7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

Sigita Ivaškaitė

Iš kurio kambario labiau norisi bėgti?

Sezono pabaigos premjeros Lietuvos rusų dramos teatre

Ne paslaptis, kad nuo tada, kai režisierius Jonas Vaitkus atėjo į Lietuvos rusų dramos teatrą, jis atgijo ir tapo lankomas ne tik „vietinės“, bet ir platesnės publikos. Nors pora paskutinių sezonų ir nebebuvo tokie ryškūs kaip pirmieji, LRDT, palyginti su kitų Baltijos šalių rusų dramos teatrais, sugeba išsilaikyti bendrame kultūros kontekste, būdamas atviras ne tik rusakalbiam žiūrovui.

 

Atgijęs LRDT ėmė kviestis ir jaunus režisierius. Vienas ryškiausių, iki šiol besitęsiančių bendradarbiavimų, – šiame teatre kuriami Olgos Lapinos spektakliai. Kurį laiką savo kūrybą sutelkusi į teatrą vaikams, praėjusiais metais pristačiusi kūrinį suaugusiems – „Rusiškas sąsiuvinis“, šio sezono pabaigoje O. Lapina nusprendė vėl kviesti vyresnius žiūrovus. Teatriniame žaidime „Kodas: HAMLET“ rasime viską, kas, bent mano nuomone, atspindi pačios režisierės požiūrį į teatrą kaip erdvę, kurioje svarbus ne tik intelektas, profesionalumas, rimtis, bet ir lengvumas bei žaismė, leidžiantys juoktis, žavėtis ir išlaikyti sąmoningą, o kartais ir vaikišką žvilgsnį.

„Kodas: HAMLET“. D. Matvejevo nuotr.
„Kodas: HAMLET“. D. Matvejevo nuotr.
„Natašos svajonė“. L. Urbonavičiūtės nuotr.
„Natašos svajonė“. L. Urbonavičiūtės nuotr.
Keistuolių teatro inf.

Keistuolių teatras kviečia į pirmąją dienos kūrybiškumo stovyklą vaikams

Birželio 6-17 dienomis Keistuolių teatre rengiama pirmoji dienos kūrybiškumo stovykla 9-15 metų vaikams. Dešimties darbo dienų trukmės stovykla ne tik leis vaikams iš arti susipažinti su teatro užkulisiais: mokydami sceninio judesio, muzikos, šokio, dramaturgijos ir kitų teatrinių disciplinų profesionalūs ilgamečiai Keistuolių teatro aktoriai žadins vaikų kūrybiškumą, padės pažvelgti į save iš šalies, įgyti pasitikėjimo savimi  bei atrasti dar nepažintus sugebėjimus ir savybes.
Viena iš stovyklos vadovų ir organizatorių, aktorė Viola Klimčiauskaitė pastebi, jog vaikų nereikia mokyti – jie jau viską moka, juos reikia supažindinti su galimybėmis, kaip jie tas savo žinias galėtų pritaikyti. „Kiekvienas savo pirmą blyną turi iškepti pats, mes tik parodysime, kokie gali būti ingredientai ar priedai, bet juos teks išsirinkti pačiam klystant ir nusiviliant, bandant ir bandant iš naujo. O tam, kad tie bandymai ir nusivylimai nebūtų tokie skaudūs, esame mes – stovyklos vadovai, kažkada irgi buvę paaugliais ir svajoję tapti aktoriais ir režisieriais, muzikantais, scenografais, vadybininkais“ – mintimis apie stovyklą dalijasi aktorė.

 

LNDT inf

Paskutinė LNDT sezono premjera „Timonas“ – apie išlaisvėjimą nuo turtų


Gegužės 19 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažojoje salėje įvyks paskutinė 76-ojo sezono premjera. Spektaklį „Timonas“ pagal Williamo Shakespeareʼo pjesę „Timonas Atėnietis“ pristatys jauna režisierė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros ketvirtakursė Kamilė Gudmonaitė. Ji 2014 m. LNDT debiutavo spektakliu „Sapnas“ pagal to paties pavadinimo Augusto Strindbergo pjesės ištraukas.


„Nors pjesėje kalbama apie pinigus ir keliamas klausimas, ar egzistuoja žmonių tarpusavio santykiai, negrįsti asmenine nauda, man, visų pirma, tai kūrinys apie universalios, amžinos meilės paieškas, žmogaus, nusivylusio susvetimėjusiu ir pinigams tarnaujančiu pasauliu, tikrosios meilės atradimą. Tai žmogaus išlaisvėjimo istorija. „Timonas“ – tarsi archetipinė pasaka apie nūdieną, šiandienos mitas apie priklausomybę, laisvę ir meilę“, – sako režisierė.

 

Spektaklio „Timonas“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Timonas“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
NKDT inf.

„Maištas“ ir „Skaičius“ – artimiausios Nacionalinio Kauno dramos teatro premjeros

Nacionaliniame Kauno dramos teatre gegužę laukiamos dar dvi premjeros – netradicinis spektaklis–instruktažas spalvotųjų revoliucijų tema „Maištas“ bei populiarios britų dramaturgės Caryl Churchill žmogiškosios tapatybės  tyrimas „Skaičius“. 


„Maištas“ – spalvotosios revoliucijos instruktažas 
Netradicinio vienos dalies pasirodymo „Maištas“ idėją Agniui Jankevičiui padiktavo spalvotųjų revoliucijų fenomenas. Be abejo, dauguma girdėjo apie Buldozerių revoliuciją (Jugoslavija, 2000 m.), Rožių revoliuciją (Gruzija, 2003), Oranžinę revoliuciją (Kijevas, 2004), Tulpių revoliuciją ( Kirgizija, 2005), Arabų pavasarį (Tunisas, Egiptas 2010/2011), Euromaidaną (Ukraina, 2014) ir kitas. „Mes gyvename iliuzijų pasaulyje, manydami, kad šios revoliucijos gimė iš bendrystės, masinio protesto. 

„Skaičius“
„Skaičius“
Rengėjų inf.

Vakaras aktorės Rūtos Staliliūnaitės atminimui „Valanda kai esi...“

Šių metų gegužės 9 d., (pirmadienį), 18 valandą Lietuvos teatro sąjungoje įvyks vakaras „Valanda kai esi…”, skirtas aktorės Rūtos Staliliūnaitės (1938–2011) atminimui.
Vakaro metu bus pristatytas dviejų archyvinių įrašų rinkinys. Pirmoje kompaktinėje plokštelėje skambės literatūrinė-muzikinė kompozicija „Valanda kai esi…“, antroje – Džonio Griuelio „Skudurinės Onutės pasakėlės“.
Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė 1978 m. vinilinės plokštelės „Valanda kai esi…“ anotacijoje rašė: „Rūta Staliliūnaitė retai skaito poeziją publikai, nelaiko savęs skaitove, – bet visų epochų poetai ją lydi kiekviename žingsnyje.

 

Rūta Staliliūnaitė
Rūta Staliliūnaitė
Alma Braškytė

Apie teatrą ir aukos efemerišką grožį

Naujas Gintaro Varno spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Po Gintaro Varno spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ premjeros galima užduoti mokyklinį klausimą: ką mums, dabarties laikų gyventojams, sako šitie antikiniai siužetai? Ir sulaukti visai nemokyklinio atsakymo: liepia nekaltinti savęs ir kaltinti save. Šita bambagyslė – dar vadinama tragiškąja kalte – visiems laikams susieja mus su tais, kurie gyveno prieš tūkstančius metų liedami aukas Olimpo dievams, ir saisto vieną su kitu gyvenančius šiandien. Galima to nematyti – iš prigimtinio naivumo, pasirinkto paviršutiniškumo ar programiškai, bet šita jėga yra surišusi mus vienus su kitais netikėčiausių konfigūracijų gijomis, ir nežinau, ar net krikščioniškojo idealo įkūnijimas pajėgus jas nutraukti. Tikėtis atleidimo (ar bent užuojautos) gal ir galime, laisvės (ir išlaisvinimo nuo kaltės) – vargu.

 

Kad išskleistų visą šią kalte ir nekaltybe pulsuojančią tarpusavio sąsajų panoramą, režisierius (jis ir inscenizacijos autorius) į trilogiją sudėjo Sofoklio „Oidipą karalių“ (I spektaklio dalis), Aischilo „Septynetą prieš Tėbus“ ir Euripido „Foinikietes“ (II) bei Sofoklio „Antigonę“ (III). Mintis sujungti visas Oidipo šeimos mitą apimančias pjeses kilo vokiečių dramaturgui Johnui von Düffeliui, kurio pjesė „Oidipo miestas“ tapo Gintaro Varno spektaklio impulsu (vėliau „Oidipo miesto“ teliko fragmentai, atsisakęs subuitintos pjesės kalbos ir pernelyg politizuotos interpretacijos Varnas grįžo prie originaliųjų pjesių tekstų; netgi buvo užsakytas „Foinikiečių“ vertimas – jo, taip pat von Düffelio pjesės vertimo autorius Mindaugas Strockis). Tragedijų trilogijos suvaidinimas per vieną dieną – senojo graikų teatro tradicija (tiesa, tragedijų svorio prislėgtiems žiūrovams prablaškyti anuomet dar būdavo vaidinama ir ketvirtoji, satyrų drama).

Scena iš spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko (Jokastė) ir Mantas Zemleckas (Polineikas). D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko (Jokastė) ir Mantas Zemleckas (Polineikas). D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas (Kreontas) ir Valentinas Novopolskis (Oidipas). D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas (Kreontas) ir Valentinas Novopolskis (Oidipas). D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Anužis (Teiresijas), Valentinas Novopolskis (Oidipas). D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Anužis (Teiresijas), Valentinas Novopolskis (Oidipas). D. Matvejevo nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Savojo kelio beieškant

Keletas pastabų apie Artūro Areimos „Marija Stiuart“ Vilniaus mažajame teatre

Atrodytų, sunku rasti mažiau šiems laikams tinkantį dramaturgą nei Friedrichas Schilleris su savo moraliniais idealais, istorinėmis temomis, romantiniu polėkiu ir tikroviškumo atmetimu vardan „idealios tiesos“. Tačiau režisūros prerogatyva yra įrodyti priešingai. Artūras Areima pastatė jau trečią Schillerio pjesę, ir šis kryptingumas intriguoja, tačiau ar atveria jaunas režisierius „Veimaro klasicizmo“ autorių šiuolaikinei publikai?

Galima numanyti, kad labiausiai režisierių Schillerio siužetuose (būtent siužetuose, o ne kokiose kitose dramų ypatybėse) traukia nuožmi vyro ir moters kova. Šią temą galima įžvelgti daugelyje Areimos spektaklių, svarbi ji – ko gero, net svarbiausia – ir naujajame darbe „Marija Stiuart“, pastatytame Vilniaus mažajame teatre. Abiejų karalienių – Elžbietos ir Marijos, kurias spektaklyje vaidina Elžbieta Latėnaitė ir Indrė Patkauskaitė, – santykiai su grafu Lesteriu (Tomas Rinkūnas) ir Mortimeru (Daumantas Ciunis) yra centrinė „Marijos Stiuart“ interpretacijos ašis. Režisierių visad domino vyro ir moters santykių paradoksai, abipusė manipuliacija, artumo troškimas ir negebėjimas suartėti. „Marijoje Stiuart“ Areima dar užkabina dvasinės nebrandos, netgi infantilumo aspektą ir pirmiausia jį išryškina karalienės Elžbietos paveikslu. Grafas Lesteris – šaltakraujiškas veidmainis, puikiai gebantis naudotis Elžbietos silpnybėmis. Sklaido režisierius iliuzijas ir vaizduodamas Mortimerą, pasiryžusį paaukoti gyvybę už Škotijos karalienę, bet nesugebantį susitaikyti su atstūmimu. Idealizuoja jis tik Mariją, oriai ir išdidžiai, o kartu žmogiškai priimančią jai skirtą bausmę (beje, egzekucijos scena, matyt, neatsitiktinai primena Carlo Theodoro Dreyerio „Žanos D’Ark kančią“). Nepasakytum, kad Areima niveliuoja ir valdžios temą, tačiau jai, mano manymu, pritrūko personažų atpažįstamumo ir pačios temos aktualumo argumentų (juk ne apie XVI a. pabaigos Angliją režisierius, tikiuosi, norėjo kalbėti...).

Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Rengėjų inf.

Teatro festivalis „Tylos!”

Gegužės 11-19 dienomis Vilniuje vyks Tarptautinis teatro festivalis „TYLOS!“. Šiemet Festivalis žiūrovus kvies į spektaklius Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre bei supažindins su gimstančiomis spektaklių idėjomis specialiai festivaliui įrengtoje kūrybinėje erdvėje – „Kvartalas“. Festivalio programoje – Belgijos, Rusijos, Liuksemburgo, bei Lietuvos trupių pasirodymai. Festivalio tikslas – į teatrą pritraukti naują, ambicingiausių ir drąsiausių scenos menų kūrėjų bei žiūrovų kartą.

Gegužės 11 dieną 19 val. Vilniaus mažajame teatre Festivalį atidarys režisierės iš Liuksemburgo Anne Simon spektaklis „PROMETHEUS: WE ARE THE GODS NOW”, kuris kvies įvairioms literatūros ištraukoms nuo antikinių tekstų iki mokslinės fantastikos. Prometėjaus figūra spektaklyje įgauna įvairias formas: nuo revoliucionieriaus iki būtybės, kaltos dėl nepakeliamos žmogaus būties. Spektaklio kūrėjai nagrinėja nemirtingumo idėją ir mokslinio tobulėjimo sukeltas etikos problemas. Spektaklis vyks anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis su angliškais subtitrais.


 

Milda Brukštutė

Teisė į žodį

Dramaturgijos festivaliui „Dramokratija“ pasibaigus

Tai jau antras pavasaris, kai vilniečius bandoma pakratyti drama. Ir nors šiemet lauke buvo gerokai daugiau drėgmės nei pernai, rodos, šis antrasis jaunatviškas bandymas pavyko kur kas šiltesnis. Labiausiai todėl, kad šįkart buvo visai nesunku patikėti festivalio dalyvių ir organizatorių nuoširdumu, entuziazmu, asmeniniu kiekvieno iš jų suinteresuotumu. Toks užsidegimas maloniai užburia netikėtai sukylančiomis viltimis: kad šiuolaikinės dramos bus vis daugiau ir daugiau, kad vis dažniau bendradarbiaus mūsų šiandienos teatro autoriai su kitais šios srities kūrėjais ir pagaliau kad nuo to pasikeis pats teatras, galiausiai tapsiantis bent jau sau pačiam iš tiesų įdomus.

 

Nuo praėjusių metų „Dramokratija“ smarkiai pasikeitė. Gabrielės Labanauskaitės kartu su jos studentais iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos organizuojamas festivalis prasidėjo šiuolaikinių užsienio dramaturgų pjesių vertimais, kurių dauguma skambėjo Valstybinio jaunimo teatro rūsyje. Tuokart paaiškėjo, kad ne kiekvienas dramaturgas gali būti geras vertėjas ir negirdėtų pjesių atradėjas. Tad naujai pasirodęs festivalis, nors ir nevertė dvejoti savo reikalingumu, kėlė nemažai abejonių ir įtarimų, kad ir, pavyzdžiui, dalyvaujančių studentų suinteresuotumu.

 

„Aštuonios minutės“. I. Bručkutės nuotr.
„Aštuonios minutės“. I. Bručkutės nuotr.
„Niekada nežinai“. Ž. Zablackaitės nuotr.
„Niekada nežinai“. Ž. Zablackaitės nuotr.
„Aukcionas“. Ž. Zablackaitės nuotr.
„Aukcionas“. Ž. Zablackaitės nuotr.
„Goodbye, Adieux, Aufwiedersehen, Iki“. I. Bručkutė nuotr.
„Goodbye, Adieux, Aufwiedersehen, Iki“. I. Bručkutė nuotr.
„Ko manęs niekada nepaklaustum“. Ž. Zablackaitės nuotr.
„Ko manęs niekada nepaklaustum“. Ž. Zablackaitės nuotr.
„Šventųjų balkonas“. Ž. Zablackaitės nuotr.
„Šventųjų balkonas“. Ž. Zablackaitės nuotr.
Rengėjų inf.

Paskutinėje sezono premjeroje – nauji Kaukų šeimynėlės nuotykiai

Gegužės  1-ąją, Motinos dienos proga, Kauno valstybinis lėlių teatras pakvies į paskutinę 58-ojo sezono  premjerą – spektaklį vaikams nuo 3 m.  „Noriu – negalima, reikia – nenoriu“.   
Lėlių teatro žiūrovai, puikiai pažįstantys žaviąją Kaukų šeimynėlę iš repertuarinio spektaklio  „Šeimynėlė iš Didžiosios girios“ (pastatytas 2010 m.), išvys naujus mylimų personažų, atkeliavusių iš  religijotyrininko, etnologo, prozininko, publicisto ir eseisto Gintaro Beresnevičiaus pasakų, nuotykius. 

 

Kaukutė
Kaukutė
  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas