7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kino anonsai

Jonas Ūbis

Prisiminimai būtini

Krėsle prie televizoriaus

Poetinis ukrainiečių kinas žadina nostalgiją: tokio kino jau nebebus niekad ir ne tik todėl, kad nebėra daugumos jo kūrėjų. Tiesiog ties 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių riba Sergejus Paradžanovas, Jurijus Iljenka, Leonidas Osyka ir dar keli režisieriai atrado itin originalią Vakarų Ukrainos ir pirmiausia Bukovinos liaudies meno estetiką, kuri kine puikiai pasiteisino: vaizdais ir garsais buvo galima pasakyti daugiau nei leido cenzoriai, dažniausiai skaitantys tik žodžius.
 
Šio kino pradžia, be abejo, Paradžanovo filmas „Užmirštų protėvių šešėliai“. Jo filmavimo aikštelėje susitiko aktorius Ivanas Mikolaičiukas ir operatorius bei režisierius Jurijus Iljenka. „Baltos paukštės su juoda žyme“ (LRT Kultūra, šįvakar, 11 d. 22.30) scenarijų rašė abu – filme metaforiškai pasakojama Mikolaičiuko šeimos istorija, kuri, žinoma, ir archetipiška, ir gerai suprantama net Lietuvoje.

„Balta paukštė su juoda žyme“
„Balta paukštė su juoda žyme“
„Išganymas“
„Išganymas“
„Šilti kūnai“
„Šilti kūnai“
Živilė Pipinytė

Ką žada Gdynė

Pirmadienį prasideda Gdynės kino festivalis

Pirmadienį (rugsėjo 14 d.) prasidedantis Gdynės kino festivalis šiemet vyks 40 kartą. Pirmąkart jis buvo surengtas dar Gdanske 1974-aisiais ir nuo tada tapo svarbiausiu lenkų kiną apibendrinančiu renginiu. Tiesa, 1982–1983 m. festivalis neįvyko: paskelbta karinė padėtis ne vieną ne tik kino menininką įpareigojo nebendrauti su valdžios institucijomis. Šiemet festivalio jubiliejus bus minimas plačiai – pakviesti visi „Auksinių liūtų“ laureatai, Lenkijos žiūrovai rinko svarbiausius filmus, aktorius ir muzikos autorius, kuriems bus įteikti „Deimantiniai liūtai“.
 
Festivalio išvakarėse sekmadienį bus atidarytas Gdynės kino centras (Gdyńskie Centrum Filmowe), kuris taps ne tik kūrybinių dirbtuvių, koncertų, filmų peržiūrų bei parodų vieta – čia įsikurs ir Gdynės kino mokykla. Festivalio savaitę jame taip pat vyks peržiūros bei įsikurs spaudos centras, o knygyne vyks naujų knygų apie kiną pristatymai.

„Įsibrovėlis“
„Įsibrovėlis“
„Ispaniškas gripas“
„Ispaniškas gripas“
„11 minučių“
„11 minučių“
„In Script“ inf.

Filme – Lietuvos pasiruošimas gynybai

 

Agresyvėjanti Rusijos politika ir Lietuvos karinės gynybos stiprinimas įkvėpė imtis naujų darbų: lietuvių režisierė, žurnalistė Neringa Medutytė kuria dokumentinį filmą apie tai, kokį poveikį besikeičiantis politinis klimatas daro Lietuvai.

 

„Tai bus pasakojimas apie šiandieninę Lietuvą, apie žmones, kurie nusprendė ginti šalį. Lietuva dabar išgyvena ypatingą laikotarpį. Tačiau šis filmas bus ne apie karą, o apie žmones, kurie kiekvieną dieną skiria tam, kad šalis būtų saugi“, – sako kuriamo dokumentinio filmo „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ režisierė.

Kadras iš filmo „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“
Kadras iš filmo „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“
Živilė Pipinytė

Išeiti oriai

Nauji filmai – „Edeno sodas“

Algimantas Puipa visada deklaruoja ištikimybę literatūrai. Janinos Survilaitės proza, akivaizdu, ne iš aukščiausios lentynos, bet kas negirdėjo teiginio, esą geri filmai neatsiranda iš literatūros šedevrų. Survilaitės pasakojimai apie turtingų senelių pensionatus Šveicarijoje tapo Puipos scenarijaus pagrindu, tik jis pakeitė laiką ir erdvę: „Edeno sodo“ (Lietuva, Studija 2, 2015) veiksmo vieta tapo ateities Lietuva. Filmo veikėjai gyvena surogatiniame rojuje – prabangiame dvare, atskirti nuo pilkos Lietuvos, kurios gatvėse ar autobusuose gali sutikti įvairių odos atspalvių žmonių. Pensionato gyventojų dramos įspraustos į sterilią niekieno žemę, kur karaliauja griežta tvarka, kičinis grožis, o slaugytojai ir slaugytojos nuolat garsiai spragsi pirštais.

„Edeno sodas“
„Edeno sodas“
„Edeno sodas“
„Edeno sodas“
„Edeno sodas“
„Edeno sodas“
„Meno avilio“ inf.

Atrasti dingusiais laikyti lietuviško dokumentinio kino kadrai

 

Po ilgiau nei pusmetį trukusio tyrimo VšĮ „Meno avilys“ kino tyrėjos, bendradarbiaudamos su Lietuvos centriniu valstybės archyvu, atrado unikalius kino kadrus – dokumentinio filmo „Šimtamečių godos“ (1969) nepanaudotą medžiagą.

 

Režisierius Robertas Verba laikomas reikšmingiausiu „poetinio“ dokumentinio kino kūrėjų Lietuvoje. Jo filmas „Šimtamečių godos“ – vienas svarbiausių lietuvių kino istorijos kūrinių, praplėtęs sovietinės tikrovės reprezentavimo dokumentiniame kine ribas. Filmo centre – režisieriaus užfiksuotų ilgaamižių gyvenimas, atsiminimai ir godos.

 

VDFF inf.

Laisvė būti netobulam

Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui artėjant

Kai Robertas Flaherty beveik prieš šimtmetį sukūrė pirmąjį dokumentinį filmą „Nanukas iš Šiaurės“, kino dokumentikos terminas dar neegzistavo. Eskimų gyvenimo tyrinėtojas ir žvalgytojas tiesiog bandė užfiksuoti gyvenimą Šiaurėje tokį, koks jis yra, ir sukurti eskimų kasdienybės įrašą. Jis negalėjo nė numanyti, kad XXI a. tokius įrašus galės kurti kiekvienas, o mūsų gyvenimą nuolat sups judantys vaizdai.
 
Kodėl taip veržiamės fiksuoti savo kasdienybę? Tai tik pramoga ar gyvenimo stebėjimo būdas? Ką šie vaizdai – trumpos kasdienybės atplaišos – sako apie mus? Kada jie įdomūs ir paveikūs? Kada jie – tik buitinis vaizdo įrašas, o kada – kinas? Tai tik keli klausimai, kuriuos šiemet kels Vilniaus dokumentinių filmų festivalis.

„Bananiniai blynai ir lipnūs ryžiai“
„Bananiniai blynai ir lipnūs ryžiai“
„Casa Blanca“
„Casa Blanca“
„Gimme Shelter“
„Gimme Shelter“
„Iris“
„Iris“
„Šoa“
„Šoa“
„Staiga mano mintys nutrūksta“
„Staiga mano mintys nutrūksta“
„Susipažinkite su Merlonu Brando“
„Susipažinkite su Merlonu Brando“
„Pasaulis ant sofos“
„Pasaulis ant sofos“
„Pasakos“ inf.

Filmų ir diskusijų ciklas „Pilietis kinas“

 

Rugsėjo 9 d. kino teatras „Pasaka“ pradeda filmų įkvėptų diskusijų ciklą „Pilietis kinas“. Kas antrą mėnesio trečiadienį planuojama rodyti įdomius filmus ir po jų kylančius pilietiškumo, sąmoningumo, atsakomybės klausimus aptarti kartu su žurnalistu Dovydu Pancerovu.

 

„Viešoje erdvėje netyla kalbos, ar Lietuvoje yra toks pilietinis ugdymas, koks turėtų būti. Kol švietimo sistemoje bus padaryti tam tikri sprendimai, gali praeiti metai, o mūsų nuomone, veikti reikia jau dabar. Matome, kad kinas – puiki priemonė kelti klausimus ir ieškoti į juos atsakymų. Taip kilo idėja kalbėtis apie pilietiškumą, pasitelkus filmus, nelaukiant, kol tai mus pakvies padaryti kiti“, – teigia sumanymo autorė, kino teatro „Pasaka“ direktorė Andrė Balžekienė.

 

Filmų įkvėptų diskusijų ciklo „Pilietis kinas“ pavadinimą pasufleravo Orsono Welleso „Pilietis Keinas“. Šio filmo citata apibūdina diskusijų ciklo esmę: „Tik vienas žmogus gali nuspręsti, kaip man elgtis. Tai aš pats.“

„Pamoka“
„Pamoka“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Režisierė ir Europos kino akademijos prezidentė Agnieszka Holland davė didelį interviu „Svoboda“ radijui, kuriame papasakojo, kaip kolegos padeda Rusijoje 20 metų kalėti nuteistam ukrainiečių kino kūrėjui Olegui Sencovui. Pasak jos, Europos kinematografininkai nuolat primena visuomenei apie Sencovo likimą ir daro poveikį Europos politikams, kad šie padėtų siekti režisieriaus išlaisvinimo. Pasak Holland, „tai, kas atsitiko su Sencovu, – didelė drama. Todėl mes nusprendėme, taip sakant, jį įsivaikinti.“

 
Į klausimą, ar tikisi Rusijos kolegų solidarumo su Sencovu, Holland atsakė: „Jie jau išreiškė savo solidarumą. Situacijoje, kai valdžia nedvejodama siunčia 20 metų į kalėjimą nekaltą žmogų, net nedrąsi valdžios kritika gali tapti represijų priežastimi. Mes suprantame, kad protestuodami mūsų rusų kolegos rizikuoja likti be darbo. Sunku iš jų reikalauti: meskite viską ir tapkite didvyriais. Tuo didesnį įspūdį padarė pranešimai apie tai, kad daug garsių Rusijos kino veikėjų – ir iš „Kinosojuz“, ir atskiri žmonės – Andrejus Zviagincevas ar Aleksandras Sokurovas – gana griežtai pasisakė apie Sencovo teismą. Šie žmonės dabar gali padaryti tik tiek. Sunku laukti didelių demonstracijų tada, kai rusų demokratinė opozicija faktiškai sunaikinta. (...) Kas bus toliau, nežinau. Kol kas Europos kinematografininkai renka pinigus, kad būtų galima apmokėti juridinę pagalbą Sencovui, padėti jo šeimai. Nepamirškime, kad jis – dviejų vaikų, iš kurių vienas sunkiai serga, tėvas. Jis vienas auklėjo vaikus, o dabar ši pareiga užgulė jo giminių pečius.“

Agnieszka Holland
Agnieszka Holland
Helen Bonham Carter filme „Pelenė“
Helen Bonham Carter filme „Pelenė“
Steven Spielberg
Steven Spielberg
Cate Blanchett
Cate Blanchett
Gerard Depardieu
Gerard Depardieu
Živilė Pipinytė

Grožio apgaulė

Nauji filmai – „Geismo architektas“

Dar nesibaigus Denys Arcand’o filmo „Geismo architektas“ („Le règne de la beauté“, Kanada, 2013) pabaigos titrams, žiūrovai plūstelėjo iš „Akropolio“ kino salės. Nors būtent paskutiniai kadrai, kuriuose matyti architekto Pierre’o Thibault statiniai, žada atsakymą į pagrindinį „Geismo architekto“ klausimą. Bet žiūrovų lūkesčiai juk neatsiejami nuo filmo suvokimo, todėl žmogus, tikėjęsis reklamuotos „erotinės dramos“ ir pamatęs neskubų pasakojimą apie Kvebeko vidutiniosios klasės gyvenimo tuštumą, liks nusivylęs. Juolab kad lietuvių platintojai pakeitė originalų filmo pavadinimą, kuris taip pat yra filmo raktas. Sutikite, kad lietuviškas „Geismo architektas“ ir originalus „Grožio viešpatavimas“ nelabai ką turi bendra. Bet bijau, kad nusivylę liks ir Kanados kino klasiko Arcand’o filmų „Amerikos imperijos žlugimas“ (1986) ir „Barbarų įsiveržimas“ (2003) gerbėjai, nors „Geismo architekte“ režisierius liko ištikimas savo temoms ir ironiškam stiliui, pabrėžiančiam šiuolaikinio žmogaus priklausomybę nuo vartojimo idealų ir bet kokio maišto beprasmiškumą. Tačiau režisierius, regis, atsisakė tirštos ir piktos ankstesniųjų filmų satyros bei šmaikščių dialogų.

„Geismo architektas“
„Geismo architektas“
„Geismo architektas“
„Geismo architektas“
„Geismo architektas“
„Geismo architektas“
Jonas Ūbis

Daug klausimų

Krėsle prie televizoriaus

Lietuviškų televizijų naujienose beveik kasdien šmėkščioja reportažai apie šauktinius, manevrus, karo bazes, užsienio karo lakūnus, karines akademijas ar šventes. Juose visi išpažįsta meilę tėvynei ir patriotinę pareigą. Žiūrėdamas į tuos žmones pasijuntu lyg sugrįžęs į mokyklos karinio parengimo pamoką. Tada man pavyko – atsisakiau ardyti „Kalašnikovą“ pareiškęs, kad esu pacifistas. Mokytojas nebuvo baigęs jokių specialių mokslų ir dar kontūzytas kare, todėl sutriko, nes nežinojo, ką reiškia „pacifistas“, ir leido sėstis atgal į suolą. Matyt, pamanė, kad sergu reta liga. Bet „sukarinto“ patriotizmo liga man baisesnė. Tokio pobūdžio ideologijos dažnai būna nukreiptos prieš svetimus, simboliškus kitus. Užtat jos efektingai maskuoja valdžios nesugebėjimą (arba nenorą) kalbėtis su visuomene. Valdžios atstovai vis dar sako monologus, dažniausiai pamokomus, populistiškus ir todėl apgailėtinai aintelektualius, o juos vis rodo tos pačios televizijų žinių laidos. Apie atvirą, pliuralistinę, tolerantišką visuomenę, sugebančią reflektuoti gėdingus savo istorijos momentus, nebeužsimena niekas. Todėl vis labiau grimztame į provincialų grožėjimąsi savimi. Regis, niekas negirdi, kaip absurdiškai skamba žodžiai „nacionalinė ekspedicija“, kai jais apibūdinamas malonių ir garsių žmonių bene savaitę trukęs plaukimas Nemunu, senu kurėnu. Bijau, kad ateityje tokių „ekspedicijų“ vis daugės, nes televizijos bijo skaudžių, provokuojančių temų. Istorija joms – tik proga kurpti mėgėjiškus filmus arba lėkštus detektyvus.

„Tamsoje“
„Tamsoje“
„Kelias į žvaigždes“
„Kelias į žvaigždes“
„Naktinis traukinys į Lisaboną“
„Naktinis traukinys į Lisaboną“
  < PUSLAPIS IŠ 431  >>> Archyvas