7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

„Sirenų“ inf.

Į sostinę grįžta „Remote Vilnius“

 

 „Ar galiu sakyti jums “tu”? Mano vardas Aistė. Kaip tavo nuomone atrodo mano veidas? Kaip atrodo mano akys? Kaip atrodo mano lūpos, kai aš kalbu?


Vieni iš jūsų sportuoja, kad taptų stipresni. Kiti – kad išsiskirtų iš minios. Kai kurie, kad ilgiau gyventų. O kai kurie nori įrodyti kitiems, kad yra už juos stipresni. Vieni rėkia, kai laimi. O kiti – kai pralaimi. Galiu padėti tau laimėti.“

Aistė
 
Šiemet tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“ pasigirs anksčiau nei įprasta. Jau pradėta platinti bilietus į gegužės 14 – birželio 28 dienomis vyksiantį netradicinio pobūdžio teatrinį veiksmą „Remote Vilnius“, į kurį kvies vokiečių trupės „Rimini Protokoll“ sukurti personažai. 
 
Praėjusį rudenį specialiai Vilniui sukurto interaktyvaus spektaklio „Remote Vilnius“ seansai susilaukė stulbinančio žiūrovų susidomėjimo. Dėl to, kad vieną spektaklį patirti gali ribotas kiekis žmonių, ne visiems pavyko susipažinti su Aiste ir Juozu – spektaklį lydinčiais balsais ir jų braižomomis teritorijomis. 
 

Kora Ročkienė

Krystianas Lupa Lietuvoje

„Gazeta Wyborcza“ apie „Didvyrių aikštės“ premjerą

Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre įvyko Krystiano Lupos režisuotos „Didvyrių aikštės“ premjera. Spektaklio koprodiuseris – Krokuvos festivalis „Boska Komedia“. Lenkiška premjera – gruodį.
 
Lupa, kuris ne vienus metus statė „Didvyrių aikštės“ autorių Thomasą Bernhardą ir sukūrė legendinius spektaklius „Kalverką“ ar „Ištrynimą“, pastaruoju metu vėl grįžo prie austrų rašytojo kūrybos puikiai sutikta, Vroclave pastatyta „Atkarpa“ („Wycinka“). Metai prieš mirtį parašyta „Didvyrių aikštė“ – tai kaltinimas visuomenei, nesuvedusiai sąskaitų su nacizmu.
 

Po premjeros, minint Trečiojo reicho įvykdytos Austrijos aneksijos 50-metį, kilo skandalas. Prezidentas Kurtas Waldheimas (taip pat turintis nacistinę praeitį) pavadino pjesę „dideliu austrų tautos įžeidimu“. Neatsisakydamas šiuolaikinių aliuzijų Lupa sukūrė spektaklį apie sukompromituotą, silpną ir prieš prievartą bejėgę visuomenę.

„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Vasinauskaitė

„Didvyrių aikštės“ patyrimai

Krystiano Lupos spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Turbūt dar turės praeiti šiek tiek laiko, kol Krystiano Lupos pagal Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštę“ Nacionaliniame dramos teatre statytas spektaklis ims kvėpuoti natūraliai. Persismelks tik jam vienam būdinga ir bent jau mums iki šiol neįprasta dvasia – ne cirko ir atrakcionų, ne istorijos ir konfliktų, juolab ne koncepcijos ar dramatiškų veikėjų tarpusavio santykių, o visa apgaubiančia ir tarsi nugramzdinančia į savotišką egzistencinį patyrimą. Kai laikas sustoja ne tik scenoje, bet ir salėje, kai darosi materialus ir apčiuopiamas ne tik kalbančiajam, bet ir besiklausančiajam, kai stebuklingai šio laiko ištirpdyta rampa nebeskiria veikiančiųjų ir žiūrinčiųjų.
 
Net neabejoju, kad toks pat laiko ištirpimas, ištrynimas jautėsi ir per režisieriaus repeticijas – ne veltui aktoriai po jų plodavo jam ir vieni kitiems, matydami, kaip jų kuriamas teatras po truputį vaduojasi iš išorinių sprendimų, sugalvotų triukų, sakyčiau, lukštenasi iš savo vartotojiško pavidalo. Lupos spektaklyje nėra kur paganyti akių – nėra jokio erdvės „užvaldymo“ veiksmu ar aktorių kūnais; tačiau scena, įprastai režisieriaus įrėminta šviesos juosta, primena kruopščiai ir iki smulkmenų nutapytą paveikslą, kur akimis gali čiupinėti kiekvieną dėmę sienoje, šešėlius lange, drabužius ir spintas, batų eilę, o kartu su jais – aktoriaus-veikėjo veidą ir jo hipnotizuojantį sustingimą savo mintyse. „Didvyrių aikštės“ fotografijos kaip tik tokios – scenos peizažas čia susilieja su aktoriaus-personažo peizažu; žmogaus figūrėlė tarp aukštų sienų ir langų, tuščioje aikštėje ar prie didžiulio stalo kartais atrodo niekinga ir menka, tačiau dėl susikaupimo, rimties, kažkokios neišsakytos paslapties virsta ne mažiau didinga ir ori. Žiūrėdama į šias fotografijas džiaugiuosi, kad jose – ne garsiausi lenkų, prancūzų ar rusų aktoriai, o mūsiškiai, sakyčiau, grynesni, tikresni nei anksčiau, nes atrodo ištrūkę iš daugeliui mūsų spektaklių būdingos sumaišties, efektų ir afektų. „Lupa nuolat siekia ne efekto, o išsisakymo per personažo peizažą. Jei peizažas, arba viskas, kas neišsakyta – liūdesys, svajonės arba kančia, teisingai ir aiškiai nutapytas, jis tampa svarbiausia varomąja aktoriaus tiesos scenoje jėga. Tik taip aktorius jaučiasi gerai pasiruošęs. Nes jeigu jis dirba prisimindamas tekstą ar situaciją, liaujasi buvęs pilnaverčiu personažu. Virsta aktoriumi, kuris vėl galvoja, kaip būti įspūdingam. Nebekuria dvasinių aplinkybių. Krystianas liepia mums pasitikėti sapnuojančiu / fantazuojančiu kūnu, tikėti juo. Kūnas yra tas liūdesys, kančia, slapta atmintis. Iškyla motyvacijos problema. Tačiau kai reikia užduoti klausimą, visai nesvarbu, kaip jį užduosiu. Svarbiausia, kad tas klausimas manyje, kad jį užduodu“, – yra pasakojęs vienas nuolatinių Lupos bendražygių aktorius Piotras Skiba. Skiba buvo ir Vilniuje; „Didvyrių aikštės“ programėlėje jis įrašytas kaip kostiumų dailininkas.

Viktorija Kuodytė (Ana), Eglė Mikulionytė (Olga), Valentinas Masalskis (Robertas Šusteris) D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė (Ana), Eglė Mikulionytė (Olga), Valentinas Masalskis (Robertas Šusteris) D. Matvejevo nuotr.
Eglė Gabrėnaitė (ponia Citel) ir Toma Vaškevičiūtė (tarnaitė Herta). D. Matvejevo nuotr.
Eglė Gabrėnaitė (ponia Citel) ir Toma Vaškevičiūtė (tarnaitė Herta). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.

Baleto „Bolero+“ premjera LNOBT

 

Balandžio 10 ir 11 d. LNOBT kviečia į premjerą „Bolero+“, trijų vienaveiksmių baletų vakarą. Pasaulyje itin populiaraus formato – vienaveiksmiai – baletai, gebantys papasakoti ir lakoniškus, ir dramatinius, ir itin emocionalius siužetus, šį kartą sujungti į triptiką. Trys choreografai pristato savąsias vizijas, vienaveiksmius baletus, kuriuose judesiu kalba apie amžinuosius dalykus – žmogaus savęs ieškojimus, gyvenimo tikslą ir prasmę, vyrų ir moterų santykius. „Visada svajojau šokti taip, tarsi kūną valdyčiau kaip mintį. Kitaip tariant, kalbėti judesiu“ – šie Martyno Rimeikio žodžiai galėtų tapti artėjančios baleto premjeros motto.

Choreografija Itziko Galili. Nuotrauka iš LNOBT archyvo
Choreografija Itziko Galili. Nuotrauka iš LNOBT archyvo
Choreografija Krzysztofo Pastoro. Nuotrauka iš LNOBT archyvo
Choreografija Krzysztofo Pastoro. Nuotrauka iš LNOBT archyvo
Kristina Steiblytė

Teatro šventė

Krystiano Lupos režisuota Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“

Šiemet „Auksiniai scenos kryžiai“ išdalinti Kaune, muzikiniame teatre. Ir vėl atsirado nusivylusių, nepaminėtų, neįvertintų, įsižeidusių ir įžeidinėjančių asmenų, o šventė ir vėl išėjo pompastiška, nekūrybinga. Kovo 27-ąją liko tik juoktis iš to, kaip siaurai patys teatralai supranta teatrą. O kovo 28-ąją nei juoktis, nei bėgti iš teatro nebesinorėjo, nes po apdovanojimų dalybų maratono įvyko tikra (o Lietuvoje ir itin reta) šventė – geras spektaklis.
 
Krystiano Lupos režisuota Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“ yra ne tik geras spektaklis, bet ir savotiška lietuvių teatro žiūrovų edukacija: tokio režisieriaus Lietuvoje nėra, ir tokių spektaklių, net ir „Sirenose“, mus pažindinančiose su užsienio teatru, būna retai. Šiųmetėse, tiesa, matėme Ivo van Hoves „The Fountainhead“, kuriame taip pat dominavo aktoriai ir tekstas, buvo ir šiek tiek socialinės kritikos, o ir paties K. Lupos „Persona. Marilyn“ 2009 m. rodyta Vilniuje. Tačiau to maža, kad mums neįprastas lėtas teatras pasidarytų suprantamas, pažįstamas.

Viktorija Kuodytė (Ana), Eglė Mikulionytė (Olga), Valentinas Masalskis (Robertas Šusteris). D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė (Ana), Eglė Mikulionytė (Olga), Valentinas Masalskis (Robertas Šusteris). D. Matvejevo nuotr.
Eglė Gabrėnaitė (poniaCitel) ir Toma Vaškevičiūtė (tarnaitė Herta). D. Matvejevo nuotr.
Eglė Gabrėnaitė (poniaCitel) ir Toma Vaškevičiūtė (tarnaitė Herta). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
LKM inf.

Kaune įteikti Auksiniai scenos kryžiai 2014

 

Tarptautinės teatro dienos proga Kauno valstybiniame muzikiniam teatre surengtose "Auksinių scenos kryžių" įteikimo iškilmėse kultūros ministras Šarūnas Birutis Padėkos premiją įteikė kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui už muzikinę kūrybą teatrui.

Kultūros ministras Šarūnas Birutis teikia padėkos premiją kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui. ELTA nuotr.
Kultūros ministras Šarūnas Birutis teikia padėkos premiją kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui. ELTA nuotr.
Krzysztof Warlikowski

Kreipimasis Tarptautinės teatro dienos proga

Tarptautinė teatro diena 2015

Teatro meistrų lengviau rasti toli nuo teatro. Tai žmonės, kurių nedomina teatras kaip klišių ir konvencijų dauginimo mašina. Būtent jie aptinka trykštančius šaltinius ir gyvas upių vagas, kurios dažniausiai aplenkia teatrų sales ir jose kasdien susirenkančius nesuskaičiuojamus būrius žmonių, bandančių mėgdžioti kitų pasaulius. Mėgdžiojame, užuot kūrę savus pasaulius, nutaikytus į žiūrovą, priklausomus nuo diskusijos su žiūrovais ir gilių jausmų, kurie būna nematomi ir kuriuos būtent teatras sugeba apnuoginti geriausiai.

Tokius vedlius dažniausiai randu prozoje. Kasdien vis mąstau apie rašytojus, kurie maždaug prieš šimtą metų pranašiškai, nors dar atsargiai, aprašė Europos dievų saulėlydį, panardinusį mūsų civilizaciją iki šiol neišsisklaidžiusion tamson. Turiu galvoje Franzą Kafką, Thomą Manną ir Marcelį Proustą. Dabar prie šių pranašų priskirčiau dar ir Johną Maxwellą Coetzee.

Krzysztof Warlikowski; „Pabaiga“, M. Hueckel nuotr.
Krzysztof Warlikowski; „Pabaiga“, M. Hueckel nuotr.
Krzysztof Warlikowski; „Pabaiga“, M. Hueckel nuotr.
Krzysztof Warlikowski; „Pabaiga“, M. Hueckel nuotr.
Kristina Steiblytė

Diagnozė: trauma

Skausmingų patirčių apraiškos teatro scenoje

Kaip neseniai sakė teatrologė Šarūnė Trinkūnaitė, teatre vis daugėja baimės, siaubo apraiškų. Po truputį daugėja ir socialiai angažuotų spektaklių. Bendrumo tarp siaubo ir socialinio angažuotumo šiuo metu, rodos, nemažai: abu kalba apie traumines patirtis, bando apmąstyti, parodyti patirtą / patiriamą smurtą. Tik socialiai angažuotas teatras atviresnis: kalbėdamas apie tai, ką skauda, jis mėgina rasti ir įvardyti socialines priežastis, nesislėpdamas po estetizuota forma ir išgalvota fabula.

 

Vienas naujesnių tokių angažuotų spektaklių, mėginančių atskleisti, iš kur kyla žmogaus žiaurumas, − Aido Giniočio režisuotas „Atviro rato“ darbas „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“. Spektaklis sukonstruotas iš nebylių scenų, rodančių vieno vyro kelią nuo gimimo iki nusikaltimo, antraščių, minimalistinės Ramunės Skrebūnaitės scenografijos ir Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ fragmentų. Beveik dvi valandas vis keičiasi scenos, atskleidžiančios vieno žmogaus kelionę iš vienos traumuojančios, represyvios institucijos į kitą: šeima su smurtaujančiu, geriančiu tėvu, mokykla, santuoka, darbas zoologijos sode. Kad istorija būtų įtikinamesnė, įsiterpia ir šviesių, malonių fragmentų. Vis dėlto aplinka, socialinis spaudimas nugali, visos artumo, švelnumo apraiškos greitai baigiasi, o žmogus yra taip paveiktas trauminės patirties, kad nieko nebenori ir nebegali keisti.

„Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“. D. Matvejevo nuotr.
„Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“. D. Matvejevo nuotr.
„Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“. D. Matvejevo nuotr.
„Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“. D. Matvejevo nuotr.
„Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“. D. Matvejevo nuotr.
„Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“. D. Matvejevo nuotr.
Vlada Kalpokaitė

Be teisės kankintis

Oskaro Koršunovo „Kankinys“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

 Tiesą sakant, visai neįdomu svarstyti, koks galėtų būti Oskaro Koršunovo „Kankinys“ pagal naują Mariuso von Mayenburgo pjesę. Juolab kad viskas jau buvo pasakyta prieš premjerą... Nėra taip jau dažna, kad išankstiniai lūkesčiai (publikos, teatralų, visos spektaklius kuriančios, žiūrinčios ir vert­inančios bendruomenės) būtų tokie konkretūs, apibrėžti. Neturiu omeny reklaminių interviu ir pristatymų, kuriuos akis jau filtruoja kaip prekybos centrų akcijų maketus interneto portaluose. Betgi šiuo atveju teritorija a priori rodėsi visiškai aiški: juk Koršunovas, juk Mayenburgas, juk „Ugnies veidas“, „Parazitai“, „Šaltas vaikas“ (aštru, stipru, ritmiška, aktualu, ryšku, gilu), juk naujausia pjesė, kurią tarsi estafetės lazdelę vienas kitam perduoda šiuo metu žymiausi Europos režisieriai („Kankinį“ jau statė pats Mayenburgas Vokietijoje, Kirilas Serebrennikovas Maskvoje, Grzegorzas Jarzyna Lenkijoje, premjeros taip pat vyko arba planuojamos Prancūzijoje, Vengrijoje, Latvijoje, tikrai bus dar); juk pjesės tema labai aktuali visomis kryptimis radikalėjančiame pasaulyje, kuriame Breivikas leidosi į Kryžiaus žygį vieno dievo vardu, ISIS džihadistai kito dievo vardu nukryžiuoja karo belaisvius, kerta jiems galvas, homoseksualus meta nuo daugiaaukščių pastatų, o nemažiau sužvėrėję moksleiviai tarsi mažieji modžahedai terorizuoja savo pedagogus be jokios ideologijos, tiesiog taip...

„Kankinys“. D. Matvejevo nuotr.
„Kankinys“. D. Matvejevo nuotr.
„Kankinys“. D. Matvejevo nuotr.
„Kankinys“. D. Matvejevo nuotr.
„Kankinys“. D. Matvejevo nuotr.
„Kankinys“. D. Matvejevo nuotr.
LNDT inf.

„Didvyrių aikštės“ aktoriai režisieriui ploja po kiekvienos repeticijos

 

 Kovo 27, 28 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks lenkų režisieriaus Krystiano Lupos spektaklio „Didvyrių aikštė“ premjera. Likus dešimčiai dienų iki premjeros, spektaklio pristatyme susirinkę aktoriai negailėjo komplimentų lenkų menininkui, dėkojo už naują galimybę kitaip pažvelgti į teatrą ir į kuriamą personažą. 

 

Režisierių Krystianą Lupą į Vilnių pakvietęs LNDT meno vadovas Audronis Liuga sakė, kad „Didvyrių aikštė“ vainikuos penkerius pastaruosius teatro veiklos metus, kad tai bus dovana patiems aktoriams giliąja prasme ir – dovana Lietuvos teatrui, nes šiame spektaklyje dirba daug skirtingų ir talentingų aktorių. Pasak meno vadovo, dovana labai laiku, kai mūsų teatrui reikia naujų kūrybinių impulsų. 
 
„Kai Audronis Liuga pasiūlė statyti „Didvyrių aikštę“ klausiau savęs, ar noriu po darbų Poznanėje, Paryžiuje, Vroclave vėl grįžti prie Thomaso Bernhardo kūrybos. Svarbus argumentas man buvo, kad šis autorius nėra labai žinomas Lietuvoje, bent jau taip, kaip to nusipelno. Todėl tai man yra galimybė prisidėti prie jo populiarinimo. Galbūt po „Didvyrių aikštės“ išaugs susidomėjimas šiuo rašytoju, gal bus išleisti jo romanai ar pjesės. Kai Lenkijoje po mano kurto spektaklio „Ištrynimas“ buvo išleista T. Bernhardo knyga, buvau labai laimingas, kad teatras gali įkvėpti tokius įvykius. Visą laiką džiaugiuosi Lietuvos aktorių trupe, ir tuo, kad jie džiaugiasi šiuo darbu. Jie aistringai nagrinėja Bernhardo kūrybą, džiaugiuosi, kad Berhardo apsėdimai tampa aktorių apsėdimais. Trupė dirba taip, kaip seniai kuri mano vadovauta trupė yra dirbusi“, – kalbėjo režisierius Krystianas Lupa.

Krystianas Lupa; D. Matvejevo nuotr.
Krystianas Lupa; D. Matvejevo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas