Nauji filmai – „Purpurinė kalva“
Gotikinis romanas – vienas svarbiausių populiariosios literatūros žanrų. Pirmieji romanai parašyti dar XVIII a., bet labiausiai šį žanrą išpopuliarino kinas, nuolat grįžtantis prie romano temų filmuose apie vampyrus, vaiduoklius, niūrias šeimos paslaptis, prakeiktas vietas. Naujame filme „Purpurinė kalva“ („Crimson Peak“, JAV, 2015) Guillermo del Toro nors ir kūrė žanro pastišą, bet pasinaudojo visais gotikinio romano atributais: čia yra nuolat auganti įtampa, vaiduokliai, apleista pilis, galingas blogis, įsikūnijęs į nuskurdusius britų aristokratus – Tomą Šarpą (Tomas Hiddlestonas iš „Išgyvena tik mylintys“) ir jo seserį Liusilę (Jessica Chastain). Jie ir tampa tradiciniais gotikinių romanų persekiotojais, kai atvykę į JAV nusprendžia paspęsti spąstus pradedančiajai rašytojai ir intelektualei Edit (Mia Wasikowska). Edit Kašing – vienturtė įtakingo pramonininko duktė. Ji tiki vaiduokliais ir svajoja būti tokia kaip Mary W. Shelley, 1818-aisiais parašiusi „Frankenšteiną“. (Herojės pavardė – lyg nuoroda į 1956 m. ekranizacijoje Frankenšteiną suvaidinusį siaubo filmo aktorių Peterį Kushingą, vardas – į panašius personažus mėgusią rašytoją Edith Wharton. Apskritai postmodernistinių užuominų filme daug, tai lyg dar vienas papildomas del Toro pasakojimo ornamentas.)
Rekomendacijos „7md“ skaitytojams
Lapkričio 5 d. Vilniuje prasidės „Scanorama“. Iki lapkričio 22 d. kelių Lietuvos miestų gyventojai galės pasižiūrėti svarbiausiuose festivaliuose šiemet rodytus ir apdovanotus filmus, naujus Skandinavijos šalių kino kūrėjų darbus, konkurse dalyvaujančius jaunųjų Baltijos šalių kinematografininkų filmus, Dereko Jarmano, Jano Nemeco, Raimondo Vabalo kūrybos retrospektyvas. Programa įdomi ir gausi, todėl neišvengiamai teks rinktis. Savo skaitytojams, kuriuos norėtume vadinti rafinuotais estetais ir jausmingais intelektualais, siūlome nepražiopsoti šių devynių įmantrios kino formos bei ištarmės filmų (apie kitus priminsime jau festivaliui prasidėjus).
Gruodžio 3–13 d. vyksiantis tarptautinis moterų filmų festivalis parodys ambicingą kroatų režisierės ir scenaristės Ivonos Jukos debiutinį filmą „Tu mane nešioji“ („Ti mene nosiš“, 2015). Tai keturių šalių – Kroatijos, Slovėnijos, Serbijos ir Juodkalnijos – bendros gamybos filmas. „Tu mane nešioji“ išrinktas Juodkalnijos kandidatu „Oskaro“ apdovanojimo geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.
Po pasaulinės premjeros Karlovi Vary festivalio konkursinėje „Vakarų Rytai“ programoje, „Tu mane nešioji“ sulaukė tarptautinių festivalių susidomėjimo. Su ankstyvaisiais Alejandro Gonzáleso Ińárritu ir Guillermo Arriagos darbais lyginamas filmas vertinamas už gebėjimą kurti sudėtingą, nelinijinį naratyvą, įtaigius personažus, perteikti gilius jausmus, dramatišką pasaulėjautą.
Savo laiką pralenkę filmai dažnai įvertinami tik po kurio laiko. Taip atsitiko ir su Alfredo Hitchcocko „Svaiguliu“ („Vertigo“, 1958). Filmui pasirodžius, jį šaltai priėmė ir kino kritikai, ir žiūrovai. Tačiau 2012 m. žurnalo „Sight and Sound“ paskelbtoje apklausoje (dalyvavo 846 kino ekspertai) būtent „Svaigulys“ buvo išrinktas geriausiu visų laikų filmu.
„Svaigulys“ – vienas sudėtingiausių Hitchcocko filmų. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti tiesiog kruopščiai apgalvota ir nufilmuota istorija, tačiau kuo labiau į ją giliniesi, tuo daugiau jos prasmių atsiveria – ir filosofiniame, ir psichologiniame lygmenyje. Filmo herojus tarsi apsėstas praeities: jis siekia ją kurti iš naujo.
„Tai istorija apie du žmones, kurie patenka į savos regimybės spąstus. Ir Madlen, ir Skočio asmeninis matymas nėra tikrovė. Viskas prasideda kaip blefas, klastotė, apsimetimas, tačiau tai įtraukia. Grožio kerai – tai visada kaukė, slepianti košmarus, o už lemtingos moters visada stovi mirtis“, – sako filosofas ir kultūros tyrinėtojas Slavojus Žižekas.
Lapkričio 5-ąją prasidėsiančios 13-osios „Scanoramos“ programoje – gardus kąsnelis išrankiausio skonio kino gerbėjams. Tai trikdantys, novatoriški, kino festivaliuose aplodismentais sutikti patyrusių kino meistrų darbai, kuriuose neįprastai pasakojamos paprastų žmonių istorijos.
Vienas tokių filmų – Izraelio režisieriaus Elado Keidano „Pavėluota mintis“ („Afterthought“, 2015). Šioje filosofinėje komedijoje blaškosi du vyrai – Mošė ir Uris. Uris siekia išvengti karinės tarnybos, o Mošė gyvenimo prasmę randa ieškodamas pamesto žmonos auskaro. Pasak režisieriaus, tragikomiški personažai yra Izraelio alegorija – tai istorija apie žmones, negalinčius pasirinkti savojo kelio, nors šis tiesiai po kojomis.
Savo kelio neranda ir filmo „Kosmosas“ („Cosmos“, 2015) herojus Vitoldas – teisės studijų vis nepabaigiantis studentas. Prancūzijoje kuriančio lenkų kilmės režisierius Andrzejaus Żuławskio po 15 metų pertraukos sukurta sudėtinga, nerimo ir seksualinės įtampos kupina istorija Tarptautiniame Lokarno kino festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią režisūrą. Sutrikęs, nervingas jaunuolis, keista jo simpatija ir sode pakartas žvirblis – kurioziškame ir aštriame filme meistriškai supintas siužetas daugeliui kino gerbėjų, anot paties režisieriaus, gali priminti Hitchckocko pasakojimus.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Šeštadienį mirė amerikiečių kino aktorė ir dainininkė Maureen O’Hara, pernai gavusi „Oskarą“ už gyvenimo nuopelnus.
Maureen O’Hara (Maureen FitzSimons) gimė 1920 metais. Pirmą svarbų vaidmenį aktorė sukūrė 1939 m. Alfredo Hitchcocko filme „Jamaikos“ smuklė“ („Jamaica Inn“), kur jos partneris buvo Charlesas Laughtonas. Sužavėtas merginos talento, Laughtonas padėjo jai patekti į Holivudą, kur abu suvaidino pagrindinius vaidmenis Williamo Dieterle’s filme „Paryžiaus katedros kuprius“ („The Hunchback of Notre Dame“).
1941 m. O’Hara sukūrė pagrindinį moters vaidmenį Johno Fordo filme „Žalioji lyguma“ („How Green Was My Valley“). Šis filmas atnešė Fordui trečią „Oskarą“ už režisūrą ir tapo geriausiu metų filmu.
Aktorė aktyviai vaidino dar kelis dešimtmečius, bet 8-ojo pradžioje nusprendė pasitraukti iš kino. Į ekranus ji sugrįžo po 20 metų ir 1991-aisiais suvaidino Chriso Colambuso komedijoje „Tik vieniši“ („Only the Lonely“).
Šarūno Barto „Ramybė mūsų sapnuose“
Naujausias Šarūno Barto filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ (Lietuva, Prancūzija, 2015) – dvilypis ir gana apgaulingas. Jame rasime visus elementus, kurie tapo „firminiais“ Barto kino ženklais, bet „Ramybėje...“ jie taip supaprastinti, kad kartais režisierius net priartėja prie autoparodijos. Kita vertus, Bartas, ko gero, dar niekad iki šiol nebandė pasižiūrėti į savo kuriamą kiną iš šalies.
Bartas nepasakoja istorijos – filmo naratyvu tampa būsenos (vienatvė, melancholija, abejonės, susvetimėjimas...), kurias ekrane išgyvena visi „Ramybės mūsų sapnuose“ veikėjai. Tradiciška Barto filmų kelionė čia visai trumpa. Veikėjai viso labo vyksta į Lietuvos kaimą: idiliška Eitvydo Doškaus nufilmuota tik prasidėjusio rudens gamta, nusvirusios, obuoliais apkibusios medžių šakos, tamsus ežeras, kuriame stinga tik baltų gulbių. Tai nėra įprastas Barto filmų peizažas, anksčiau buvęs minčių, nuojautų atspindžiu. Gamta čia – lyg materializavęsis sapnas, į kurį kelių ieško, bet niekaip neranda pavargęs vyras (Šarūnas Bartas), jo duktė (Ina Marija Bartaitė) ir mylimoji (Lora Kmieliauskaitė). Jie visi trys yra bėgliai – smuikininkė bėga nuo nepavykusių pastangų įrodyti, kad ji menininkė, duktė – nuo pernelyg skausmingų klausimų, vyras – nuo praeities. Bėga, kad atsidurtų savotiškuose likimo spąstuose, nes lieka vieni su savimi, savo baimėmis, prisiminimais ir kompleksais. Iš pirmo žvilgsnio saldus ir idiliškas nieko neveikimas tampa dar vienais veikėjų spąstais.
Krėsle prie televizoriaus
Mano namai primena tuos, kuriuose gyvena Jimo Jarmuscho filmo „Išgyvena tik mylintys“ (LRT Kultūra, 28 d. 22.30) vampyrai: Eva (Tilda Swinton) – Tanžere ir Adamas (Tom Hiddleston) –griuvėsiais virstančiame Detroite. Juose daug knygų, iškarpų, visokių senų daiktų, vinilinių plokštelių. Nors maniesiems stinga gitarų ir mėgstamų rašytojų nuotraukų ant sienų, juntamas bibliotekos dulkių kvapas, ypač kai saulė spigina į lentynas, sugrąžina belaikės erdvės jausmą. Todėl ir aš kartais pasijuntu lyg vampyras, išgyvenantis nostalgiją niekad nematytam Tanžerui, kuriame vis dar gali sutikti Christopherį Marlow (John Hurt), taip ir neatleidusį Shakespeare’ui jo šlovės. Tanžeras iškart sukelia daugybę asociacijų, bet pirmiausia, žinoma, su keista rašytojų pora – Jane ir Paulu Bowlesais, su juos Tanžere lankiusiais Tennessee Williamsu, Williamu S. Burroughsu, Trumanu Capote, Susan Sontag. Panašiai ir Jarmuschas žingsnis po žingsnio iš įvairiausių asociacijų, užuominų, svetimų prisiminimų kuria savo filmą, todėl kiekvienas jame pamatys tai, kas svarbu jam. Tai filmas, persmelktas melancholiškos atmosferos ir sapno poetikos. Todėl visai nesvarbu, ar Jarmuschas sukūrė blogą, ar gerą filmą, ar tik kartoja save. „Išgyvena tik mylintys“ – lyg tiltas į tikrąjį gyvenimą, kuris atsidūrė tarp tų dulkančių knygų ir portretų. Tą, kuris anksčiau ar vėliau atsiranda kartu su knygomis, filmais, muzikos įrašais, paveikslais. Dabar jam lieka vis mažiau vietos greitai nykstančioje dabartyje, kur kuičiasi žmonės, vampyrų niekinamai vadinami „zombiais“. Jų sostinė – Los Andželas.
Spalio 23–25 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre rengiamas poeto Arsenijaus Tarkovskio ir režisieriaus Andrejaus Tarkovskio kūrybinio palikimo pristatymas: dokumentinių ir meninių kino juostų peržiūros, poezijos skaitymai, susitikimai ir diskusijos su kolegomis ir kino praktikais.