Broliai Antanas ir Petras Steikūnai Kauno Laisvės alėjoje 1939 m. pradėjo statyti kino teatrą. Moderniausias tarpukario kino teatras „Romuva“ duris atvėrė 1940 metais. Tačiau miestiečiams jis tarnavo tik vienus metus, jo veiklą nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Vėliau „Romuva“ buvo nacionalizuota, programos turinį ėmė griežtai kontroliuoti sovietinė Valstybinė kinofikacijos valdyba.
Balandžio 20 d. 18 val. Lietuvos teatro sąjungoje įvyks susitikimas su kino ir teatro aktore Severija Janušauskaite.
Šių metų gegužės 30-oji kino kūrėjų kalendoriuose pažymėta ryškiai raudona spalva. Tą dieną bus teikiami „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai. Kol visi nekantriai laukia apdovanojimų ceremonijos, komisija pluša pasiraitojusi rankoves, nes norinčių būti nominuotais šiemet – rekordiškai daug.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Paryžiaus „Grand Palais“ atidaryta paroda „Lumière! Le cinéma inventé“, skirta 120-osios pirmosios brolių Louis ir Auguste’o Lumière’ų filmų programos rodymo metinėms. Pirmasis seansas įvyko 1895 m. gruodžio 28 d. Parodoje galima pamatyti ne tik filmus, bet ir daug medžiagos apie kinematografo pradžią. Paroda veiks iki birželio 14 d.
Brolių Lumière’ų istorija – tai ir jų sekėjų bei padėjėjų istorija. Parodoje pristatomas jaunas farmacininkas Gabrielis Veyre’as, kuris keliavo kartu su broliais Lumière’ais ir sukūrė pirmąjį filmą Meksikoje, pirmuosius filmus Polinezijoje ir Japonijoje filmavęs François-Constant’as Girelis, pirmasis filmą Odesoje parodęs Marius Chapuis. Parodoje taip pat skirta vietos prancūzų kino pramonės pradininkams Georges’ui Mélièsui ir Léonui Gaumont’ui.
Pokalbis su „Kino pavasario“ svečiu Gustu Van Den Berghe
Gustas Van Den Berghe (g. 1985 m. Briuselyje) išgarsėjo trilogija „Flandrijos kūdikėlis Jėzus“, „Žydroji paukštė“ ir „Liuciferis“. Pastarąjį šiemet rodė „Kino pavasaris“. „Liuciferio“ veiksmas nukelia į Meksiką, kur Liuciferis pasirodo kaip žmonijos gelbėtojas. Jis duoda visiems tai, ko jie geidžia. Irena Alperytė klausė jauno režisieriaus, iš kur jo kūryboje religiniai motyvai.
Krėsle prie televizoriaus
Nauji filmai – „Mamytė“
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Dalį „Kino pavasario“ programos buvau mačiusi anksčiau, tačiau jei reikėtų išrinkti kelis geriausius šių metų festivalio filmus, pirmenybę ir vėl atiduočiau Małgorzatos Szumowskos „Kūnui“. Tai bene vienintelis filmas, bandantis suprasti ir parodyti pasaulį, kuriame gyvename čia ir dabar. „Kūne“ Szumowska formuluoja sudėtingus klausimus, bet vietoj itin šių dienų kine paplitusios didaktikos pasitelkia juodąjį humorą. Szumowska savo personažų nei smerkia, nei gina, bet per juos atskleidžia dabarties prieštaravimus ir nykstančias prasmes. Ji rodo, kaip sunku susitaikyti su absurdišku pasauliu, kuriame nebelieka metafizinių klausimų – tik kūnas, patiriantis įvairias transformacijas, tik kasdienio gyvenimo rutina. Tiksliau, kaip sunku susitaikyti su savimi, kai visi aplink giriasi tobulais kūnais, vykusia karjera arba dar kažkuo savaime suprantamu. Vieniši Szumowskos herojai – ciniškas teismo ekspertas, jo anoreksikė duktė ir psichologė, tikinti, kad gali bendrauti su mirusiais, kiekvienas savaip jaučia tuštumą ir ilgisi gilesnių ryšių, juk kūno problemos atsiranda tada, kai neįsiklausoma į save ir kitus.
„Kino pavasario“ laureatai
Šiais metais dviejose pagrindinėse konkursinėse programose „Nauja Europa – nauji vardai“ ir „Baltijos žvilgsnis“ varžėsi dvidešimt vienas filmas. Nuo 2009 m. vykstančioje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“, pristatančioje jaunus kūrėjus – debiutantus arba antro filmo autorius, žiūrovai galėjo rinktis tarp lengvų istorijų, tokių kaip vengrų režisieriaus Gáboro Reiszo „Dėl nepaaiškinamos priežasties“ („VAN valami furcsa és megmagyarázhatatlan“, 2014), arba kraupiais vaizdais šokiruojančios ukrainiečio Miroslavo Slabošpickio „Genties“ („Plemia“, 2014). Vis dėlto turbūt laukiamiausiu filmu tapo lietuvės Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ (2014), jau patekusi užsienio festivalių akiratin. Deja, tai, kas užsieniečiams gali pasirodyti poetiška ir gražu, lietuvius ne visada paperka. Gražūs, bet nuolat pasikartojantys medžių ir ežero motyvai greit atsibosta, o nuo dirbtinai skambančių dialogų kartais tiesiog norisi užsikišti ausis. Aišku, Sangailės noras tapti pilote ir jos aukščio baimė filme tampa antraeiliu dalyku, o viskam nugalėti pasitelkiama meilė vaizduojama taip saldžiai, kaip valgykloje parduodamas pyragaitis „Kometa sniege“.
Pagal užsienio žiniasklaidą
XX a. pabaigoje de Oliveira dirbo su didžiausiomis pasaulinio kino žvaigždėmis Catherine Deneuve, Johnu Malkovichiumi, Marcello Mastroianni, Jeanne Moreau, Claudia Cardinale ir Micheliu Piccoli.