Kovo 27 d. (ketvirtadienį) 17.30 Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) atidaroma Ievos Maslinskaitės personalinė paroda „Terpti sausume“. Ši paroda yra projekto „Restart“ dalis, I. Maslinskaitė 2024 metais tapo šio konkurso laureate.
Palangoje veikiantis Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) padalinys Jono Šliūpo muziejus šiemet kviečia lankytojus pradėti džiaugtis vasara anksčiau. Kovo 26 d. 17.30 val. čia atidaroma Vaclovo Strauko ir Aleksandro Macijausko fotografijų paroda „Atokvėpio formos“, kurioje – hipnotiški pajūrio gamtos vaizdai ir gyvastingos paplūdimio linksmybės.
Apie Leigh Bowery parodą „Tate Modern“ galerijoje Londone
Pompastiški kostiumai, provokuojantys performansai, klubas „Taboo“ ir Luciano Freudo portretai – „Tate Modern“ pirmą kartą surengė tokios skalės australų menininko Leigh Bowery (1961–1994) retrospektyvinę parodą. „Ši paroda galėtų vadintis Bowery ir draugai“, – per spaudos konferenciją sakė „Tate Modern“ direktorė Karin Hindsbo. Matomumas, išskirtinumas, vakarėliai ir buvimas scenoje ar gatvėje, nes, Bowery žodžiais, jam didelio skirtumo tarp jų nėra, – tai buvo jo kūrybos pagrindas.








Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Muzeotekoje, kovo 22 d. 13 val. įvyks operos vaikams „Batuotas katinas“ (pagal Charles Perrault pasaką) premjera. Tai – žymaus Lietuvos operos solisto, profesoriaus Vladimiro Prudnikovo inicijuotas kūrybinis projektas, kuriame publika galės išgirsti profesoriaus ugdomą talentingą jaunąją operos solistų kartą.
„Tikriausias praeities pasakojimas gimsta ne akademijose ir vadovėliuose, o autentiškuose asmeniniuose prisiminimuose, prakalbintuose šeimos fotografijų albumuose ir net slapčiausiuose sapnuose. Nėra istorijos be konkrečių artimų žmonių, konkrečių pasakojimų ir konkrečių vietų – visa tai esminės mozaikos detalės didžiuosiuose mūsų praeities paveiksluose“, – sako istorikas Norbertas Černiauskas. Būtent tokia ir yra unikali žinomos grafikės Ramunės Vėliuvienės knyga „Šeimos albumai. Regimoji atmintis“, kurioje per be galo turtingą savo giminės istoriją ji pasakoja dramatišką visos Lietuvos istoriją.
Eglės Vertelkaitės paroda „Sutartinė“ Užupio meno inkubatoriaus galerijoje
Pradeda moters balsas: skrida bitė tatato. Kai tas balsas tęsia per laukelį tatato, prisideda antras balsas ir kartoja skrida bitė tatato. Tatato suskamba vieningai, nors ir besipjaunančiomis sekundomis, virpinančiomis ne tik balso stygas, bet ir nervų skaidulas, plaukelius ant rankų ir skruostų. Tuomet įstoja trečias balsas: skrida bitė tatato. Tatato jau gaudžia vidinių organų-vargonų vamzdynuose, nes pirmoji tik dainuoja tatato tatato, balsu kaldama taktą.






Apie Kristinos Švenčionytės parodą „Plyšys“ VVJ meno galerijoje
Kristinos Švenčionytės „Plyšys“ – priešpaskutinė paroda, kurią VVJ meno galerijoje kuruoja Algė Gudaitytė. Mano manymu, tai simboliškai viltinga pabaiga abiem, tiek menotyrininkei, tiek menininkei. Juk baigiasi Gudaitytės kelerių metų intensyvaus darbo šioje institucijoje etapas, vadinasi, kitur bus nauji projektai, kitos parodos, kurių vėl lauksime. O Švenčionytės „Plyšio“ ekspozicija, dar prieš metus pristatyta KKKC parodų rūmuose, neišvengiamai toliau evoliucionuos.








Šokis, drama ir miuziklas
Šiandien yra du Paryžiai – vienas išorinis, kitas vidinis. Jei nebūtų to Paryžiaus, kuris savo viduje sutelkęs lobynus, tai yra įvairius muziejus, galerijas, jei nebūtų teatrų, kurie savarankiškai kvėpuoja ir tebėra didžiuliai kultūros židiniai, gyvenimas čia atrodytų gana liūdnas. Paryžiaus gatvės ir kvartalai pamažu susiniveliavo, Lotynų kvartale beveik nesutiksi kinematografinių, prancūzų aristokratų tipažų, o nusileidęs nuo Monmartro ne populiariausiais turistiniais takais, tik po kurio laiko gali suprasti, kad patekai į Clichy bulvarą, kuriame sukasi „Moulin Rouge“ sparnai.








Krėsle prie televizoriaus
Davidas Lynchas – iš tų režisierių, kurių filmai tampa asmeninės biografijos dalimi. Riba tarp asmeniškų prisiminimų bei norų ir filmo vaizdų nusitrina taip pat, kaip Lyncho veikėjams tikrovė ir fantazijos ar sapnai. Režisierius numodavo ranka į bandymus interpretuoti jo filmus ir buvo teisus, nes interpretacija visada susijusi su tuo, ką jauti žiūrėdamas, o visi Lyncho filmai bando panardinti į pasąmonę, į tai, kas tūno giliai.