7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

Janis Vilks

Harmonizacijos užtvankos

„Rusiškas sąsiuvinis“ Lietuvos rusų dramos teatre

Rašau gal kiek ir pavėluotai, nes Olgos Lapinos režisuotas „Rusiškas sąsiuvinis“ jau kuris laikas rodomas Lietuvos rusų dramos teatre. Tačiau turint omenyje, kad „7 meno dienose“ buvo recenzuoti kiti vienas po kito pasirodę spektakliai lyg ir ta pačia tema – apie moteris (Balio Latėno „Aštuonios mylinčios moterys“ Valstybiniame jaunimo teatre, Dalios Michelevičiūtės „Gyvenimo aprašymas“ Lietuvos valstybiniame dramos teatre ir Giedrės Kriaučionytės „Moteris“ Keistuolių teatre), – būtų nesąžininga šį, už kitus ne prastesnį, o daug kuo ir geresnį darbą palikti neaiškioje (nekalbu apie kitus leidinius) tyloje. Bandant išvengti dviprasmybių iš karto skubu pasakyti, kad man „Rusiškas sąsiuvinis“ nepasirodė labai jau įdomus kūrinys. Tiesiog manau, kad nėra jis toks prastas kaip likusieji įvairialypę moters prigimtį šį sezoną gvildenantys ir recenzijų susilaukę pastatymai.
 
 
„Rusiško sąsiuvinio“ privalumas tas, kad jame bandoma ieškoti ne kažkokių vienoje ar kitoje situacijoje išryškėjančių moteriškų savybių, o moteriškumo esmės, to, kas joje užkoduota. Tikimasi atsigręžus į folklorą atrasti ką nors gilesnio už įprastą šiandienos kasdienybę. Tačiau atrodo, kad pagrindinis šio spektaklio kaltininkas, rusų kompozitoriaus ir etnomuzikologo Valerijaus Gavrilino to paties pavadinimo dainų ciklas, sukurtas 1964 m., buvo ne tik spektaklio esmė, bet ir didžiausia jo bėda. „Rusiškas sąsiuvinis“ sukurtas harmonizuojant rusų liaudies dainas, o toji harmonizacija pasirodė esanti didžiulė užtvanka, kurią atlikėjoms, norinčioms palaikyti sukaustytą originalaus folkloro vitališkumą, būtų reikėję įveikti.

„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Režisierius, diriguojantis aktorių orkestrui

Daiva Šabasevičienė kalbina pagrindinį „Didvyrių aikštės“ aktorių Valentiną Masalskį

Kovo 27 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks premjera – Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“. Spektaklį režisuoja vienas garsiausių šiuolaikinių Europos teatro menininkų, lenkų teatro režisierius, grafikas ir scenografas, dramaturgas ir vertėjas Krystianas Lupa. Jis yra ir „Didvyrių aikštės“ scenografas. Kostiumus šiam spektakliui kuria nuolatinis K. Lupos bendražygis Piotras Skiba. Vaidina Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė, Arūnas Sakalauskas, Doloresa Kazragytė, Vytautas Rumšas, Neringa Bulotaitė, Vytautas Anužis, Arūnas Smailys, Rasa Samuolytė, Toma Vaškevičiūtė. Apie būsimą premjerą kalbamės su pagrindinio, profesoriaus Roberto Šusterio, vaidmens atlikėju Valentinu Masalskiu.

Valentinas Masalskis, I. Stanio nuotr.
Valentinas Masalskis, I. Stanio nuotr.
Kristina Steiblytė

(ne)mylėsiu amžinai

Giedrės Kriaučionytės „Moteris“ Keistuolių teatre

Rolando Schimmelpfennigo pjesė „Moteris iš praeities“, Lietuvoje du kartus pastatyta dar 2006 m., praėjusią vasarą grįžo į sceną kaip jaunos režisierės Giedrės Kriaučionytės diplominis darbas su draugais, Aido Giniočio vadovaujamo kurso aktoriais. Šis pastatymas kovo 5 d. tapo Keistuolių teatro repertuariniu spektakliu „Moteris“, kuriame vaidina ir keli jau seniau „keistuoliais“ tapę režisierės kolegos.
 
Pjesėje jungiama komedija ir tragedija, sukurti ryškūs veikėjai, o fragmentišku, pirmyn- atgal sukiojamu pasakojimu sukuriamas netikėtumo ir komiškumo efektas. Neilgas, žaismingas tekstas lankstus, jį galima paversti ir beveik salonine komedija, ir šekspyriška drama, kurioje komedija perauga į tragediją ir beveik visi veikėjai žūva. Nors pjesė fragmentiška, trūkinėjanti, pasakojimas ne linijinis, suprasti istoriją nėra sudėtinga. Frenkas susituokęs su Klaudija jau 23 metus, turi paauglį sūnų Edį. Paskutinį vakarą prieš išvykstant, kraunantis daiktus, sūnui atsisveikinant su savo mergina Tina, į jų namus ateina Frenko jaunystės draugė Romi, kuriai, regis, buvo žadėta amžina meilė.
 
Pjesę galima skaityti kaip pasakojimą apie neatsargiai ištartų žodžių pasekmes, kai sakoma negalvojant, o klausoma labai atidžiai. Tai gali būti istorija ir apie prisiminimus, trys pjesėje veikiančios moterys atstovauja praeičiai (Romi), dabarčiai (Klaudija) ir ateičiai (Tina). Tuomet tarp praeities prisiminimų ir ateities (sukrautų lagaminų, suplanuotos kelionės, išsiskyrimo ar bendros ateities) įstrigę personažai gali papasakoti, kaip prisirišimas prie praeities sunaikina dabartį, o ateitis, jei apskritai įmanoma, lieka neaiški.

„Moteris“. E. Bareikio nuotr.
„Moteris“. E. Bareikio nuotr.
„Moteris“. E. Bareikio nuotr.
„Moteris“. E. Bareikio nuotr.
Rengėjų inf.

Moters tapatybės paieškų istorija pagal H. Wassmo

 

 

„Jei giminėje linkę atsikartoti veido bruožai, kodėl gi taip negali būti ir su mintimis? Nelyginant vis naujas pakrantes siekiantys bangų liežuviai, jos vis tos pačios per kartų kaitas, tik ar kas iš jų pasimoko...“

H. Wassmo

 

8 d. 18 val. M.K. Čiurlionio namuose Vilniuje (Savičiaus g. 11) įvyks spektaklis „(Ne)mano istorija“ – vienos dalies išpažintis pagal Herbjørg Wassmo romaną „Šimto metų istoriją“.

 

Agnė Sunklodaitė spektaklyje „(Ne)mano istorija“. S. Kancevyčiaus nuotr.
Agnė Sunklodaitė spektaklyje „(Ne)mano istorija“. S. Kancevyčiaus nuotr.
Kristina Steiblytė

Pasakos pojūčiams

Karolinos Žernytės spektaklis „Akmuo vanduo geluonis“ Vilniuje

Buvo tikėtasi, kad beveik prieš penkerius metus bakalauro studijas baigę aktoriai lėlininkai atnaujins Vilniaus „Lėlės“ ir Kauno lėlių teatro trupes, skatins atsinaujinti pačius teatrus ir provokuos kūrybinių naujovių paiešką. Nutiko kiek kitaip: dalis jų nebevaidina, keli pasitraukė iš lėlininkystės ir dabar dirba Valstybiniame jaunimo teatre. O įdomiausi lėlių, objektų, vaizdų spektakliai, neskaitant Gintarės Radvilavičiūtės eksperimentų lėlių teatro technikomis Klaipėdoje, vyksta už lėlių teatrų ribų.
 
„Menų spaustuvėje“ du spektaklius pastatė Šarūnas Datenis, į Prancūziją tęsti studijų išvyko ir ten statyti spektaklius pradėjo Jūratė Trimakaitė, Karolina Žernytė jau penkis pojūčių teatro spektaklius pastatė taip pat ne lėlių teatre. Pirmąjį ji, dar baigdama bakalauro studijas, sukūrė kartu su kurso draugais. Vėliau dirbo Rusijoje, o gruodį su Klaipėdos jaunimo teatru pastatė spektaklį „Akmuo vanduo geluonis“, jis neseniai parodytas ir Vilniuje, kultūros bare „Kablys“.
 
Pirmuoju spektakliu „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ Žernytė pirmiausia mėgino rasti tinkamą būdą teatrinėmis priemonėmis kalbėti akliesiems. Taip atsirado liečiami, liečiantys objektai, kvapai, skoniai, manipuliacijos šiluma ir šalčiu. Šiam darbui, kuriame buvo intensyviai mėginamos pojūčių teatro galimybės, pasirinktos įvairių tautų pasakos. Tekstas, veiksmo dramaturgija tuomet tebuvo pretekstas pojūčių dramaturgijos kūrimui, o pasakų turinį spektaklyje nustelbė dalyvavimas (jei esi aklasis arba užrištomis akimis) ar smagus stebėjimas (iš šalies), kaip kuriama iliuzija. Po to Rusijoje statyti keli darbai taip pat iliustravo, perpasakojo pasakas ar apsakymus sukurdami dalyviams įspūdį, kad jie yra visiškai greta veiksmo arba jame.

„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
Donatas Stakėnas spektaklyje „Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
Donatas Stakėnas spektaklyje „Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
LRKM inf.

Skelbiami 2014-ųjų metų „Auksinių scenos kryžių“ pretendentai

 

Už 2014 metų geriausius Lietuvos teatrų scenos darbus premijomis ir atminimo ženklais kovo 27 d. tradiciškai Tarptautinės teatro dienos proga bus apdovanoti geriausi šalies teatro menininkai.

 

Pagal Profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijavimo nuostatus pretendentus "Auksinių scenos kryžių" premijoms turėjo teisę siūlyti profesionalūs teatrai, Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Valstybės teatrų asociacija, Scenos meno kūrėjų asociacija, Lietuvos teatro sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos muzikų sąjunga, Šiuolaikinio šokio asociacija, fiziniai asmenys.

Kuriu būdamas vienas su savimi

Pokalbis su Romeo Castellucci

Neseniai Maskvos centre duris atvėrė „Elektros teatras „Stanislavskis“ („Электротеатр „Станиславский“). Tai Boriso Juchananovo atnaujintas teatras, anksčiau vadintas Maskvos Konstantino Stanislavskio dramos teatru. Kovą jame įvyks italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklio „Žmogiškas žmogiškų būtybių panaudojimas“ („Uso umano di esseri umani“) premjera. Pasaulinė šio spektaklio premjera pernai parodyta Bolonijoje. Tinklalapio Colta.ru žurnalistui Dmitrijui Renanskiui italų režisierius papasakojo, kuo abu spektakliai skirsis vienas nuo kito, ir pasidalijo mintimis apie šiuolaikinę režisūrą. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.

Romeo Castellucci. You Wei Chen nuotr.
Romeo Castellucci. You Wei Chen nuotr.
Scena iš spektaklio „Žmogiškas žmogiškų būtybių panaudojimas“. Luca Del Pia nuotr.
Scena iš spektaklio „Žmogiškas žmogiškų būtybių panaudojimas“. Luca Del Pia nuotr.
Scena iš spektaklio „Žmogiškas žmogiškų būtybių panaudojimas“. Luca Del Pia nuotr.
Scena iš spektaklio „Žmogiškas žmogiškų būtybių panaudojimas“. Luca Del Pia nuotr.
Keistuolių teatro inf.

Keistuolių teatre premjera – „Moteris“

 

Keistuolių teatras kovo 5, 6 d. 19 val. pristato dar vieną šio sezono premjerą – vieno veiksmo tragikomediją „Moteris“, pagal šiuolaikinę vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfennigo pjesę „Moteris iš praeities“.

 

Šis spektaklis – tai mistiškas pasakojimas apie moterį, kuri po daugybės metų ateina susigrąžinti savo pirmosios meilės (ne)svarbu kokiomis aplinkybėmis ir (ne)svarbu su kokiomis pasekmėmis. Įsivaizduokite, kad gyvenate brandžioje jau 23 metus trunkančioje santuokoje ir vieną dieną pasigirsta durų skambutis, o tarpduryje pasirodo jūsų pirmoji meilė, kuri staiga įsiveržia ir sujaukia jūsų gyvenimą. Įsiveržia, nes kadaise, dar būdamas jaunas, tu jai pažadėjai, kad mylėsi amžinai. Premjera „Moteris“ – apie tai, kaip toks durų skambutis gali iš esmės sujaukti ir pakeisti kiekvieno iš spektaklio veikėjų – Romi (akt. Aldona Vilutytė), Klaudijos (akt. Judita Urnikytė, Gelminė Glemžaitė), Frenko (akt. Dalius Skamarakas), Endžio (akt. Mantas Zemleckas) ir Tinos (akt. Eglė Grigaliūnaitė) gyvenimus. 

Aldona Vilutytė (Romi)
Aldona Vilutytė (Romi)
Kristina Steiblytė

Eskizas šiuolaikinės moters portretui

Dalios Michelevičiūtės spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Dalia Michelevičiūtė, pasak Lietuvos nacionalinio dramos teatro, pastaruoju metu šiame teatre sukūrusi ne vieną įsimintiną vaidmenį, nusprendė savo kūrybinę biografiją papildyti dar vienu. Tačiau šį kartą ji ėmėsi kurti ne tik vaidmenį, bet ir spektaklį. O du svarbiausi įkvėpimo šaltiniai „Moters portretui“ buvo Wisławos Szymborskos eilės ir pačios D. Michelevičiūtės gyvenimas.
 
„Moters portretas“, o greičiau portreto apmatai, škicas, eskizas – juk neįmanoma viso portreto pateikti per 1 val. 20 min. – yra spektaklio autorės mėginimas papasakoti apie save pasitelkus poeziją. Spektaklis prasideda žinute Michelevičiūtės atsakiklyje su prašymu patikslinti ir papildyti savo biografiją. Po jos pasirodo pati aktorė ir pradeda skaityti eilėraštį „Gyvenimo aprašymas“. O toliau ji pasakoja apie save skaitydama vis kitus eilėraščius, tarp W. Szymborskos tekstų įpindama Marinos Cvetajevos, Daivos Čepauskaitės, Donaldo Kajoko ir Juditos Vaičiūnaitės eilių, keisdama kostiumus (scenoje D. Michelevičiūtė pasirodo bent trimis skirtingais įvaizdžiais; kostiumų dailininkė Kristina Mališauskienė), mojuodama skėčiu, kalbėdama telefonu ar tiesiog darydama pauzę, kad būtų proga parodyti videofilmą ar animaciją (animacijos autorius Rimas Sakalauskas), projektuojamus kino kadrą imituojančiame ekrane (scenografas Linas Liandzbergis), ar susimojuodama su tame pačiame ekrane rodomu Vyteniu Pauliukaičiu. Visa tai papildo ir specifinė aktorinė raiška: pasikartojančių priebalsių išryškinimas, svarbiausių ar veikėjai-aktorei skaudžiausių žodžių išskiemenavimas ir iliustravimas (sakant „geriau numeris batų“ pasižiūrima į bato padą, kalbant apie stotį pasiimamas lagaminas, apie lietų – skėtis).

Scena iš spektaklio „Moters portretas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Moters portretas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Moters portretas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Moters portretas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Moters portretas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Moters portretas“. D. Matvejevo nuotr.
Undinė Krantaitė

Purslai pelkėje

Henriko Ibseno „Laukinė antis“ Klaipėdos dramos teatre

Klaipėdos dramos teatras, kol kas vis dar besiglaudžiantis Žvejų rūmuose, sparčiai artėja prie rekonstrukcijos pabaigos. Vis dėlto džiaugtis beveik nėra kuo, nes grandiozinis teatro pastato atnaujinimas jokios šviesos tunelio gale dar nereiškia. Teatras, kaip jau visiems seniausiai žinoma, visų pirma susideda iš žmonių, o tai, deja, ir yra didžiausia bėda kalbant apie šį konkretų Klaipėdos atvejį. Kad tuo įsitikintum, galima nueiti kone į bet kurį šiame teatre per pastaruosius kelerius metus pasirodžiusį spektaklį. Tą patį byloja ir naujausias – Ramučio Rimeikio režisuota „Laukinė antis“ pagal to paties pavadinimo Henriko Ibseno pjesę.
 
Spektaklio režisierius R. Rimeikis labiau žinomas kaip Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės aktorius. Nieko keisto, kad „Laukinė antis“ nepasižymi jokiais režisūriniais sumanymais. Keistas tik meno vadovo sprendimas leisti (net ne Klaipėdos) aktoriui statyti tokį didžiulį spektaklį. Rezultatas lengvai nupasakojamas: čia be jokių pretenzijų ar savitų idėjų, nuoširdžiai, pažodžiui pateikiamas H. Ibseno tekstas. Nevengiant moralo pasakojama apie tai, kad ne visuomet atskleista tiesa nuveda prie gero, kad paprastam žmogui tiesiog būtinas jo gyvenimą pagražinantis melas ir kad įkyrūs teisybės ieškotojai, besikišantys į svetimus gyvenimus, dažniausiai patys būna toli gražu ne šventieji.
 
Nuolatinis veikėjų šnekėjimas be jokio veiksmo veikiausiai kankina ne tik žiūrovus, bet ir aktorius. Galbūt todėl jie, lyg kokiam klojimo teatre, ir demonstruoja įvairias tekstą iliustruojančias emocijas. Kokia atgaiva širdžiai būna tos retos akimirkos, kai jie kalba paprastai, nerėkdami. Itin nesisekė teisybės ieškotoją Gregersą Verle vaidinančiam Edvardui Braziui, sukuriančiam ir gana gyvybingų vaidmenų, kuo galima įsitikinti žiūrint kitų režisierių spektaklius. Šį kartą jis – nuobodus teisybės ieškotojas, nepaliaujantis šnekėtojas, tarytum koks spirgas keptuvėje monotoniškai pračirškėjęs visą spektaklio laiką.

Vytautas Paukštė spektaklyje  „Laukinė antis“. A. Kubaičio nuotr.
Vytautas Paukštė spektaklyje „Laukinė antis“. A. Kubaičio nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas