7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: LNM inf.

LNM inf.

Į Lietuvą grįžta auksinė Antano Smetonos plunksna

Po beveik 80 metų į Lietuvą sugrįžta itin prabangi prezidento Antano Smetonos plunksna. Tai išskirtinis suvenyras, kurį prezidentui 1933 metais, švenčiant vardadienį, padovanojo Ukmergės inteligentai.


Ant plunksnos išgraviruoti žodžiai „Didžiajam Plunksnos Darbininkui ir Tautos Vadui J. E. P. Prezidentui P. ANTANUI SMETONAI Jo vardo dienoj Užulėnyje, 1933.VI.13. Ukmergiškiai“ rodo, jog auksinė plunksna – kaip suvenyras ir simbolis – ukmergiškių buvo pasirinkta neatsitiktinai. A. Smetona vadinamas Didžiuoju Plunksnos Darbininku, nes buvo rašto žmogus – publicistas, leidėjas, redaktorius – jo tekstai pasižymėjo sklandumu ir originalumu.

K. Stoškaus nuotr.
K. Stoškaus nuotr.
LNM inf.

Viena paroda dviejuose muziejuose: pristatomi grafiko Broniaus Leonavičiaus darbai

Daugiau nei šimtas apipavidalintų knygų, nepaprastu grakštumu ir dėmesiu detalei išsiskiriantys grafikos, tapybos, kaligrafijos bei skulptūros darbai, sužavėję ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, Norvegijos, Prancūzijos, Rusijos žiūrovus, – visa tai Broniaus Leonavičiaus (g. 1933) kūryba. Jau liepos 4 d. vienas žymiausių šalies menininkų Lietuvos nacionaliniame muziejuje pristatys naujausią savo darbų parodą.


Parodą sudaro dvi dalys: „Istorija ir dailininkas: Bronius Leonavičius“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir „Knygos menas ir kaligrafinės kompozicijos“ Kazio Varnelio namuose-muziejuje.
Du kūrėjai, viena tėviškė ir 250 metų skirtumas


Lietuvos nacionalinio muziejaus parodų erdvėje dailininkas pristato 27 iliustracijų ciklą, įkvėptą Kristijono Donelaičio „Metų“.


B. Leonavičių ir K. Donelaitį skiria 250 metų, tačiau jungia ta pati tėviškė, tapusi įkvėpimo šaltiniu abiem kūrėjams. Tolminkiemis, kuriame gyveno K. Donelaitis, ir Vištytis, kuriame užaugo B. Leonavičius, vienas nuo kito nutolę tik per paukščio skrydį – vos 15 kilometrų.


B. Leonavičiaus sukurtas „Metų“ ciklas atveria panoraminius Mažosios Lietuvos vaizdus, kuriuose dailininkas, kruopščiai išstudijavęs įvairią to laikotarpio medžiagą, meistriškai perteikia etnografinę aplinką, krašto tautinius apdarus bei darbo įrankius.


„Man rūpėjo atskleisti to krašto gamtos ir etnografinį savitumą, todėl neatsitiktinai iliustracijose įrašyti Liudviko Rėzos ir Viliaus Kalvaičio lietuvininkų dainų tekstai“, – pasakoja darbų autorius.

Kūrybos įrankis – Vištyčio ežero gamtos turtai
Pagrindinis B. Leonavičiaus kūrybos šaltinis – istorija, gamta ir mitologija. Parodoje pristatomose iliustracijose bei tapybos darbuose ypatingas dėmesys skiriamas peizažui, ypač gimtojo Vištyčio kraštovaizdžiui. Žvilgsniu sklęsdamas virš priešais jį atsiveriančių laukų, autorius geba įtikinamai perteikti ne tik erdvės, bet ir laiko atstumą.


B. Leonavičiaus gimtinėje tyvuliuojantis Vištyčio ežeras yra virtęs ne tik menininko kūrybos šaltiniu, bet ir įrankiu. Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje rodomi ir trys skulptūriniai objektai, kuriuos menininkas sukūrė panaudojęs ežere rastus medžius, akmenis bei kriaukles. Šie natūralūs gamtos turtai išradingai interpretuojami, suteikiant jiems naują formą ir išryškinant medžiagiškumą.
Viena paroda dviejose erdvėse


Kita B. Leonavičiaus parodos dalis eksponuojama Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Čia lankytojai galės išvysti menininko kaligrafijos darbus ir 15 iliustracijų, sukurtų Martyno Vainilaičio knygai „Bruknelė“ (1991 m.).


Filosofo, kultūrologo Antano Andrijausko teigimu, B. Leonavičius – vienas iš Lietuvos knygų grafikos meistrų. Būtent šioje srityje geriausiai atsiskleidžia jo kūriniams būdingi netikėti fantazijos polėkiai, pastabumas detalėms ir profesionalumas.


Parodos atidarymas vyks liepos 4 d. 18 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1). Tą pačią dieną iki 20 val. parodą bus galima aplankyti ir Kazio Varnelio namuose-muziejuje.
Abi ekspozicijos veiks iki lapkričio 10 dienos.

 

B. Leonavičiaus iliustracija 'Pavasaris'. Iš ciklo Kristijonas Donelaitis 'Metai'. .jpg
B. Leonavičiaus iliustracija 'Pavasaris'. Iš ciklo Kristijonas Donelaitis 'Metai'. .jpg
B. Leonavičiaus iliustracija 'Žiema'. Iš ciklo Kristijonas Donelaitis 'Metai'.jpg
B. Leonavičiaus iliustracija 'Žiema'. Iš ciklo Kristijonas Donelaitis 'Metai'.jpg
Iš čia stebimi Žvaigždynai. 1997
Iš čia stebimi Žvaigždynai. 1997
LNM inf.

2019-05-27 Kazio Varnelio muziejuje – spalvotoji kaligrafija, įkvėpta Vydūno

Gegužės 28 d. 17 val. Kazio Varnelio namuose-muziejuje atidaroma grafikės Rasos Janulevičiūtės darbų paroda. Joje – spalvotosios kaligrafijos kūriniai, kuriuos menininkė sukūrė įkvėpta vieno svarbiausių lietuvių filosofo, Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo Vydūno kūrybos.
Į kaligrafijos kūrinius menininkė įpynė Vydūno išverstas „Bhagavadgytos“ (liet. „Dieviškosios giesmės“), vienos iš „Mahabharatos“ epo dalių, eiles. Būtent Vydūnas 1940 metais pirmasis į lietuvių kalbą išvertė šį hinduizmo religinį tekstą, kuriame ieškojo atsakymų į jį dominusius klausimus, pateikė filosofinių teksto komentarų.


Spalvotosios kaligrafijos kūrimas pasitelkiant spalvą, ritmą, formą skatina prisiliesti prie žmonijos išminties klodų, subjektyviai apmąstyti žmogiškumą – žmogaus būtį šiame pasaulyje, veiksmą, laiką, sąmonę.


Nuo seniausių laikų kaligrafija užėmė išskirtinę vietą žmonijos kultūroje. Rašytas arba pieštas tekstas gali perteikti informaciją, ją papildyti ar papuošti. Toks jis yra artimesnis dailyraščiui, gražaus rašymo menui. Vis tik yra ir kitokia, svarbesnė, kaligrafijos paskirtis – perteikti rašančiojo dvasinę būseną, nuotaiką, nuojautas, pasaulėjautą.


Parodą pristatanti R. Janulevičiūtė kuria knygos dizaino, kaligrafijos darbus, estampus ir ekslibrisus, dalyvauja parodose Lietuvoje ir  užsienyje. Jos darbai pristatyti Lenkijoje, Argentinoje, Prancūzijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Rumunijoje, Kinijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Serbijoje, Meksikoje. Menininkė 2004 metais Vilniaus dailės akademijoje apgynė disertaciją „Lietuvių dailininko knyga: tradicijos ir modernumo aspektai“, yra parengusi mokslinių publikacijų apie Lietuvos dizainą ir kaligrafiją. R. Janulevičiūtė taip pat yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.


Parodos atidarymas – gegužės 28 d. 17 val.
Paroda veiks nuo gegužės 28 d. iki birželio 30 d.
Daugiau informacijos: tel. (+370 5) 279 1644, el. p.:  k.varnelio.muziejus@lnm.lt
Darbo laikas:  II–VI 10–17 val., VII 10–15 val.
www.lnm.lt
 

Kontaktinė informacija:
Arminas Šileikis
Lietuvos nacionalinio muziejaus Viešųjų ryšių specialistas
+370-673-04145
arminas.sileikis@lnm.lt

LNM inf.

Giedriaus Kazimierėno darbų paroda Lietuvos nacionaliniame muziejuje

Balandžio 25 d. 18 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaroma tapytojo, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato Giedriaus Kazimierėno darbų paroda.


Šešiuose įspūdingo dydžio paveiksluose G. Kazimierėnas pristato svarbiausius ir įsimintiniausius tautos sąmonėje žymę palikusius istorinius įvykius: Mindaugo karūnavimą, Gedimino laiškus, Algirdo pergalę prie Mėlynųjų Vandenų, Barboros Radvilaitės laidotuves ir kitus.


Didžiausias parodoje eksponuojamas paveikslas – „Algirdo pergalė prie Mėlynųjų Vandenų“. Šio darbo ilgis – 9 metrai, o aukštis – daugiau nei 2 metrai. Kiti parodoje rodomi kūriniai nors ir mažesni, tačiau taip pat pribloškiančio dydžio – Lietuvos istorijos motyvai atgimsta 2,5 ir 3 metro ar panašaus didžio paveiksluose.


Paveikslus Lietuvos istorijos tematika G. Kazimierėnas tapė trylika metų. Kaip pats sako, nesuskaičiuoja, kiek jau iš viso jų yra sukūręs. Dailininko drobė „Žalgiris. Rūstybės diena“ eksponuojama Medininkų pilies nuolatinėje ekspozicijoje, o paveikslas „Vytautas, laukiantis karūnos“ – Trakų Salos pilyje.


Prieš imdamasis teptuko, dailininkas studijuoja istorinę literatūrą, tyrinėja tam istoriniam laikotarpiui būdingus meno kūrinius, autentiškus artefaktus. Didelio formato daugiafigūriai tapybos darbai sukuria sakralų viduramžių manuskriptų iliuminacijų pojūtį.


G. Kazimierėno drobių auksavimu ir sidabravimu rūpinasi aukščiausios kategorijos restauratorė Audronė Čyžienė. Ne vieno paveikslo įspūdingų gotikinių formų medžio dekorą sukūrė dailininkas Virginijus Stančikas.


G. Kazimierėno paroda pristatoma kaip vienas iš Lietuvos nacionalinio muziejaus inicijuotų tęstinės serijos „Istorija ir dailininkas“ renginių, kuriuose akcentuojamas modernių menininkų santykis su istorinio naratyvo siužetais ir jų interpretacijomis.


Paroda „Istorija ir dailininkas: Giedrius Kazimierėnas“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje veiks iki birželio 16 dienos. Parodos kuratorė Evelina Bukauskaitė. Parodos dailininkė Giedrė Narbutienė. Dizainerė Jurga Karosaitė. Parodą remia UAB „Blue Bridge Baltic“.

Lietuvos nacionalinio muziejaus naujienas kviečiame sekti socialiniame tinkle „Facebook“ https://www.facebook.com/lnmuziejus/ ir internetiniame puslapyje http://www.lnm.lt/

Kontaktinė informacija:
Arminas Šileikis
Lietuvos nacionalinio muziejaus Viešųjų ryšių specialistas
+370-673-04145
arminas.sileikis@lnm.lt

Giedriaus Kazimierėno paveikslo „Barboros Radvilaitės laidotuvės" fragmentas
Giedriaus Kazimierėno paveikslo „Barboros Radvilaitės laidotuvės" fragmentas
LNM inf.

Birutė Rūta Vitkauskienė skaitys paskaitą „Vilniaus Aukštutinės pilies analizė prof. Mariano Moreliovskio rankraštyje (1940–1941 m.)“

Kovo 14 d., ketvirtadienį, Lietuvos nacionaliniame muziejuje dailės istorikė, Vilniaus dailės akademijos docentė dr. Birutė Rūta Vitkauskienė skaitys paskaitą „Vilniaus Aukštutinės pilies analizė prof. Mariano Moreliovskio rankraštyje (1940–1941 m.)“.
 
Šiemet toliau tęsiami Gedimino kalno  tvarkybos darbai. Juos vykdant, būtina atsižvelgti į kalno ir pilies tyrinėjimų istoriją. Vienas iš iki šiol neatverstų pilies tyrinėjimų istorijos puslapių – profesoriaus Mariano Moreliovskio darbai. 1940 m. profesorius dirbo mokslinėje Pilies kalno tvarkymo darbus prižiūrinčioje komisijoje ir kartu rinko medžiagą didelei studijai „Vilniaus architektūra nuo XIV amžiaus iki 1655 metų“.


Pranešime bus pristatyta prof. M. Moreliovskio juodraščiuose likusi šio darbo dalis. Vykstant 1940–1941 m. archeologinių kasinėjimų bei lietaus nuotekynės įrengimo ant kalno darbams, M. Moreliovskis kartu su inžinieriumi Vladislovu Paškovskiu ir architektu Juzefu Zdanovičiumi atliko galimos XIV–XVI a. gynybinės sistemos ant Pilies kalno rekonstrukciją. Pažymėtina, kad jau 1940 m. buvo atsektos senovinių mūrų liekanos pietrytiniame šlaite, kurios iš naujo aptiktos dabartinių kalno šlaitų tvarkymo ir archeologinių kasinėjimų darbų metu. Pranešime atskleidžiama, kokias prielaidas kėlė M. Moreliovskis, bandydamas paaiškinti šių mūrų paskirtį, kokius analogus jis pateikė. Profesoriaus įžvalgos, išvados ir mokslinio darbo metodai neprarado išliekamosios vertės.

M. Moreliovskio tezė: „Atkurti, kaip atrodė seniausia Vilniaus pilis, – tai sunkiausia užduotis praeities rekonstrukcijų srityje“ – galėtų būti šio pranešimo motto.

Paskaita „Vilniaus Aukštutinės pilies analizė prof. Mariano Moreliovskio rankraštyje (1940–1941 m.)“ vyks kovo 14 d., Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje (Arsenalo g. 3), renginio pradžia 17 val. 30 min. Bilieto kaina 0,60 ct.

 

LNM inf.

Marijos Gimbutienės skaitymų vakaras

Kovo 13 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje archeologas vyks Marijos Gimbutienės skaitymų vakaras.

 

Pirmąjį vakaro pranešimą skaitys Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas dr. Gediminas Petrauskas. Pranešėjas papasakos apie 2018 metais Bedugnės kapinyne vykdytus archeologinius tyrinėjimus, atvėrusius naują ankstyvosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos puslapį.

Bedugnės kapinynas. G. Grižo nuotr.
Bedugnės kapinynas. G. Grižo nuotr.
LNM inf.

Trys Lietuvos nacionalinio muziejaus akcentai Vasario 16-osios proga

Artėjanti Vasario 16-oji yra puiki proga aplankyti Signatarų namus ir Lietuvos nacionalinį muziejų. Signatarų namuose šią ypatingą dieną galėsite nemokamai išvysti Vasario 16-osios Nutarimą dėl Nepriklausomos valstybės atkūrimo, o Lietuvos nacionaliniame muziejuje pristatoma naujausia Tarpukario Lietuvai skirta ekspozicijos salė ir paroda, supažindinanti su 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizanų deklaracija ir jos signatarais.

Signatarų namų ekspozicija.K. Stoškaus nuotr.
Signatarų namų ekspozicija.K. Stoškaus nuotr.
LNM inf.

Vasario 16-osios aktas grįžta į Signatarų namus

Vasario 1 d. į Vilniuje esančius Signatarų namus sugrįžta prof. Liudo Mažylio rastas istorinis dokumentas – 1918 metų vasario 16 dienos nutarimas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.

 

Istorinis dokumentas eksponuojama tose pačiose Signatarų namų patalpose, kuriose ir buvo pasirašytas. Čia tuo metu veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetas. Ši draugija buvo ne tik viena iš 1914–1918 metais legaliai veikusių ir savo tautai oficialiai atstovavusių draugijų, bet ir politikų sambūris.

Signatarų namų ekspozicija. K. Stoškaus nuotr. Lietuvos nacionalinis muziejus
Signatarų namų ekspozicija. K. Stoškaus nuotr. Lietuvos nacionalinis muziejus
LNM inf.

Geologas Vytautas Račkauskas: Gedimino kalnas ištirtas labiau nei Ignalinos atominė elektrinė

Lietuvos nacionalinio muziejaus geologas, fizinių mokslų daktaras Vytautas Račkauskas, apžvelgdamas geologinius tyrimus, atliktus Gedimino kalne, sako, kad įvairiais laikotarpiais kalnas tirtas ir gręžtas daugybę kartų. Kai kurių gręžinių duomenys vis dar nerasti, o vertingą informaciją mokslininkams teikia apie 200 gręžinių. Lietuvos nacionaliniame muziejuje paskaitą apie Gedimino kalno geologinius tyrimus skaitęs fizinių mokslų daktaras teigia, kad pagrindinė nuošliaužų formavosi priežastis yra požeminis vanduo, o kalno saugumą prižiūri keturios skirtingos sistemos.
Papasakokite, kiek geologinių gręžinių yra atlikta Gedimino kalne.


Nuolat kalbama apie tai, ar pakanka Gedimino kalne atliktų geologinių tyrimų. Noriu pabrėžti, kad kalnas nuo 1955 iki 2017 metų „išbadytas“ ir ištirtas labiau nei Ignalinos atominė elektrinė. Dabar turimais duomenimis, Gedimino kalno aikštelėje, šlaituose ir papėdėje iš viso yra atlikta 1089 gręžiniai. Deja, 470 gręžinių aprašymai nėra rasti. Gręžinių, kuriais būtų galima remtis, yra 628. O tokių, kurie geologams ir inžinieriams teiktų realią, praktinę informaciją, yra apie 200–300. Pats giliausias gręžinys Gedimino kalne yra 45 metrų, jis iškastas 1955 metais. Dauguma kitų siekia 12–15 metrų, sekliausi – dviejų metrų.


Naujausi gręžiniai, iš viso – penkiolika, Gedimino kalne buvo išgręžti 2017 metais įrenginėjant atraminį polių, prie kurio buvo pritvirtinti grėsmę kėlę rostverkai. Kartu jie suteikė informacijos rengiant šiaurės vakarų šlaito tvarkybos darbų projektą. Jie negilūs, giliausias – 12,3 metro, ir visi jie yra išgręžti Gedimino kalno aikštelėje.


Žinant, kiek tyrimų Gedimino kalne yra atlikta, peršasi sarkastiška išvada, kad kalnas subadytas kaip sūris.


Ar ši turima archyvinė medžiaga pasitarnavo vykdant paskutinių metų darbus Gedimino kalne?
Tiesą sakant, net labai. Ypač šiaurės vakarų šlaite, kurio būklė 2016 m. pabaigoje buvo gana grėsminga. Pasisekė, kad šio šlaito tvarkybos darbų plote anksčiau yra atlikti 49 geologiniai gręžiniai, kurių duomenys iš esmės yra nesenstantys. Atsižvelgus į spaudžiantį laiką ir specialistų nuogąstavimus dėl galimos labai didelės papildomos ardomosios invazijos į tuo metu kritiškai nestabilius kalno šlaitus, ši medžiaga projektą rengiančių ekspertų ir specialistų buvo įvertinta, kartu atlikti papildomi būtini tyrimai. Visa surinkta medžiaga po apibendrinimų ir atliktų skaičiavimų buvo aprobuota kaip tinkama ir galima naudoti rengiant šiaurės vakarų šlaito tvarkybos darbų projektą.

Geologinių tyrimų kalne padaryta per tūkstantį, ar jų reikėtų daugiau?
Žinote, kai kur, betvirtinant ir betikrinant, galima pribadyti tiek, kad būtų suardytas pats kalno stuomuo, kuris tikrai yra stabilus. Inžinierius-geologas, geotechnikas doc. dr. Ramutis Bonifacas Mikšys, hidrogeologas dipl. inž. Antanas Marcinonis, konstruktorius prof. habil. dr. Josifas Parasonis pateikė ataskaitą, kurioje nurodė, kad, vertinant geologinius, hidrogeologinius ir kitus parametrus, bet kokie papildomi gręžiniai yra pertekliniai ir būtų reikalingi tik išskirtiniais atvejais. Mano nuomone, geologinių gręžinių yra pakankamai, bet kontroliniai gręžiniai yra galimi, norint patikrinti turimą informaciją.


Būtent dėl abejonių, ar tyrimai nedaro papildomos žalos kalno giluminiams sluoksniams, vykusiame viso kalno kompleksinių tvarkybos darbų projekto parengimo konkurse buvo numatyta sąlyga prieš atliekant tyrimus visų pirma apibendrinti jau turimą medžiagą ir tik tada įvertinti papildomų tyrimų poreikį. Turima medžiaga yra įvairaus pobūdžio: inžinerinė-geologinė, hidrogeologinė, šlaitų ir statinių nuosėdžių ir deformacijų stebėjimo, archeologinė, architektūrinė ir konstrukcinė.
 

Kokia yra pagrindinė nuošliaužų atsiradimo ir formavimosi priežastis?
Pagrindinė priežastis – požeminis vanduo. Nuo seno žinomas šaltinėlis Gedimino kalno rytinėje pusėje, o štai 2018 metais kalno vakariniame šlaite rastas šaltinėlis buvo staigmena. Tad dabar yra du šaltinėliai – istorinis ir naujasis, kurį vadiname „drena“, nes jis yra nudrenuojamas nuo to šlaito.
Gedimino kalne yra ir kitos vandens iškrovos sritys. Per šlaitus ir kalno aikštelę įsigėręs lietaus ar sniego tirpsmo vanduo natūralioje įduboje kaupiasi tarsi dubenyje, nes atsimuša į žemiau esantį nelaidų moreninį sluoksnį. Įdubai prisipildžius vandens, jo perteklius pasišalina iškrovomis per šlaitus. Specialistai žino: vanduo kalno šlaituose išsikrauna ties 116–117 altitude. Čia yra nelaidaus moreninio stogo kraigas (dubens kraštas), todėl persipildęs vanduo išsikrauna šlaituose, įmirko supiltinį gruntą ir jis pradeda šliuožti. Netgi žiūrint į 2017 m. rudens kalno nuotraukas matyti, jog visos nuošliaužos prasidėjo būtent tame pačiame aukštyje – 116–117 altitudėje.


Nuo 2017 metų lapkričio Kazimieras Montsvila pradėjo matuoti, kiek kubų vandens per parą išbėga iš šaltinėlio. Kol kas duomenys rodo, kad vandens išbėga vis mažiau; šaltinėlis senka. Tai džiugina, nes yra mažesnė galimybė nuošliaužoms susidaryti. Tiesa, stebėjimai parodė, kad vanduo šaltinėlyje (ar kituose kalno šlaituose) „išsikrauna“ praėjus maždaug dviem savaitėms po iškritusių kritulių.

Ką reikėtų atlikti, kad to vandens kalne būtų mažiau?
Turi būti užtikrintas efektyvus vandens nuo Gedimino kalno nudrenavimas. Tai pagrindinė užduotis. Dažnai statybininkai kovoja su pasekmėmis, reikia kovoti su priežastimis. Jeigu nebus vandens pertekliaus, nebus ir nuoslankų. Tuo tikslu šiuo metu jau yra įgyvendinamas piliakalnio tvarkybos darbų projektas, kuris ir turėtų hidroizoliuoti Gedimino kalno aikštelės plotą, išspręsti kritulių surinkimo bei nuvedimo nuo aikštelės ir šlaitų problemą.
 

Nuoslankų ar nuošliaužų? Kuo viena skiriasi nuo kitos?
Jeigu yra nuošliauža, tai reiškia, kad šliaužia motininiai, giluminiai sluoksniai kartu su visu luobu, jeigu yra nuoslanka – vadinasi, šliaužia supiltinis gruntas, o stuomuo yra stabilus ir tvirtas.
 

Kaip manote, ko galima tikėtis pavasarį?
Matote, vis dar nežinome, kokia toliau bus žiema. Jeigu laikysis minusinė temperatūra, „užsidės“ ledo sluoksnis, ir vanduo nepateks gilyn, tuomet per šaltinius vanduo drenuosis. Bet jeigu bus dažni atlydžiai, tada smėlingi sluoksniai gali prisisotinti vandens. Kitas dalykas – pavasaris. Situacija bus sudėtinga, jei įšalas išeis lietui tirpdant sniegą. Tačiau jei pavasaris bus sausas – situacija bus paprastesnė.


Kokios sistemos naudojamos Gedimino kalno stebėjimui?
Yra keturios sistemos, kurios papildo viena kitą. Grunto judesio davikliai kas valandą siunčia vis naujus rezultatus. Tokių grunto daviklių aplink visą kalną yra 52, paskutiniai penki buvo įrengti neseniai, visi – pietrytiniame šlaite, kuris kelia didžiausią nerimą. Sutvarkytame šiaurės vakarų šlaite šiuo metu įrengti 5 davikliai. Posvyrio davikliai, įrengti ant mūrų ir statinių, stebi pasikeitimus dviem kryptim. Jų yra įrengta 22: ant Gedimino bokšto, Kunigaikščių rūmų, taip pat ant gynybinės sienos. Jei matome grunto poslinkius, tada patikriname, kaip „elgiasi“ mūro statiniai. Jeigu šlaite juda gruntas, tai nereiškia, kad judės ir mūras. Jei juda ir vienas, ir kitas – tuomet problema yra iš tiesų rimta. Kita stebėjimo sistema – pastatų sėdimo. Šiuos duomenis mums teikia 52 vadinamieji reperiai. Iš šių duomenų matyti, kad probleminė vieta yra pietrytinis Aukštutinės pilies rūmų liekanų kampas, nuo 1995 metų fiksuojamas beveik 7 cm sėdimas. Dėl to ir pastato sienose yra atsiradusių plyšių. Ketvirta sistema – gipsinės žymės, vadinamos markės. Jos parodo, ar pastebėtas trūkis atsinaujino ar ne.


Kiek būtinas yra nuolatinis Gedimino kalno stebėjimas?
Monitoringas – tai neatidėliotina dabarties ir ateities užduotis. Visos keturios sistemos turi išlikti. Turime matyti, kaip vyksta judesiai, iš tų duomenų galime prognozuoti, kaip kalnas „elgsis“ toliau.

 

 

Nuotraukų aprašymai:
1.       Gedimino pilies kalno teritorijoje išgręžtų tyrimo gręžinių, kurių duomenys dokumentaliai išlikę, išsidėstymas. Dr. Vytauto Račkausko schema, 2019-01-11
2.       Požeminio vandens iškrovos vietos – šaltiniai – nurodyti raudonomis rodyklėmis. Galimas Žemaitijos morenos kraigo paaukštėjimas – mėlyna punktyrinė linija (pagal pož. vandens cheminės analizės duomenis). Dr. Vytauto Račkausko schema
3.       Schematinis hidrogeologinis Gedimino kalno pjūvis. Rodyklėmis pažymėtos vandens infiltravimosi kalno aikštelėje bei iškrovų šlaituose (116–117 altitudė) kryptys


Lietuvos nacionalinio muziejaus naujienas kviečiame sekti socialiniame tinkle „Facebook“ https://www.facebook.com/lnmuziejus/ ir internetiniame puslapyje http://www.lnm.lt/

Kontaktinė informacija:
Arminas Šileikis
Lietuvos nacionalinio muziejaus Viešųjų ryšių specialistas
+370-673-04145
arminas.sileikis@lnm.lt

LNM inf.

Itin retas muziejaus eksponatas – galvos skausmą net Rusijos imperijos valdžiai keldavęs plaktas

Ketvirtadienį Lietuvos nacionaliniame muziejuje istorikė habil. dr. Aldona Prašmantaitė skaitys paskaitą apie vieną itin retą, muziejuje šiuo metu saugomą ir lankytojams rodomą, eksponatą – 1862 m. plakatą su perlaužtu kryžiumi.


A. Prašmantaitė pasakoja, kad Žemaitijoje, Šiaulių-Raseinių apylinkėse 1862 metų pavasarį vienur kitur pasirodę spalvoti, ranka piešti, plakatai su perlaužto kryžiaus piešiniu ir greta spausdintomis raidėmis išrašytu lietuvišku tekstu, kviečiančiu ginti katalikų tikėjimą nuo „maskolių“, sukėlė nemenką sumaištį visoje Vilniaus generalgubernatoriui pavaldžioje teritorijoje ir tapo galvos skausmu Rusijos imperijos pareigūnams nuo apskrities policijos viršininko iki vidaus reikalų ministro.  


„Plakatai Žemaitijoje platinti priklijuojant juos prie išorinių bažnyčios sienų ar pagrindinių durų iš lauko pusės prieš prasidedant pamaldoms, matyt, viliantis, kad juos pastebės kuo daugiau žmonių. Plakatų platinimo akcija truko penketą mėnesių – nuo 1862 metų kovo mėnesio pradžios iki liepos mėnesio antrosios pusės. Dabartiniame tyrimo etape turimomis žiniomis ant 10 bažnyčių sienų ar durų buvo išklijuota 11 plakatų“, – teigia istorikė.


Rusijos imperijos valdžia žemaitiškus plakatus vertino kaip antivyriausybinės veiklos apraišką.  Patys plakatai tapo daiktiniu nusikalstamos veikos įrodymu. Plakatus vietos žandarai nuimdavo iš karto, kai tik juos patys pastebėdavo arba gaudavo žinią apie jų pasirodymą. Apie įvykdytą nusikaltimą nedelsiant būdavo informuojamas Kauno gubernatorius. Pastarasis savo ruožtu pranešdavo aukštesnėms imperijos instancijoms.


A. Prašmantaitė pasakoja, kad Kauno gubernatoriaus ir Vilniaus generalgubernatoriaus nurodymu plakatai buvo kopijuojami  (kryžiaus atvaizdai litografuoti, lietuviški tekstai versti į rusų kalbą) ir medžiaga siųsta į Sankt Peterburgą aukščiausiajai valdžiai su lydraščiu, kaip taisyklė, turinčiu grifą „slaptai“.  


Nuo pat pradžių dėtos pastangos išaiškinti plakatus piešusius ir juos platinusius asmenis. Taip susikaupė nemažai dokumentų,  dabar teikiančių duomenų visų pirma gilesniam 1863 metų sukilimo istorijos pažinimui. Istorikė paradoksu vadina tai, kad imperijos pareigūnų plakatams suteiktas daiktinio nusikalstamos veikos įkalčio statusas, prisidėjo prie to, jog dalis jų išliko iki mūsų dienų. Vienas iš tokių 1862 m. Žemaitijoje platintų plakatų yra Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose.
Kada ir kokiomis aplinkybėmis plakatas atsirado? Kas buvo jo autorius ar autoriai? Kada ir kas pasirūpino jį išsaugoti? Kada pastarasis plakatas, nūnai tyrėjų siejamas su lietuviško plakato ištakomis, tapo eksponatu? Remiantis istoriografija ir pirminiais šaltiniais istorikė A. Prašmantaitė pristatys istorinį tyrimą, virtusį tikru detektyvu.


Ketvirtadienio kultūros istorijos vakaras – „1862 m. plakato su perlaužtu kryžiumi istorijos pėdsakais“ – įvyks sausio 17 d., ketvirtadienį, 17 val. 30 min. Lietuvos nacionalinio muziejaus, Arsenalo g. 3, salėje. Bilieto kaina 0,60 euro.


Lietuvos nacionalinio muziejaus naujienas kviečiame sekti socialiniame tinkle „Facebook“ https://www.facebook.com/lnmuziejus/ ir internetiniame puslapyje http://www.lnm.lt/

Kontaktinė informacija:
Arminas Šileikis
Lietuvos nacionalinio muziejaus Viešųjų ryšių specialistas
+370-673-04145
arminas.sileikis@lnm.lt

  PUSLAPIS IŠ 8  >>> Archyvas