46). Atrodo, tas laikas jau artinasi ir pranašiška dvasia skleidžiasi.
