Gyvenimas kaip nesibaigiantis performanso aktas

Pompastiški kostiumai, provokuojantys performansai, klubas „Taboo“ ir Luciano Freudo portretai – „Tate Modern“ pirmą kartą surengė tokios skalės australų menininko Leigh Bowery (1961–1994) retrospektyvinę parodą. „Ši paroda galėtų vadintis Bowery ir draugai“, – per spaudos konferenciją sakė „Tate Modern“ direktorė Karin Hindsbo. Matomumas, išskirtinumas, vakarėliai ir buvimas scenoje ar gatvėje, nes, Bowery žodžiais, jam didelio skirtumo tarp jų nėra, – tai buvo jo kūrybos pagrindas. Menininko eksperimentai su išvaizda, vienas už kitą ekstravagantiškesni kostiumai ir vis keistėjantys, ribas peržengiantys, visuomet šokiruojantys performansai nebūtų buvę įmanomi be artimų draugų bei bendradarbių.

Parodoje vis kartojasi Trojano, Michaelo Clarko, Princess Julia, Ceritho Wyno Evanso, Luciano Freudo, Nicola Rainbird, Andrew Logano ir daugelio kitų vardai. Jie visi vienu metu buvo ir Bowery draugai, ir kolegos, ir jo performansų dalyviai, ir mūzos. Būdamas plataus Londono andergroundo kūrėjų tinklo dalimi, su retrospektyva Bowery, it už savęs besidriekiantį šleifą, atsiveda gausybę talentingų kūrėjų. 9-ajame dešimtmetyje daugumai šios grupės menininkų kurti ir reikštis saugiausia vieta buvo naktiniai klubai, o šiandien tokiomis vietomis pamažu stengiasi būti ir institucijos. Ši paroda yra tiek pat ir apie Bowery, ir apie 9-ojo dešimtmečio Londono kultūrą. Laisvė, kūryba, narkotikai, klubai, vakarėliai ir niekuomet nenutylanti muzika. Didžioji dalis Bowery gyvenimo vyko naktimis, su žmonėmis ir tarp žmonių. Neatsitiktinės ir prie menininko vardo dažnai kabinamos „klubų monstro“ ir „klubų karaliaus“ etiketės.

Tuo pačiu metu, kai atidaroma „Leigh Bowery!“ retrospektyva, menininko vardas sužiba ir dar dviejose lygia greta veikiančiose parodose. Mados ir tekstilės muziejuje rodoma 9-ojo dešimtmečio mados paroda žvilgsnį nukreipia į naktiniame klube „Taboo“ (įkūrė Leigh Bowery) vyravusias madas, o Nacionalinė portretų galerija pristato parodą apie „The Face“ žurnalą. Pradėtas leisti ankstyvajame 9-ajame dešimtmetyje, mados leidinys užčiuopė sparčiai kintančią ir vis labiau radikalėjančią Britanijos kultūrą, o 1984 m. segmentą skyrė ir Bowery kūrybai. Visose trijose parodose iškylantis Leigh Bowery vardas – tik vienas iš daugelio įrodymų apie neblėstantį menininko kūrybos aktualumą.

Į Londoną 1980 m. atsikraustęs iš ramaus Melburno priemiesčio, devyniolikmetis Bowery pirmuosius draugus, su kuriais vėliau leisis į kūrybinius projektus, sutiko naktiniame klube „Cha Cha“, kuriame dėmesį į save patraukė pirmiausia dėl išskirtinės išvaizdos. Spalvingų raštų, žvilgančios medžiagos, netikėtų siluetų teatrališki kostiumai ir išraiškingi galvos apdangalai, ilgainiui virtę medžiaginėmis kaukėmis ar galvą slepiančiais klostėtais burbulais, buvo Bowery vizitinė kortelė. Būdamas metro devyniasdešimties, jis nepraleisdavo progos dar labiau išsiskirti avėdamas „platformas“. Dažnai jas paslėpdavo įstatydamas į paprastus batus ir taip daugelį priversdavo spėlioti, kaip jam pavyksta stebuklingai ūgtelėti.

Išsiskirti, nustebinti, šokiruoti, rodos, buvo Bowery moto. Kaip pats tai įvardijo, jis norėjo „būti tuo keistuoliu gatvėje, apie kurį pasakoji mamai“. Nuo kūrybos pradžios savo kūną naudojęs kaip drobę ir vėliau pagarsėjęs kaip žmogus-skulptūra, atsakingai prie kiekvieno kostiumo derino ir makiažą. Jo veidas virsdavo dėvimų drabužių raštų tęsiniu, nuo gyvūnų raštų, linijų, žirnelių iki visiškai balto veido su nupieštomis dižiulėmis juodomis lūpomis, arba raudonomis silikoninėmis, kurias prisitvirtindavo žandus perverdamas žiogeliais (posakį „grožis reikalauja aukų“ Bowery pritaikė tiesiogiai).

Unikalus kūrėjo stiliaus pajautimas ir skonis pamažu sudomino mados žurnalus ir televiziją. „Aš esu avangardo dizaineris ir tikiu, kad kai kurie dalykai turi būti didesni už patį gyvenimą“, – sako jis 1986 m. populiarioje BBC laidoje apie madą. Čia Bowery vaizduojamas ne tik gigantiško, kitoniško klubo vaikio amplua, bet ir kaip intelektualus, puikiai savo kūrybinę viziją artikuliuojantis dizaineris.

Tačiau jis niekuomet nenorėjo mados dizainerio etiketės, „Jam nepatiko kurti drabužių kitiems žmonėms“, – viename interviu teigia artima draugė ir jo autobiografijos autorė Sue Tilley. Drabužius Bowery kūrė tik sau ir artimiausiems draugams, o vėliau ir choreografo Michaelo Clarko šokio trupei, prie kurios prisijungė kaip kostiumų dizaineris, tačiau greitai tapo ir vienu iš dalyvių, dažnai pasirodančių solo numeriuose. Dar vaikystėje Bowery mokėsi šokti, puikiai grojo pianinu ir praleido metus studijuodamas madą. Visa tai atsiskleidė jam bendradarbiaujant su Clarku, kuriant avangardinius, estetikos ribas keičiančius ir dažnai provokuojančius pasirodymus.

Pritemdyta tamsiai raudonų sienų salė su besisukančiomis disko kamuolių švieselėmis skirta 9-ojo dešimtmečio Londono klubų kultūrai. Būtent čia Bowery išgarsėjo ne tik dėl savo išvaizdos, bet ir vis dažnėjančių performansų. Su Trojanu (tikrasis vardas Gary Barnes), vienu artimiausių draugų ir tuometiniu kambarioku, jie dažnai susirinkusiuosius šokiruodavo performansais, kuriuose naudodavo kūno skysčius. Trojanas mirė vos 21-ų nuo perdozavimo. Jo ankstyva mirtis Bowery stipriai paveikė. Tai buvo laikotarpis, kai mirties šešėlis nepaliaujamai persekiojo queer bendruomenę, o ir paties Bowery gyvenimas dėl ŽIV sutrumpėjo iki 33 metų. Laikinumo persmelktas gyvenimas ir aplink vyravusios mirties kvapas neabejotinai darė įtaką šio laikmečio kūrėjų kartai, drąsiai paleidusiai vadžias ir besistengusiai būti, kurti, spausti „gazą“ iki dugno, gyvenimą ragaujant saujomis.

Vienas sėkmingiausių Bowery projektų buvo 1985 m. Londono centre atidarytas naktinis klubas „Taboo“, kuris, nors gyvavo vos 18 mėnesių, tapo neatsiejama dešimtmečio dalimi. Nuo pat „Taboo“ atidarymo dienos jo populiarumas šovė į padebesius, prie įėjimo visuomet driekėsi eilės, o viduje vyravo laukiniai vakarai: čia nebuvo taisyklių, laikas skriejo pašėlusiu ritmu ir kiekvienas juto laisvės skonį. „Taboo“ buvo nuo pavadėlio atitrūkusi ir ant ekstazio bangos balansuojanti Niujorko „Studio 54“ atmaina Londone. Apsaugininkas atėjusius linčiuodavo pagal aprangą ir nelaimingųjų, į rankas paėmęs veidrodį, klausdavo: „Ar tu pats save įleistum?“

Pirmojoje parodoje Anthony d’Offay galerijoje 1988 m. Bowery kaip meno kūrinį pristatė patį save. Penkias dienas jis galerijoje pasirodydavo su vis kitokiais kostiumais, tačiau jo pasirodymo scena buvo atskirta dvigubu veidrodžiu: kai žiūrovai matydavo jį už stiklo, jis tematė savo atspindį. Čia jį pirmą kartą pastebėjo ir Lucianas Freudas. Po dviejų menininkų pažinties atsirado eilė Bowery portretų, kuriuose jis be jokių kostiumų, makiažo ar kitokių atributų pozuoja visiškai nuogas. Jo kūnas, nors ir be blizgučių, tebespinduliuoja charizmą, jis toks pat atpažįstamas, toks pat drąsus kaip ir po sluoksniais dažų ir į padanges keliančių platformų. Darbe „Aktas su pakelta koja“ (1992) Bowery poza atvira, netgi kviečianti, jis, regis, neslepia mėlynėmis nusėto, intensyvaus gyvenimo paženklinto kūno. „...jis norėjo būti nuogas. Jam labai patiko rodyti savo kūną“, – dalinasi Tilley.

Vėliau su Nicola Rainbird (tikroji pavardė Bateman), kurią kūrėjas ves prieš pat mirtį, Bowery pristatė vieną labiausiai pagarsėjusių performansų – gimdymą. Bowery ant scenos pasirodydavo su didžiule suknele, po kuria į jo kūną įsikibusi slėpdavosi Rainbird. Slėpdavosi, iki įvykdavo gimdymo aktas ir ant grindų atsigulęs menininkas išstumdavo nuogą, dirbtiniu krauju padengtą performanso bendrininkę. Ne kartą šį teatrališką aktą stebėjęs Boy George prisimena, kad performansas niekuomet nebūdavo toks pat, juodu visuomet pridėdavo naujų elementų. Parodoje eksponuojami performanso komponentai, it Bowery kūno išnaros, ir buvusių „gimdymų“ fotodokumentacija.

Nors retrospektyvoje daugiausia dėmesio skiriama Bowery-meno-kūriniui, čia eksponuojami ir segmentai iš jo asmeninio gyvenimo. Viena siena nukabinta jo kasdieniško įvaizdžio nuotraukomis, dauguma jų – kadrai iš atostogų su draugais. Visos parodos metu atsiranda citatos, išrašai, o kartais ir pilni A4 formato dienoraščio puslapiai, leidžiantys geriau pažinti jo kasdienybę. Viename dienoraščio atvarte Bowery rašo apie gastrolių metu suplanuotą kelionę namo, į Australiją, kur turėjo galimybę pristatyti Michaelo Clarko šokio trupei siūtus kostiumus, ir jo šeimos reakciją pamačius daugelio intymių kūno vietų nedengiančius apdarus. Jo rašymo tone justi nusivylimas, nuovargis, liūdesys. 1990 m. dienoraščio lape Bowery rašo: „Pagiringas, depresyvus, kupinas nuoskaudų, tuščiomis kišenėmis.“ Atvirlaiškiai draugams kur kas linksmesni, juose menininkas keliais sakiniais išdėsto savo naktinius nuotykius ir atvirai pasakoja apie seksualines sueitis.

Šios parodos paskata neabejotinai yra vis populiarėjanti queer kultūra ir vis dažniau viešumoje matomi club kids – pavyzdžiui, drag queens. Iš pakraščių ir nakties šešėlių vis plačiau į dienos šviesą išeinanti klubų kultūra tampa suprantamesnė ir priimtinesnė. O Londone, mieste, kurio gatvėse gali tikėtis visko (anądien pro mane pravažiavo katės kostiumu apsirengęs ir be sustojimo miaukiantis vyras), kitokia išvaizda stebina vis rečiau. Tolerantiškesnė, o gal greičiau labiau apsišvietusi, laisvesnė visuomenė šiandien geba iš tiesų priimti ir pamatyti Leigh Bowery. Dažnai šokiravusią, keistą ir trikdančią asmenybę, kuri prieš trisdešimt metų dar buvo per didelė ir per plati sutilpti instituciniuose rėmuose, tačiau įkvėpė ne vieną žinomą kūrėją: Alexanderį McQueeną, „Meadham Kirchhoff“, Vivienne Westwood, Boy George’ą, Lady Gaga, Johną Galliano, Davidą LaChapelle’ą.

Paroda „Tate Modern“ galerijoje veikia iki rugpjūčio 31 dienos.