Krėsle prie televizoriaus
Pirmadienį prasideda Gdynės kino festivalis
Agresyvėjanti Rusijos politika ir Lietuvos karinės gynybos stiprinimas įkvėpė imtis naujų darbų: lietuvių režisierė, žurnalistė Neringa Medutytė kuria dokumentinį filmą apie tai, kokį poveikį besikeičiantis politinis klimatas daro Lietuvai.
„Tai bus pasakojimas apie šiandieninę Lietuvą, apie žmones, kurie nusprendė ginti šalį. Lietuva dabar išgyvena ypatingą laikotarpį. Tačiau šis filmas bus ne apie karą, o apie žmones, kurie kiekvieną dieną skiria tam, kad šalis būtų saugi“, – sako kuriamo dokumentinio filmo „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ režisierė.
Nauji filmai – „Edeno sodas“
Algimantas Puipa visada deklaruoja ištikimybę literatūrai. Janinos Survilaitės proza, akivaizdu, ne iš aukščiausios lentynos, bet kas negirdėjo teiginio, esą geri filmai neatsiranda iš literatūros šedevrų. Survilaitės pasakojimai apie turtingų senelių pensionatus Šveicarijoje tapo Puipos scenarijaus pagrindu, tik jis pakeitė laiką ir erdvę: „Edeno sodo“ (Lietuva, Studija 2, 2015) veiksmo vieta tapo ateities Lietuva. Filmo veikėjai gyvena surogatiniame rojuje – prabangiame dvare, atskirti nuo pilkos Lietuvos, kurios gatvėse ar autobusuose gali sutikti įvairių odos atspalvių žmonių. Pensionato gyventojų dramos įspraustos į sterilią niekieno žemę, kur karaliauja griežta tvarka, kičinis grožis, o slaugytojai ir slaugytojos nuolat garsiai spragsi pirštais.
Po ilgiau nei pusmetį trukusio tyrimo VšĮ „Meno avilys“ kino tyrėjos, bendradarbiaudamos su Lietuvos centriniu valstybės archyvu, atrado unikalius kino kadrus – dokumentinio filmo „Šimtamečių godos“ (1969) nepanaudotą medžiagą.
Režisierius Robertas Verba laikomas reikšmingiausiu „poetinio“ dokumentinio kino kūrėjų Lietuvoje. Jo filmas „Šimtamečių godos“ – vienas svarbiausių lietuvių kino istorijos kūrinių, praplėtęs sovietinės tikrovės reprezentavimo dokumentiniame kine ribas. Filmo centre – režisieriaus užfiksuotų ilgaamižių gyvenimas, atsiminimai ir godos.
Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui artėjant
Rugsėjo 9 d. kino teatras „Pasaka“ pradeda filmų įkvėptų diskusijų ciklą „Pilietis kinas“. Kas antrą mėnesio trečiadienį planuojama rodyti įdomius filmus ir po jų kylančius pilietiškumo, sąmoningumo, atsakomybės klausimus aptarti kartu su žurnalistu Dovydu Pancerovu.
„Viešoje erdvėje netyla kalbos, ar Lietuvoje yra toks pilietinis ugdymas, koks turėtų būti. Kol švietimo sistemoje bus padaryti tam tikri sprendimai, gali praeiti metai, o mūsų nuomone, veikti reikia jau dabar. Matome, kad kinas – puiki priemonė kelti klausimus ir ieškoti į juos atsakymų. Taip kilo idėja kalbėtis apie pilietiškumą, pasitelkus filmus, nelaukiant, kol tai mus pakvies padaryti kiti“, – teigia sumanymo autorė, kino teatro „Pasaka“ direktorė Andrė Balžekienė.
Filmų įkvėptų diskusijų ciklo „Pilietis kinas“ pavadinimą pasufleravo Orsono Welleso „Pilietis Keinas“. Šio filmo citata apibūdina diskusijų ciklo esmę: „Tik vienas žmogus gali nuspręsti, kaip man elgtis. Tai aš pats.“
Pagal užsienio žiniasklaidą
Režisierė ir Europos kino akademijos prezidentė Agnieszka Holland davė didelį interviu „Svoboda“ radijui, kuriame papasakojo, kaip kolegos padeda Rusijoje 20 metų kalėti nuteistam ukrainiečių kino kūrėjui Olegui Sencovui. Pasak jos, Europos kinematografininkai nuolat primena visuomenei apie Sencovo likimą ir daro poveikį Europos politikams, kad šie padėtų siekti režisieriaus išlaisvinimo. Pasak Holland, „tai, kas atsitiko su Sencovu, – didelė drama. Todėl mes nusprendėme, taip sakant, jį įsivaikinti.“
Nauji filmai – „Geismo architektas“
Dar nesibaigus Denys Arcand’o filmo „Geismo architektas“ („Le règne de la beauté“, Kanada, 2013) pabaigos titrams, žiūrovai plūstelėjo iš „Akropolio“ kino salės. Nors būtent paskutiniai kadrai, kuriuose matyti architekto Pierre’o Thibault statiniai, žada atsakymą į pagrindinį „Geismo architekto“ klausimą. Bet žiūrovų lūkesčiai juk neatsiejami nuo filmo suvokimo, todėl žmogus, tikėjęsis reklamuotos „erotinės dramos“ ir pamatęs neskubų pasakojimą apie Kvebeko vidutiniosios klasės gyvenimo tuštumą, liks nusivylęs. Juolab kad lietuvių platintojai pakeitė originalų filmo pavadinimą, kuris taip pat yra filmo raktas. Sutikite, kad lietuviškas „Geismo architektas“ ir originalus „Grožio viešpatavimas“ nelabai ką turi bendra. Bet bijau, kad nusivylę liks ir Kanados kino klasiko Arcand’o filmų „Amerikos imperijos žlugimas“ (1986) ir „Barbarų įsiveržimas“ (2003) gerbėjai, nors „Geismo architekte“ režisierius liko ištikimas savo temoms ir ironiškam stiliui, pabrėžiančiam šiuolaikinio žmogaus priklausomybę nuo vartojimo idealų ir bet kokio maišto beprasmiškumą. Tačiau režisierius, regis, atsisakė tirštos ir piktos ankstesniųjų filmų satyros bei šmaikščių dialogų.
Krėsle prie televizoriaus
Lietuviškų televizijų naujienose beveik kasdien šmėkščioja reportažai apie šauktinius, manevrus, karo bazes, užsienio karo lakūnus, karines akademijas ar šventes. Juose visi išpažįsta meilę tėvynei ir patriotinę pareigą. Žiūrėdamas į tuos žmones pasijuntu lyg sugrįžęs į mokyklos karinio parengimo pamoką. Tada man pavyko – atsisakiau ardyti „Kalašnikovą“ pareiškęs, kad esu pacifistas. Mokytojas nebuvo baigęs jokių specialių mokslų ir dar kontūzytas kare, todėl sutriko, nes nežinojo, ką reiškia „pacifistas“, ir leido sėstis atgal į suolą. Matyt, pamanė, kad sergu reta liga. Bet „sukarinto“ patriotizmo liga man baisesnė. Tokio pobūdžio ideologijos dažnai būna nukreiptos prieš svetimus, simboliškus kitus. Užtat jos efektingai maskuoja valdžios nesugebėjimą (arba nenorą) kalbėtis su visuomene. Valdžios atstovai vis dar sako monologus, dažniausiai pamokomus, populistiškus ir todėl apgailėtinai aintelektualius, o juos vis rodo tos pačios televizijų žinių laidos. Apie atvirą, pliuralistinę, tolerantišką visuomenę, sugebančią reflektuoti gėdingus savo istorijos momentus, nebeužsimena niekas. Todėl vis labiau grimztame į provincialų grožėjimąsi savimi. Regis, niekas negirdi, kaip absurdiškai skamba žodžiai „nacionalinė ekspedicija“, kai jais apibūdinamas malonių ir garsių žmonių bene savaitę trukęs plaukimas Nemunu, senu kurėnu. Bijau, kad ateityje tokių „ekspedicijų“ vis daugės, nes televizijos bijo skaudžių, provokuojančių temų. Istorija joms – tik proga kurpti mėgėjiškus filmus arba lėkštus detektyvus.