Įtrūkiai

Kristinos Švenčionytės „Plyšys“ – priešpaskutinė paroda, kurią VVJ meno galerijoje kuruoja Algė Gudaitytė. Mano manymu, tai simboliškai viltinga pabaiga abiem, tiek menotyrininkei, tiek menininkei. Juk baigiasi Gudaitytės kelerių metų intensyvaus darbo šioje institucijoje etapas, vadinasi, kitur bus nauji projektai, kitos parodos, kurių vėl lauksime. O Švenčionytės „Plyšio“ ekspozicija, dar prieš metus pristatyta KKKC parodų rūmuose, neišvengiamai toliau evoliucionuos.

Puikiai pamename ir vertiname Gudaitytės VVJ meno galerijoje rengtas Mindaugo Skudučio, Petro Repšio, Antano Martinaičio, Antano Gudaičio, Agnės Jonkutės, Vido Poškaus, Kristinos Norvilaitės, Vytauto Tomaševičiaus, Lauros Slavinskaitės, Miglės Janušaitės ir kitų kūrybos parodas. Akivaizdus menotyrininkės siekis plėtoti VVJ meno galerijos ženklą, orientuotą į savitus dailės klasikų ir jaunųjų menininkų kūrybos dialogus, kuriant profesionalaus meno stebėjimu bei analize grindžiamas edukacines programas, skirtas vaikams ir jaunimui.

Švenčionytės parodos „Plyšys“ anotacijoje Gudaitytė išskiria „vokiečių filosofo Martino Heideggerio filosofines įžvalgas apie „būties plyšį“ (Riss) ir „atvirą, švytinčią erdvę“ (Lichtung), kuriose žmogus susiduria su savo egzistencijos ribomis, atverdamas galimybę iš naujo autentiškai suvokti save ir pasaulį. Heideggerio teigimu, ribinės situacijos, tikrovės įtrūkiai – tai erdvė, kurioje gali prasidėti naujas tapimas. Šios mintys atsispindi ir parodoje eksponuojamuose menininkės kūriniuose: instaliacijose, performansuose, objektuose pateikiami bei analizuojami ne tik asmeniniai ir kolektyviniai patyrimai, bet siūlomos ir naujos būties interpretavimo kryptys.“ Paulina Pukytė, rašydama apie 2024 m. Švenčionytės parodą „Plyšys“ KKKC parodų rūmuose (Paulina Pukytė, „Kaip pasižiūrėti į save be veidrodžio. Kristinos Švenčionytės paroda „Plyšys“ KKKC Parodų rūmuose“, „7 meno dienos“, nr. 6, 2024-02-09), esmingai pristato eksponuojamus kūrinius, vėlgi interpretuoja jų ribines situacijas. Mano požiūriu, Švenčionytės kūryboje itin reikšmingas skleidžiamų ir girdimų garsų vaidmuo. Pukytė rašo: „Jūs klausote Kristinos. Klausote ir tikite, bet matote ir netikite? Paklausykite Kristinos. Tarsi nieko nebūtų įvykę. Arba viskas jau būtų įvykę. Kai ji pažiūrės į jus, liksite perkeisti.“

Parodos VVJ meno galerijoje proga kalbinau Kristiną Švenčionytę – man rūpėjo užfiksuoti jos mintis ir pasvarstymus apie kuriamus personažus, patirtį performanso srityje, teksto, garso ir vaizdo svarbą kūryboje, erdvę, veiksmą ir žmogų juose.

R. M.

Prieš atsakant į Ritos klausimus anapilin prieš kelias dienas išėjo dar vienas mano draugas ir buvęs mylimasis Saulius Užpelkis. Tie plyšiai, apie kuriuos ir mano paroda, vis nenustoja vertis, pati šiomis dienomis stengiuosi gyventi prisiminimais ir savyje surasti to teigiamo jausmo, padėsiančio išgyventi netektį ir tiesiog vertinti gyvenimo, stiprių, aistringų jausmų, stiprios gėlos, skausmo, pojūčio, kad esi gyvas, dovaną, kurią man buvo atnešę santykiai su Sauliumi.

Mokausi paleisti ir suprasti, kad viskas taip trapu, mokausi neprisirišti, lengvumo ir daugiau deguonies pojūčio viduje. Kai ištinka artimo mirtis, mano kūnas paprastai visiškai sustingsta, iš dalies taip pat imituodamas mirtį. Mane pastaraisiais metais mirtis lydėjo nuolat, nežinau, kiek dar tai tęsis, tokios dažnos artimų žmonių laidotuvės. Bet turiu mokytis priimti laikinumą. Mirties fenomenas niekada manęs negąsdino, man jis buvo ir vaikystės palydovas, kai kas keleri metai išeidavo po artimą šeimos žmogų. Mano ragana sako, kad gyvenu paskutinį gyvenimą, todėl mirtys man visai pažįstamos. Galbūt iš tikrųjų taip yra. Savo jautrumo sukontroliuoti negaliu, galiu tik mokytis jį priimti ir būti kiek švelnesnė sau, neteisti savęs, skirti sau laiko išbūti, išjausti. Kitaip nemoku, pasaulis man veriasi per įsijautimą ir empatiją. Kartais turiu save šiek tiek atriboti nuo vienokių ar kitokių dalykų, kad neprasmegčiau, neperdegčiau. Gilinuosi ir bandau pažinti dalykus iš labai įvairių pasaulių, iš skirtingų perspektyvų, dėl to kartais esu kiek chaotiška ir stichiška, etapinė. Nors man lengva laikytis disciplinos, žodžio, susitarimo. Manau, kad žodis ir susitarimas yra vienas vertingiausių dalykų, kuriuos turime. Tie etapai pasireiškia kitaip, gal tyrinėjimo prasme jie gali būti įvairūs ir kiek skirtingi. Mano gyvenimo etapai netgi tarpusavyje labai skiriasi ir nežinau, ar kada bus kitaip. Man dažnai įdomu pažint skirtingus dalykus ir empiriškai, ne tik teoriškai. Nuo to kartais reikia save ir saugoti.

Juodasis personažas

Kartais įžodinimas atrakina, tarsi burtažodis pasakoje, kurį ištarus spyna nukrinta ir įvyksta stebuklai. O kartais verbalus įvardinimas užrakina ir įkalina. Juodasis personažas yra man taip gerai pažįstamos mano sielos klampuma, juoduma, bet ji nebūtinai pikta ar liūdna, ji ir žaisminga, nėra pikta, tik gal kartais ir pati savęs bijo dėl savo tamsumo. Ji man nori parodyti, kad ji čia, egzistuoja, reikalauja dėmesio ir rūpesčio. Tą klampumą, kartais geliančią, kartais labiau žaidžią, galima įvardinti skirtingais žodžiais. Man ji tokia pažįstama, didelė ir nepagaunama, kad įvardinama susiaurėja. Abstrakčiau kalbant – tai šešėlis. Bet jeigu norime daugiau konkretumo – ją įvardinti kasdien galima kiek kitaip, priklausomai nuo to, kas su manimi darosi. Šiandien noriu kalbėti apie Juodąją, kaip apie mūsų baimę. Mirties, gėlos, susitikimo su nepažintu savimi. Su savimi, netekusiu žmogaus. Susitikimu su savimi, kuris dabar jau bus kitoks, nes jo gyvenimas jau bus be artimo. Neįtikėtina, kaip artimų žmonių praradimas negrįžtamai keičia ir likusio gyvojo asmenybę. Bent taip buvo man. Netekčių patirtys atvėrė daug skylių, tuštumos, skausmo, bet jose, kaip mažose skryniose, taip pat slypi daug dalykų. Šviesių ir turiningų, nepažinių ir viltingų. Šiandien dar sunku galvoti apie šviesius dalykus, kurie ateis su susitaikymu ir paleidimu, bet žinau, kad esu be galo dėkinga už dovaną jausti taip stipriai, kaip jutau, už dinamišką ir vitališką gyvenimą tarp Vilniaus ir Barselonos, už supažindinimą su skvotinimo kultūra, praktinį anarchizmo įvadą, ir dar už daug ką, ką norisi pasilikti sau.

Baltoji ir juodoji

Parodoje veikia keli personažai. Bet tai ne vaidyba, tai tarsi tam tikros dekonstruotos Kristinos dalys: „DEMO VERSIO“ stovinti Baltoji, mąstanti apie viltį susikalbėti, Juodoji – vidaus Šešėlis. „Yra tik dabar ir dabar ir dabar“ tarsi ta, kuri ieškojo savęs drąsios, jaučiančios atsakomybę jau už savo kūrybą, ne aktorė, ne bendro kūrinio nedidelė dalis, o kūrėja, prisiimanti visą atsakomybę nuo–iki už tai, ką pagimdo šiam pasauliui. Ta, kuri kalba apie tai, kad turi taikinį ir tas taikinys – jūs. ,,Mūsų kūnai – jų karo laukas“ – tai patirties išdava, kai buvau pakviesta įgarsinti tokio pat pavadinimo Christinos Lamb knygą, kuri mane ir šokiravo, ir virkdė, ir pykdė. Tuomet kažkas manyje pradėjo stipriai virti ir po to susapnavau sapną apie embrioną kailiuose. Supratau, kad jis apie skaitytą knygą. Gimė instaliacija, kurią įveiksminu skaitydama embrionui moterų patirtis karo metu, aprašytas knygoje. Instaliacija ,,Atminties linija“ taip pat turi savo tekstą, kuris parašytas vieno sapno apie tėtį pagrindu (metus po jo mirties vis sapnuodavau, kad jis prisikelia ir grįžta vis skirtingais būdais, daug originalių buvo prigalvojęs, vėliau portalas užsidarė), bet šį kartą nusprendžiau performanso neatlikti, norėjosi žodinės tylos ir būgnų garso tėčiui.

Patirtis dirbant su Kirsten Dehlholm

2023 metų pradžioje dirbau Danijos nacionalinėje galerijoje su kompanija „Hotel Pro Forma“* ir šviesios atminties Kirsten Dehlholm. Tai buvo patirtis, padėjusi geriau pažinti, kuria linkme noriu judėti: padirbėti su performatyvaus teatro legendomis ir gyvai pamatyti, kad teatras gali turėti gerokai kitokias formas, vietas, išraiškas, nei įprasta. Gyvendama Kopenhagoje, tik ką mirus tėčiui, išgyvenau tokią gedulo patirtį, kai kūnas visiškai sustingęs, tarsi prie jo būtų pritvirtintos sunkiausios grandinės, bet turi eiti, negali sustoti, nes jauti, kad jei sustosi – mirsi. Turėjome intensyvų performansų grafiką ir buvo labai sunku. Bet žinojau, kad yra gyvenimo pažadas, tuo metu nesupratau, vardan ko jis, bet suvokiau, kad tikrai yra dėl ko, ir turėjau eiti. Eiti prieš vėją, nes tuo metu jis pūtė visai kitur ir stipriai bloškė žemyn.

*„Hotel Pro Forma“ yra tarptautiniai prodiuserių namai ir tarpdisciplininio meninio darbo susitikimo vieta, įsikūrusi ir aktyviai veikianti Danijoje, Kopenhagoje. Kompanija yra pripažinta tarptautiniu mastu dėl savo žanrinės įvairovės ir novatoriškų kūrinių, peržengiančių ribas tarp vaizduojamojo meno, teksto, muzikos, teatro, parodų ir architektūros. Savo kūriniais kompanija nuolat tyrinėja meninį pasaulį, aktyviai bendradarbiauja su užsienio menininkais.

Santykis su erdve, su žiūrovu

Asmeninėje kūryboje man svarbus intymumas. Tai toks elementas, kuris ištinka arba ne. Gali būti tarsi palankios intymumui sąlygos, bet jo nė kvapo, o kartais netikėčiausioje ir viešiausioje vietoje jis tiesiog ištinka. Kartais stengiuosi jį kurti per žodinį priartėjimą, kartais net fiziškai kviesdama ateiti arčiau ir nebijoti vienam kito. Gerbiu atėjusį žmogų, patirties liudytoją (venkime žodžio „žiūrovas“), ir nenoriu jo liesti ar gąsdinti. Tačiau pakviesti prieiti arčiau kartais norisi. Žinoma, tas intymumas nėra nei apie žodžius, nei apie kūnus, bet jie gali būti aktyvūs to dalyviai. Didelė patalpa trukdo girdėti, pašaliniai garsai blaško, o rami ir privati erdvė tinkamesnė žmogaus koncentracijai. Bet galima atrasti raktų į intymumą visaip ir visur, tie slapti sielos labirintai link jo kartais visai nežinomi, netikėti, nustebinantys. Intymumas apibrėžiamas kaip saugumo ir patikimumo ryšys, bet aš manau, kad ir provokacija, jei taikli, gali būti intymi, galbūt sukrečianti, bet ir atverianti intymesnį savęs paties pažinimą. Taikli provokacija gali būti kaip pažadinimas iš letargo, kritiškumo atgaivinimas ir pabudinimas užmigusių primirštų mąstymo dalių, gal net kai kurių žmogaus savybių.

Tekstas, vizualas ir buvimas

Mano kūriniuose dažnai veikia trys elementai – tekstas (mano arba skolintas), matomas objektas ir aš pati. Jie gali veikti ir be manęs, bet man patinka tas kūrinių pažadinimo principas, kai veikia žmogus. Kas yra kambarys be jo gyventojo? Daiktų ir organizmų visuma, kambarys niekada nebūna neapgyventas. Jis krebžda ir knibžda. Bet aš, kad ir kaip įdomu tirti antiantropocenišką mąstymą, bandyti priartėti prie jo, nesu tikra, ar žmogus pajėgus tą padaryti. Daug žmogiškų konstruktų iš tiesų mus apriboja. Tačiau bandyti pamatyti žmogų ne kaip visa ko centrą irgi verta. Aš mokausi kad ir iš savo šuns, daug yra tų mokymosi būdų, bet šiuo atveju man patogu, nes jis namuose, daug laiko leidžiame drauge. Tačiau gal dar nepasimokiau, nes vis tiek žmogus man yra didžiulės reikšmės visata. Be žmogaus, be mūsų ryšio mano kūriniai tiesiog neegzistuotų, todėl dažnai po pasirodymų savo parodoje surengdavau dar ir ekskursiją: nesinori skirtis, paleisti, norisi atiduoti, kiek turi, gali, atiduoti galbūt net kažkokią metafizinę skolą kitam. Čia net galima minėti ir biblinius kontekstus. Mano tėčio, beje, mėgstama tapyti buvo Ievos ir Adomo istorija, jos motyvai.

Tekstas man visada buvo svarbus, nuo vaikystės knygų pasaulis man buvo magija ir burtai. Atsisėsdavau ant aukšto ar lauke, skaitydavau, ir vėrėsi pasauliai. Gal įtakos padarė ir tai, kad nuo mažens girdėjau Nykos-Niliūno pavardę (mano prosenelio pusbrolis), pasakojimus apie kuriančius poeziją prosenelį ir jo pusbrolį. Taip pat ir vėliau mane supo daug skaitančių, rašančių žmonių. Pati jau penkerių skaičiau ir rašiau, kalba visada buvo artima. Kadangi esu kritiška ir išranki, man baisoka tekstus publikuoti. Kai žinau, kaip juos perteikti savimi, tada jaučiuosi labiau pasitikinti jų galia. Yra dar baimių, įsitempimų, kuriuos noriu nugalėti, to atsikratyti. Atrodo, vis daugiau laisvės, nepriklausomybės, daugiau to nesiklausymo, siaurų stalčiukų meistriukų ir skrupulingų visko į juos dėliotojų. Bet augimas baigtinis nebūna, jei į tinkamą vazoną save nuolat persodini ir nelieki tame pačiame, kuriame spaudžia šaknis.

K. Š.