Antono Čechovo „Žuvėdra“ Reikjaviko miesto teatre
Už islandišką „Žuvėdrą“ Yana Ross apdovanota šių metų tarptautinio Torūnės teatro festivalio „Kontakt“ geriausio režisieriaus prizu. Per spektaklio aptarimą festivalio klube vis kilo iš savo vietų vyresnio amžiaus rusų kritikai, pasipiktinę drastiškais personažų santykiais, ir klausė, ar Islandijoje nėra subtilių žmonių, o jeigu jie ten tik tokie, kam reikėjo imti Čechovo pjesę apie juos kalbėti. Be abejo, laikysena „mes žinome, koks yra Čechovas, o čia yra ne tai“ visada pasmerkta būti priimta kaip retorinis intarpas, nereikalaujantis atsakymo, ir net neatsimenu, kaip į ją buvo atsakyta. Tačiau į kitą klausimą, taip ir nenuskambėjusį, bet ore amžinai kybantį – ar Čechovo pjesės dar gali ką nors pasakyti apie mūsų laiką – islandų spektaklis atsako vienareikšmiškai. Jei tik režisierius žino, apie ką nori jomis kalbėti. Nes sielos ir likimai gali dužti ne tik arbatą geriant. Vakarėlių žaidimai, alkoholis ir karaokės mikrofonas yra ne mažiau tinkamos sceninės aplinkybės.
Michailo Durnenkovo „Ežeras“ teatre „TR Warszawa“
Yana Ross atsirado pas mus 2007-aisiais – su Elfriede’s Jelinek „Bembilendu“ (OKT ir LNDT koprodukcija) ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ (OKT). Paskui kelerius metus režisavo Lietuvoje, daugiausiai LNDT, trumpam ištrūkdama statyti spektaklių į Berlyną, Seulą, Helsinkį iki pat 2013-ųjų, iki nemenką kontroversiją sukėlusio spektaklio Nacionaliniame dramos teatre, Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“ (apie tai, kaip demoniška žudymo idėja įsismelkė į kaimelio gyventojų sielas ir pastūmėjo išžudyti kaimynus žydus). Nuo tada Yana Vilniuj tik svečias, nors įsikūrė čia, laisvai kalba lietuviškai ir mes įpratom laikyti ją sava. Pastaruosius trejus metus ji daugiausiai režisuoja Lenkijoje ir Skandinavijoje. Tai, ką ji ten stato (teko matyti keturis – du lenkiškus, švedišką ir islandišką – šio laikotarpio Yanos Ross užsienio spektaklius), liudija erudiciją, profesinę brandą ir jautriai artikuliuojamą stipraus temperamento atsaką į mūsų istorinio laiko ir mūsų nepastebimõs (nes per arti esančios) kasdienybės katastrofas.
Teatrinis Vilnius „Kultūros naktyje“
Net ir praūžus griausmingai audrai, „Kultūros nakties“ renginiai penktadienio vakarą nestokojo žiūrovų. Kaip ir kasmet, sostinės gatvės ir skersgatviai atsivėrė naktinei kultūrinių pasirodymų nuotaikai. Šiemetinis „Kultūros nakties“ maratonas tiek pat pradžiugino, kiek ir nuvylė. Visai netikėtai, aplankiusi lauktus ir planuotus bei užklupus keletą pakeliui vykusių pasirodymų, ėmiau labiau atsiverti vakaro netikėtumams.
Mano kelionė po teatrališką miestą bei naujai atrastas jo erdves prasidėjo nuo Oskaro Koršunovo teatro, kvietusio užsukti į Ašmenos gatvėje įsikūrusią studiją, kurioje buvo rodoma dokumentika apie „Hamleto“ gastroles Kinijoje. Ant paskutinio sezono spektaklio frazes „rėkiančių“ sienų mirgėjo Rasos Samuolytės, Dainiaus Gavenonio, Nelės Savičenko ir Dariaus Meškausko pasakojimai apie sunkumus, patirtus gastrolių metu, bei „Hamleto“ jėgą vaidinant jį kartais net du sykius per dieną. OKT studijoje sėdėjome vos keliese, todėl klausantis, pavyzdžiui, skrupulingo Gavenonio pasakojimo apie pertraukas tarp spektaklių ir sulaikytą tylą grimo kambaryje apimdavo keista nuotaika, tarsi būtų atviraujama tik mums: dešimčiai porų akių ir trims varvantiems skėčiams.
Užupio dramos teatras pristato juodosios komedijos žanro spektaklį pagal airių dramaturgo M. McDonagho pjesę „Vienarankis iš Spokano“.
Pagrindinis spektaklio veikėjas Vienarankis prarado gyvenimo džiaugsmą, kai po traukinio avarijos jam buvo amputuota ranka. Vienintelis jo tikslas – turėti naują ranką, už kurios pristatymą jis siūlo premiją. Norėdami pasipelnyti narkotikų prekeiviai Tobis ir Merlina bando apgauti Vienarankį, atnešdami jam iš muziejaus pavogtą ranką. Tačiau Vienarankis ne iš tų, kuriuos galima pykdyti. Jis – nesukalbamas, užsispyręs, nenuspėjamas, gąsdinantis.
Baigiantis 76-ajam sezonui Lietuvos nacionalinis dramos teatras žiūrovus kviečia į Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymus. Birželio 15–22 dienomis vyksiančių nemokamų renginių metu bus pristatytos keturios pjesės. Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymų organizatoriai užsimena, kad tai – puiki proga pirmiesiems susipažinti su galbūt būsimų premjerų medžiaga. Po pjesių skaitymų vyks susitikimai su juos parengusiais menininkais, tekstų autoriais – iš Lenkijos atvyksta garsūs dramaturgai Ivanas Vyrypajevas ir Tadeuszas Słobodzianekas.
„Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymais, organizuojamais kaip dalis LNDT vykdomos išplėstinės šiuolaikinės dramaturgijos skatinimo programos, siekiama suteikti galimybę Lietuvos teatro kūrėjams ir žiūrovams susipažinti su originalia nūdienės Europos dramaturgija, skatinti aktorių ir režisierių kūrybinę veiklą, – pasakoja LNDT generalinis direktorius Martynas Budraitis, – žiūrovai bus supažindinti su LNDT užsakymu į lietuvių kalbą išverstomis žinomų dramaturgų pjesėmis: Ivano Vyrypajevo „Nepakeliamai ilgais apkabinimais“, Tadeuszo Słobodzianeko „Jokūbo istorija“, taip pat su pjesėmis, išverstomis bendradarbiaujant su Goethe institutu – Ewaldo Palmetshoferio „Viengunge“ ir Elfriedės Jelinek „Prašytojais.“
Apie KU Menų akademijos teatro režisūros studentų diplominius darbus
Man įprastą vilnietišką maršrutą Markučiai–Arklių gatvė, vedusį mane į pažintį su lėlių teatru, ne taip seniai pakeitė ilgesnis Vilnius–Klaipėda, kurio paskutinėje stotelėje įsikūręs Klaipėdos lėlių teatras, kitais metais švęsiantis visai nebe paauglišką 25 metų jubiliejų. O dabar Klaipėdos universitetas išleido ir trečiąjį oficialų (nors galimybės režisūros studentams rinktis papildomą lėlininko kvalifikaciją būta ir anksčiau) lėlininkų kursą, vadovaujamą lėlių teatro režisierės, dailininkės, dramaturgės ir pedagogės Jūratės Januškevičiūtės. Tad ir vėjuotai saulėtą, nuotykių pažadais vilnijantį – kokie paprastai stotyse aplanko – gegužės 20-osios rytą į vakarus patraukiau ne džiazų klausyti ir ne šaltosios Baltijos pušynais kvėpuoti, o būtent to minėtojo kurso, trumpam pasivadinusio „Trupe 459“, diplominių darbų pažiūrėti. Lietuviškame kontekste Klaipėda, jei ir ne lėlių teatro Meka, yra ta vieta, kur vyksta vieni įdomiausių lėliškų reiškinių – čia jaunatviškai gaivališkos drąsos eksperimentuoti, keistis, ieškoti kol kas neaptraukė (ir, tikiuosi, niekada ar bent jau dar ilgai neaptrauks) akademiškumo ir valstybinio statuso apnašas, o kuriama, regis, iš vidinio poreikio ir tikėjimo idėja (gal netgi – bet oi koks nuvytęs žodis! – misija).
Su Audroniu Liuga kalbasi Lina Klusaitė
Kad ir kaip stengtųsi būti šiuolaikiškas, teatras yra vienas archajiškiausių menų, nes jame veikia gyvi žmonės. O žmogus negali būti be atminties, asmeninio ir istorinio laiko refleksijos. Teatro trumpalaikiškumas užaštrina atminties darbą. Todėl jį nuolat persekiojo ir persekios „praeities šmėklos“. Teatre dabartį suvokiame per atmintį. Atmintis gali būti teatrinė ir asmeninė, būtent per pastarąją patiriame identifikaciją su sceniniu įvykiu. Tai teatre brangiausia. Teatrinė atmintis gyva ne vien teoretikų galvose. Esu įsitikinęs, kad ją turi nemaža dalis teatro publikos. Ypač kalbant apie Jaunimo teatrą. Daugumai teatralų šio teatro atmintis yra susijusi su legendiniu Dalios Tamulevičiūtės ir Eimunto Nekrošiaus kūrybos periodu. Jo neįmanoma ir nereikia stengtis pakartoti. Bet norint tęsti teatro kūrybinį gyvenimą, neišvengiamai kyla klausimas – kaip dabartyje įprasminti jo atmintį? Manau, per kūrybines idėjas, galinčias prasmingai susieti skirtingas kartas, galbūt ir laikus. Norėčiau pabandyti Jaunimo teatre tokias idėjas įgyvendinti. Nežinau, kaip pasiseks. Esu nemažai dirbęs su šiuolaikine dramaturgija ir eksperimentais netradicinėse erdvėse. Norėčiau kažką šioje srityje nuveikti ir Jaunimo teatre. Kaip žinia, padarytų darbų atmintis teatro esamajam laikui nieko nereiškia. Naują darbą pradedi nuo tuščio lapo. Prieš tokį lapą dabar ir esu.
Jaunųjų teatro kūrėjų mėnuo Vilniuje
Kiekvieną pavasarį lyg iš gausybės rago pasipila jaunųjų teatro kūrėjų diplominiai (ir ne tik) darbai. Toks metas – puiki proga smalsiems scenos menų gerbėjams sužinoti ir savo akimis įsitikinti, kas, kur atėjo, su kokiomis mintimis ir kaip nusiteikę. Vis dėlto dar prieš keletą metų šis pažinties procesas buvo gerokai paprastesnis. Vilniaus Mažajame teatre vykstantis festivalis „Tylos!“ atliko gana garbingą misiją – pristatydavo žiūrovams kasmet vis ateinančią naują jaunąją teatro kūrėjų kartą. Šiais metais jau nebekyla abejonių, kad ši „Tylos!“ koncepcija išblėso. Manyčiau, kad to pradžia – jau kiek anksčiau prasidėjęs, bet kasmet vis labiau ryškėjantis festivalio virtimas tarptautiniu. Mat kartu su šia, lyg ir sveikintina „Tylos!“ plėtra, atsirado kažkoks rengiamos programos neapibrėžtumas, įtarimą keliantis abstraktumas, o pagrindinė mintis, nuo kurios viskas ir prasidėjo, – pristatyti naująją teatro kūrėjų kartą, – buvo nustumta kažkur į šoną.
VMT scenoje šiais metais nepamatėme nė vieno Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusių studentų darbo. Šie pasiskirstė po „Menų spaustuvės“, Lietuvos nacionalinio dramos teatro, LMTA ne per seniausiai duris atvėrusio Balkono teatro bei OKT studijos scenas. O dar ir „Kablyje“ prieš mėnesį vyko taip pat jaunuosius pristatantis kultūros maratonas „PIN dienos“. Taigi, turintys noro Vilniuje galėjo pamatyti tikrai nemažai, lyg ir nebūta didelio nuostolio. Tačiau čia jau nebeveikė joks atrankos kriterijus. Prireiktų baisiai daug (ir tikrai ne visuomet maloniai praleisto) laiko, kad galėtum susidaryti bent kiek pilnesnį vaizdą apie sveikai teatro kraujo apytakai tokius svarbius ateinančius. Kita vertus, visai nemažą dalį studentų jau esame pamatę iš repertuarinių LNDT ir OKT spektaklių ir galime daryti prielaidą, kad tai ir yra tie svarbiausieji, kad ir kaip kvailai tai skambėtų.
Š. m. gegužės 27 d. sueis lygiai penkiasdešimt metų, kai Jaunimo teatras pirmąkart atvėrė duris žiūrovams. 1966 m. tą dieną teatre įvyko premjera – režisierės Aurelijos Ragauskaitės spektaklis pagal W. Shakespeareʼo tragediją „Romeo ir Džiuljeta“. Nuo to laiko oficialiai skaičiuojama Jaunimo teatro veiklos pradžia. Šiai sukakčiai paminėti rengiama ilgamečio Jaunimo teatro aktoriaus Rimgaudo Karvelio dokumentinio filmo „Valstybinio jaunimo teatro metraštis 2005–2015“ penktosios dalies peržiūra.
Valstybinis jaunimo teatras oficialiai įkurtas 1965 m. sausio 29 d. Iš pradžių pavadintas Jaunojo žiūrovo teatru ir tik vėliau, paties kolektyvo iniciatyva, gavęs dabartinį teatro vardą, savo veiklą pradėjo pamažu. Pirmiausia reikėjo sutvarkyti teatro repeticijų patalpas, kuriomis turėjo virsti Vilniaus gatvėje stovintys Mažieji Radvilų rūmai (dabar ten įsikūręs Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus), surinkti kūrybinę grupę ir nuspręsti, kokiu spektakliu prisistatyti jaunajai sostinės publikai. Visi šie darbai buvo patikėti režisierei Aurelijai Ragauskaitei, kuri nieko nelaukusi paskelbė aktorių atranką. Režisierė sugebėjo iš visų Lietuvos kampelių surinkti ir suformuoti ypatingai stiprią, vėliau ne vieną dešimtmetį teatro vardą garsinusią trupę. Pirmojo spektaklio repeticijose dalyvavo: Rolandas Butkevičius, Leonas Ciunis, Birutė Didžgalvytė, Nijolė Gelžinytė, Algirdas Grašys, Ferdinandas Jakšys, Rimgaudas Karvelis, Regina Kazlauskaitė, Valerija Marcinkevičiūtė, Saulius Sipaitis, Laimutė Štrimaitytė, Elvyra Žebertavičiūtė ir kiti, ilgainiui tapę ryškiausiais Jaunimo teatro aktoriais.
Literatūrologinis požiūris į Artūro Areimos režisuotą „Mariją Stiuart“
Spektaklis, besislepiantis po pavadinimu „Marija Stiuart“, turėtų būti įvardytas „Elžbieta I, Anglijos karalienė“. Juolab kad yra precedentas – Artūras Areima kartą jau keitė autentišką Friedricho Schillerio veikalo pavadinimą į sceninį. Toks keitimas galėjo ar net turėjo įvykti ir vėl, nes ne Marija Stiuart prikausto žiūrovų dėmesį naujajame Schillerio dramos pastatyme. Kitaip nereiškia blogai, premjera ir nustebino, ir nudžiugino, ir privertė susimąstyti apie priežastis, dėl kurių spektaklis visa savo visuma atgręžtas į karalienę Elžbietą.
Nuo pirmojo įspūdingo pasirodymo scenoje vienvaldiškai karaliauja Elžbieta I ir Elžbieta Latėnaitė. Jai deramai asistuoja grafas Lesteris (Tomas Rinkūnas), lordas Berlis (Tomas Stirna), Mortimeras (Daumantas Ciunis), lordas Šrusberis (Edmundas Mikulskis). Labai netikėta, bet herojų vyrų (Lesteris ir Mortimeras) susidūrimas scenoje išryškintas, o herojų moterų – gerokai prislopintas, nors Schillerio dramoje jis sudaro viso vyksmo pagrindą. Marija (Inga Patkauskaitė) lieka nuošalėje, o jos varžovė dėkingai priima dovaną ir demonstruoja aktorinį meistriškumą, dvi moterys – karalienė Elžbieta ir aktorė Elžbieta – puikiai sutaria.