Vaikus auginančios šeimos kasdien mokosi reaguoti į gausybę jų prašymų. Vieni spirga, nes nori turėti savo augintinį, kiti maldauja dviračio ar savo kompiuterio, dar kiti nori užsiimti ekstremaliu sportu. Kaip atrasti pusiausvyrą tarp vaikų troškimų ir tėvų noro juos apsaugoti nuo galimų pavojų?
Galbūt tai paaiškės pažiūrėjus naujausią brolių Olivier ir Yves’o Ringerų filmą „Keliaujantys paukščiai“ („Les oiseaux de passage“, 2015). Vaikams tai bus pasakojimas apie nepaprastą bendraamžių kelionę, tėvams – apie tai, kad būti tėvais galima įvairiai.
„Keliaujančius paukščius“ jau šį savaitgalį pradės rodyti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Mažeikių kino ekranai. Premjera vyks šeštadienį, spalio 24 d., sostinės „Skalvijos“ kino centre. Filmą pristatys kino ir teatro aktorė Joana Čižauskaitė, tapusi vienu iš filmo „balsų“.
Jau lapkričio 5-ąją prasidėsiantis 13-asis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ dokumentikos gerbėjų nenuvils ir šiemet. Į programą „Neišgalvotas gyvenimas“ patekę filmai į viešumą kels įtakingųjų nuodėmes ir suteiks žodį tiems, kurių dažniausiai niekas nesiklauso.
„Scanoramos“ žiūrovų antrus metus iš eilės laukia ukrainiečių režisierius Sergejaus Loznicos filmo premjera. Pernai „Scanoramoje“ rodytas režisieriaus filmas „Maidanas“. Naujausias režisieriaus darbas „Įvykis“ („The Event“, 2015), pristatytas Venecijos kino festivalyje, – savotiškas „Maidano“ tęsinys, nes ir šiame filme pagrindiniu personažu tampa tauta bei jos siekis atgimti.
Naujo „Kino“ skaitymo malonumai
Įtariu, kad ir jus, mieli skaitytojai, slegia artėjančios žiemos nuojauta. Todėl ruduo man – skaitymo laikas. Malonu slėptis nuo į mus nuolat besikreipiančių kvailų politikų, populiarių sportininkų ir geometrine progresija įvairiuose ekranuose besidauginančių lietuvių žvaigždžių tiesiog vakaro prieblandoje, kur jauki šviesa apšviečia tik knygos arba žurnalo lapą ir dar drėgną šuns nosį. Gal vieno tokio vakaro užteks ir naujam „Kinui“, bet tikiuosi, kad žurnalo skaitymas baigsis kino salėje, kur taip pat galima pasislėpti nuo banalios kasdienybės.
Rudens „Kinas“ kartu su Izolda Keidošiūte, Živile Pipinyte, Monika Gimbutaite bei Neringa Kažukauskaite tradiciškai kviečia į renginius – Lenkų kino festivalį, „Nepatogų kiną“, „Scanoramą“, supažindina su pagrindiniais jų retrospektyvų veikėjais bei siūlo testą apie lenkų kinematografininkus, susijusius su Vilniumi. Retrospektyvos skirtos rašytojui ir kino režisieriui Tadeuszui Konwickiui, kurio knygose ir filmuose visada laukia kelionė į išnykusį prieškario Vilnių, taip pat sunkiai keliais žodžiais apibūdinamam filmų kūrėjui Derekui Jarmanui, į didįjį ekraną atvedusiam kontroversiškas įvairių amžių asmenybes – Edvardą II, Caravaggio, Vittgensteiną – ir vienam pirmųjų prabilusiam apie XX a. marą AIDS.
Pokalbis su filmo „Mūšiai“ režisiere Isabelle Tollenaere
Esame įpratę žiūrėti filmus apie karą, vaizduojamą iš kariaujančių vyrų perspektyvos. Lietuviškų šaknų turinti belgų režisierė Isabelle Tollenaere siūlo pažvelgti į karą kitaip. Ar karas gali visiškai pasibaigti? Ar karų nebūna taikos laikotarpiu? Festivalyje „Nepatogus kinas“ rodomo filmo „Mūšiai“ režisierę domina, kaip neseniai vykę kariniai konfliktai veikia žmones ir tampa jų kasdienybės dalimi. Filmą sudaro keturi skyriai: „Bomba“, „Kareivis“, „Bunkeris“ ir „Tankas“. Jie filmuoti keturiose šalyse. Belgijos armijos darbuotojai nukenksmina ūkininko rastą Antrojo pasaulinio karo laikų nesprogusią bombą. Latvijoje turistai susimoka už atrakciją praleisti naktį atkurtoje karinių mokymų stovykloje. Albanijoje šeima gyvulių tvartą įsirengė buvusiame kariniame bunkeryje. Rusijoje siuvėjos fabrike siuva pripučiamas karines mašinas ir lėktuvus.
Spalio 23–29 d. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ (Vilnius) ir M. Žilinsko dailės galerijoje (Kaunas) įvyks 21 italų kino klasikos seansas. Bus rodomi Roberto Rossellini, Vittorio De Sicos, Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Ermanno Olmi, Gianni Amelio filmai. Visi jie įtraukti į UNESCO kino paveldo fondą „Pasaulio atmintis“.
Italų kino klasikos savaitė šį rudenį gimė iš sėkmingo „Kino pavasario“ ir Italų kultūros instituto Vilniuje bendradarbiavimo. Norint pabrėžti kultūros paveldo saugojimo reikšmę, atsižvelgta į UNESCO ir „Bosca“ partnerystę – rūsiai „Bosca Cattedrali Sotterranee“ (Kanelis, Italija) įtraukti į UNESCO kultūros paveldą. Šiemet „Bosca“ yra oficialus UNESCO „Šviesos metų“ partneris.
Gruodžio 3–13 d. vyksiantį tarptautinį moterų filmų festivalį „Šeršėliafam“ atidarys prancūzų režisierės, aktorės ir scenaristės Emmanuelle Bercot filmas „Aukštai pakelta galva“ („La tête haute“, 2015), kuris pradėjo ir šių metų Kanų kino festivalį.
„Aukštai pakelta galva“ – įtaigi socialinė drama. Jos siužeto pagrindas – pagrindinio filmo veikėjo Malonio kelias nuo šešerių iki aštuoniolikos metų. Nesivaldantis, linkęs į smurtą, jaunos, nuo narkotikų priklausomos motinos augintas Malonis keliauja per teismus ir reabilitacijos centrus. Filmas fiksuoja Prancūzijos nepilnamečių teisingumo sistemą, destruktyviai besielgiantį jaunuolį ir nepailstančių socialinės sistemos darbuotojų pastangas jį išgelbėti.
Iki svarbiausio rudens kino įvykio – 13-ojo Europos šalių kino forumo „Scanorama“ – likus mažiau nei mėnesiui, festivalis pristato filmą, lapkričio 5-ąją iškilmingai paskelbsiantį „Scanoramos“ pradžią: šiemet Europos šalių kino forumą atidarys filosofiška komedija iš Norvegijos „Prieš gamtą“ („Out of Nature“, 2014).
Toronto kino festivalyje pristatyto ir Norvegijos nacionaliniuose kino apdovanojimuose „Amanda“ bei Berlyno kino festivalyje įvertinto filmo autorius – norvegų režisierius Ole Giæveras, „Scanoramos“ žiūrovams jau pažįstamas iš 2011 m. festivalyje rodyto debiutinio filmo „Kalnas“.
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ savo žiūrovams šiemet paruošė intriguojančią premjerą – skandalingą režisieriaus Gasparo Noé erotinį 3D filmą „Meilė“ („Love“, 2015). Filmas kalba apie santykius, tačiau tradicinės romantikos jame mažai. Tai istorija apie aistringą meilės trikampį, nežabotas fantazijas ir pavojingus lovos žaidimus naktinio Paryžiaus užkampiuose.
Šis provokuojantis filmas, kuriame gausu nuogų kūnų, atvirų meilės scenų ir erotikos, buvo rodytas Kanų kino festivalio konkursinėje programoje.
Argentinoje gimęs, tačiau Prancūzijoje kuriantis režisierius Gasparas Noé niekada nebijojo šokiruoti nei temų aštrumu, nei ekrane rodomais vaizdais. Dažnai jautresniam žiūrovui nepatogiuose jo filmuose drąsiai rodomos atviros smurto ir sekso scenos, ypač daug dėmesio skiriama žmogaus kūnui.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Ateinančių metų vasarį Meryl Streep vadovaus 66-ojo tarptautinio Berlyno kino festivalio žiuri. Pasak festivalio direktoriaus Dieterio Kosslicko, tai viena kūrybiškiausių ir įvairiapusiškiausių kino aktorių. Direktorius džiaugiasi, kad Streep vėl turės progos grįžti į Berlyną. Festivalyje ji lankėsi ne vieną kartą: 1999 m. aktorė gavo „Berlinale camera“ apdovanojimą, 2012 m.– „Auksinį lokį“ už kūrybos indėlį. Berlyno konkurse ne kartą rodyti ir filmai, kuriuose ji vaidino.
Berlinalės žiuri – pirmasis, kuriame dirbs aktorė. Jos pareiškime sakoma: „Nekantriai ir su didžiuliu džiaugsmu laukiu žiuri nario pareigų. Su jomis susijusi atsakomybė kelia baimę, nes niekad anksčiau nevadovavau niekam, bet viliuosi, kad pateisinsiu ankstesnių gerbiamų žiuri suformuotus aukštus lūkesčius.“
Krėsle prie televizoriaus
„Purvinus žaidimus“ (LRT, 22 d. 21.30) George’as Clooney ir scenaristas Grantas Heslov norėjo kurti dar 2008 m., tačiau politika pakoregavo jų planus: „Rašėme scenarijų jau antrus metus, kai didžiulė entuziazmo ir vilčių banga nulėmė Obamos išrinkimą. Tai nebuvo tinkamas momentas – žmonės buvo pernelyg optimistiškai nusiteikę, kad kurtume tokį cinišką filmą. Praėjus metams visi vėl tapo cinikais ir mes pagalvojome, kad pagaliau galime jį sukurti.“
Lietuvoje rinkimai vėl neišvengiamai artėja, tad visai pravartu prisiminti „Purvinus žaidimus“ – filmą apie politikus ir rinkimų „gamybą“. Clooney ne tik režisavo filmą, bet ir suvaidino demokratų kandidatą. Jį idealizuoja į štabą pakviestas viešųjų ryšių specialistas, kurį suvaidino tada dar tik kylanti žvaigždė Ryanas Goslingas. Politika jo herojų iš tikro domina, be to, iš jos galima gerai uždirbti. „Purvini žaidimai“ rodys jo nusivylimo istoriją. Jaunuolis nusivils ne tik politiku, kuriam dirba, bet ir žmonija apskritai. Kad tai įvyktų, užteks tik tikrąja to žodžio prasme nešvarių paklodžių, mat politikas – dar ir mergišius.